Biblijos požiūris

Ar krikščioniška vienybė suderinama su įvairove?

VIENYBĖ krikščionių susirinkime būtina. Nesantaika dėl doktrininių įsitikinimų sukeltų aršius ginčus, nesutarimus, netgi priešiškumą (Apaštalų darbai 23:6-10). Biblijoje sakoma, kad „Dievas nėra sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Korintiečiams 14:33). Todėl krikščionys raginami kalbėti vieningai ir būti vienos dvasios bei vienos minties (1 Korintiečiams 1:10).

Ar šie žodžiai ir panašios Biblijos eilutės skatina krikščionis visais atžvilgiais būti visiškai vienodus? (Jono 17:20-23; Galatams 3:28) Ar Biblijoje aprašytoji tikroji krikščionybė varžo jų charakterių įvairovę? Ar visi krikščionys turėtų atitikti kokį nors tikslų šabloną?

Dievas patraukia kiekvieną individualiai

Kai kurie žmonės tvirtai mano, kad Biblija yra tik viena iš priemonių despotiškai valdyti minias. Tiesą sakant, dažnai ją taip netinkamai panaudoja kai kurios sektos. Tačiau Jėzus išreiškė visiškai kitokį požiūrį į Raštą ir jo Dieviškąjį Autorių. Jis pasakė, kad Dievui labai svarbus kiekvienas jo kūrinys.

Jėzus paaiškino, kaip rašoma Jono 6:44: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia.“ Čia pavartotas veiksmažodis nereiškia, kad Dievas tempia žmones prieš jų valią. Ne, Dievas švelniai patraukia, paliesdamas širdį. Kaip pasakė vienas biblistas, ‛Dievas stengiasi paskatinti žmogaus protą patikėti’. Kūrėjo požiūriu, žmonija nėra kaip minia. Jis įvertina žmones ir švelniai patraukia prie savęs tuos, kurių širdis tinkamai nusiteikusi (Psalmių 10:5; Patarlių 21:2; Apaštalų darbai 13:48, NW).

Atkreipk dėmesį, kaip prisitaikydavo apaštalas Paulius, suvokdamas ypatingus žmonių poreikius; jis pripažino, kad atskirose tautose bei kilmės grupėse vyravo tam tikros pažiūros. Jis atitinkamai prisitaikydavo. Jis rašė: „Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. ... Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Korintiečiams 9:20-22).

Aišku, jog Paulius nemanė, kad visi žmonės vienodi, ir nesielgė su visais vienaip. Jis juos paragino: „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti“ (Kolosiečiams 4:6). Taip, Paulius ir kiti krikščionys turėjo pripažinti bei gerbti kiekvieno žmogaus unikalumą, jeigu norėjo padėti jam.

Pradinis Dievo sumanymas

Tokia pagarba žmogui, kaip asmenybei, toliau rodoma jam tapus krikščionių susirinkimo nariu. Dievo tautos žmonės nepasidaro visiškai vienodi, tenkinantys visus savo vadovų norus. Ne, tarp jų yra įvairiausių asmenybių su skirtingais sugebėjimais, įpročiais bei požiūriais. Nė vieno charakteris nėra laikomas nuobodžiu ar nemaloniu. Toks buvo pradinis Dievo sumanymas.

Todėl naujajame pasaulyje, kurį Biblija žada