Dievas rūpinasi tavimi

MERI, beveik 50 metų amžiaus krikščionė, savo gyvenime daug iškentėjo. Dėl savo vyro neištikimybės ji išsiskyrė su juo daugiau kaip prieš dešimt metų. Nuo tada Meri stengėsi atlikti savo kaip vienišos motinos vaidmenį augindama keturis savo vaikus. Bet ji vis dar tebėra viena ir vienatvė kartais rodosi nepakeliama. Meri galvoja: ‛Ar tai reiškia, kad Dievas nesirūpina manimi nė mano be tėvo likusiais vaikais?’

Ar tau teko patirti panašią nelaimę, ar ne, tu, be abejo, gali suprasti Meri jausmus. Mes visi turėjome iškęsti vargus ir galbūt norėjome žinoti, kada gi ir kaip Jehova padės mums. Kai kurie iš šių išgyvenimų yra tiesioginis rezultatas to, kad laikomės Dievo įstatymų (Mato 10:16-18; Apaštalų darbai 5:29). Kitus išgyvenimus patiriame dėl to, kad esame netobuli žmonės ir gyvename Šėtono valdomame pasaulyje (1 Jono 5:19). Apaštalas Paulius rašė: „Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Romiečiams 8:22).

Tačiau tai, kad tu susiduri su kokiu nors sunkiu išbandymu, nereiškia, kad Jehova paliko tave arba kad jis nesirūpina tavo gerove. Kaip tu gali tuo įsitikinti? Kas rodo, kad Dievas rūpinasi tavimi?

Pavyzdys iš senovės

Biblijoje pateikiamas aiškus įrodymas, kad Jehova rūpinasi žmonėmis asmeniškai. Pagalvok apie Dovydą. Jehova asmeniškai rūpinosi šiuo jaunu piemeniu, laikydamas jį „vyru pagal savo širdį“ (1 Samuelio 13:14). Vėliau, Dovydui karaliaujant, Jehova jam pažadėjo: „Aš buvau [„būsiu“, NW] su tavimi, kur tik tu ėjai [„eisi“, NW]“ (2 Samuelio 7:9, ŠvR).

Ar tai reiškia, kad Dovydo gyvenimas buvo sėkmingas ir jis nepatyrė jokių sunkumų? Ne, Dovydas patyrė sunkių išbandymų ir prieš savo karaliavimą, ir jo metu. Keletą metų prieš tapdamas karaliumi jis buvo negailestingai persekiojamas žmogžudžio karaliaus Sauliaus. Tuo savo gyvenimo laikotarpiu Dovydas rašė: „Savo siela aš esu lyg liūtų tarpe... [„tarp žmonių sūnų, kurių“, NW] dantys yra kaip ietys ir strėlės“ (Psalmių 57:5, ŠvR).

Vis dėlto šios nelaimės metu Dovydas pasitikėjo asmeniška Jehovos globa. „Mano [„klaidžiojimą aplinkui“, išnaša] tu skaičiavai“, — pareiškė jis maldoje Jehovai. Taigi Dovydui tai buvo tarsi Jehova būtų užrašęs visus jo išmėginimus. Po to Dovydas pridūrė: „Liek mano ašaras į savo odinę! Argi jos nepažymėtos tavo knygoje?“a (Psalmių 56:8, NTP). Tokiu sulyginimu Dovydas išreiškė pasitikėjimą, kad Jehova žino ne tik padėtį, bet ir tos padėties sukeliamus jausmus.

Savo gyvenimo pabaigoje iš asmeninės patirties Dovydas galėjo rašyti: „Nuo Viešpaties priklauso žmogaus žingsniai; jis sutvirtina tą, kurio kelias jam patinka. Jei jis krinta, neišsitiesia, nes Viešpats palaiko jo ranką“ (Psalmių 37:23, 24, NTP). Net jeigu tavo išbandymai yra nuolatiniai ir nesibaigiantys, tu vis tiek gali pasitikėti, kad Jehova pastebi ir vertina tavo ištvermę. Paulius rašė: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems“ (Žydams 6:10).

Be to, Jehova gali veikti tavo naudai suteikdamas tau jėgos ištverti, kad ir kokia kliūtis pasitaikytų tavo kelyje. „Daug yra blogybių teisiajam, — rašė Dovydas, — bet iš visų išgelbsti jį Viešpats“ (Psalmių 33:20). Iš tikrųjų Biblija sako mums, kad Jehovos akys „žiūri į visą žemę ir suteikia stiprybės tiems, kurie tiki jį tobula širdimi“ (2 Kronikų 16:9).

Jehova patraukė tave

Dar vieną Jehovos asmeniško rūpinimosi įrodymą galima rasti Jėzaus žodžiuose. „Niekas negali ateiti pas mane, — pasakė jis, — jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jono 6:44). Taip, Jehova padeda žmonėms asmeniškai pasinaudoti Kristaus aukos verte. Kaip? Plačiu mastu tai daroma per Karalystės skelbimo darbą. Tiesa, šis darbas yra „liudijimas visoms tautoms“, tačiau juo pasiekiami žmonės individualiai. Jau tai, kad tu klausaisi ir atsiliepi į pranešamą gerąją naujieną, yra asmeniško Jehovos rūpinimosi tavimi įrodymas (Mato 24:14, NTP).

Per šventąją dvasią Jehova patraukia atskirus žmones prie savo Sūnaus ir prie amžinojo gyvenimo vilties. Tai įgalina kiekvieną suprasti ir pritaikyti dvasines tiesas, nepaisant jokio paveldėto ribotumo ir netobulumo. Iš tikrųjų asmuo negali suprasti Dievo tikslų be Dievo dvasios pagalbos (1 Korintiečiams 2:11, 12). Kaip Paulius rašė tesalonikiečiams, „ne visi turi tikėjimą“ (2 Tesalonikiečiams 3:2). Jehova suteikia savo dvasios tik tiems, kurie parodo norą būti jo patraukti.

Jehova patraukia žmones, nes jis myli juos kiekvieną atskirai ir nori, kad jie išsigelbėtų. Koks tvirtas Jehovos asmeniško rūpinimosi įrodymas! Jėzus pasakė: „Jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mato 18:14). Taip, Dievo akyse kiekvienas atskiras asmuo yra svarbus. Štai kodėl Paulius galėjo parašyti: „Jis kiekvienam atmokės už jo darbus“ (Romiečiams 2:6). Ir apaštalas Petras pasakė: „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus [atskiras asmuo], kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:34, 35).

Jėzaus stebuklai

Asmeniškas Dievo rūpinimasis žmonėmis buvo aiškiai parodytas jo Sūnaus Jėzaus daromais stebuklais. Tie išgydymai buvo daromi su didžia atjauta (Morkaus 1:40, 41). Kadangi Jėzus „nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą“, jo užuojauta rodo, kaip meilingai Jehova rūpinasi kiekvienu savo tarnu (Jono 5:19).

Apsvarstyk pranešimą apie Jėzaus padarytą stebuklą, užrašytą Morkaus 7:31-37. Čia rašoma, kaip Jėzus išgydė vyrą, kuris buvo kurčias ir sunkiai kalbėjo. Jis „pasivėdėjo [tą vyrą] nuošaliau nuo minios“, — pasakojama Biblijoje. Po to jis „pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: ‛Efatá!’, tai yra ‛Atsiverk!’“.

Kodėl Jėzus pasivėdėjo tą vyrą toliau nuo minios? Na, tikriausiai todėl, kad kurčias žmogus, kuris vargiai įstengia kalbėti, jaustųsi droviai kitų akivaizdoje. Jėzus galbūt pastebėjo, kaip nepatogu tam vyrui, ir todėl jis nusprendė pagydyti jį nematant kitiems. „Visas pasakojimas, — pažymi vienas Biblijos mokslininkas, — mums labai aiškiai rodo, kad Jėzus nelaikė to vyro vienu iš savo gydymo atvejų; jis jam buvo atskiras asmuo. To vyro nelaimė ir problema buvo ypatinga, ir parodydamas švelniausią atidumą Jėzus elgėsi su juo taip, kad patausotų jo jausmus ir kad jis galėtų tai suprasti.“

Šis pranešimas rodo, kad Jėzus rūpinosi kiekvienu žmogumi asmeniškai. Tu gali būti tikras, kad jis kaip tik taip rūpinasi tavimi. Tiesa, jo pasiaukojama mirtis buvo meilės išraiška visai išperkamai žmonijai. Bet tu gali priimti tą veiksmą kaip padarytą asmeniškai tau, kaip kad padarė Paulius, kuris rašė: ‛Dievo Sūnus pamilo mane ir paaukojo save už mane’ (Galatams 2:20). O kadangi Jėzus nurodė, kad ‛kas yra matęs jį, yra matęs Tėvą’, mes galime būti tikri, kad Jehova lygiai taip pat rūpinasi kiekvienu iš savo tarnų (Jono 14:9).

Jehova tampa Atlygintoju

Pažinti Dievą taip pat reiškia pažinti kiekvieną jo asmenybės bruožą, — kaip jis atskleistas Biblijoje. Pats vardas Jehova reiškia „Jis — tapimo priežastis“, o tai nurodo, kad jis gali pasidaryti viskuo, kuo nori, kad įgyvendintų savo valią. Per visą istoriją jis ėmėsi įvairių vaidmenų, įskaitant Kūrėjo, Tėvo, Suverenaus Viešpaties, Ganytojo, kareivijų Viešpaties [„Jehovos“, NW], Maldų klausytojo, Teisėjo, Didžiojo Mokytojo ir Atpirkėjo.b

Kad visiškai suprastume Dievo vardo reikšmę, mes taip pat turime pažinti Jehovą kaip Atlygintoją. Paulius rašė: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žydams 11:6).

Jehova pažadėjo amžinąjį gyvenimą žemės rojuje tiems, kurie nusprendžia jam tarnauti iš visos širdies. Nėra savanaudiška laukti to didingo pažado išsipildymo ir nėra įžūlu įsivaizduoti save ten gyvenantį. Mozė „žvelgė į atpildą“ (Žydams 11:26). Paulius panašiai nekantriai laukė Dievo pažado ištikimiems pateptiesiems krikščionims išsipildymo. Jis rašė: „Aš skubu pirmyn į tikslą, gauti laimikio, kuriam Dievas Kristuje Jėzuje mus šaukia aukštybėn“ (Filipiečiams 3:14, NTP).

Tu taip pat gali tikėtis atpildo, Jehovos žadamo tiems, kurie ištveria. To atpildo laukimas neatsiejamas nuo tavo Dievo pažinimo ir tavo ištvermės jo tarnyboje. Tad kasdien mąstyk apie palaimas, kurias Jehova yra paruošęs tau. Meri, paminėta pradžioje, labai stengėsi tai daryti. „Neseniai pirmą kartą savo gyvenime, — sako ji, — aš pripažinau, kad išperkamoji Jėzaus auka liečia mane. Aš pradedu jausti, kad Jehova rūpinasi manimi asmeniškai. Aš esu krikščionė daugiau kaip 20 metų, bet tik neseniai iš tikrųjų ėmiau tikėti tuo.“

Studijuodama ir nuoširdžiai apmąstydama Bibliją, Meri, o ir milijonai kitų, pradeda suvokti, kad Jehova rūpinasi savo tauta ne tik kaip grupe, bet ir kaip atskirais asmenimis. Apaštalas Petras buvo taip įsitikinęs tuo, kad rašė: „Paveskite [Dievui] visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Petro 5:7). Taip, Dievas rūpinasi tavimi!

[Išnašos]

[Rėmelis 6 puslapyje]

Prikėlimas — Dievo rūpinimosi įrodymas

ĮTIKINAMAS įrodymas, kad Dievas rūpinasi kiekvienu atskiru asmeniu, randamas Biblijoje Jono 5:28, 29 (NTP): „Ateina valanda, kurią visi, kurie yra [„atminimo“, NW] kapuose, išgirs [Jėzaus] balsą ir išeis.“

Įdomu, kad graikiškas žodis mne·meiʹon (atminimo kapas) čia pavartotas vietoj taʹfos (kapas). Žodis taʹfos paprastai asocijuojasi su laidotuvėmis. O mne·meiʹon reiškia, kad mirusio žmogaus praeities gyvenimas neužmirštas.

Taigi tik pagalvok, ko prikėlimas pareikalaus iš Jehovos Dievo. Kad sugrąžintų asmenį gyventi, Dievas turi žinoti viską apie jį — įskaitant jo arba jos paveldėtus bruožus ir visą atmintį. Tik tada tas asmuo galėtų būti prikeltas kaip ta pati asmenybė.

Žinoma, tai neįmanoma žmonių požiūriu, bet „Dievui viskas įmanoma“ (Morkaus 10:27). Jis gali net nustatyti, kas yra žmogaus širdyje. Net jei asmuo būtų miręs prieš daugelį šimtmečių, niekas neišnyko iš Dievo atminties apie jį; jo atmintis neblėsta (Jobo 14:13-15). Taigi paminėdamas Abraomą, Izaoką ir Jokūbą, Jėzus galėjo netgi praėjus šimtmečiams po jų mirties pasakyti, kad Jehova „nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“ (Luko 20:38).

Taigi milijardai mirusiųjų tebėra Jehovos Dievo atmintyje su visomis smulkmenomis. Koks stulbinantis įrodymas, kad Dievas rūpinasi kiekvienu žmogumi asmeniškai!

[Iliustracija 7 puslapyje]

Jėzus parodė asmenišką dėmesį tiems, kuriuos gydė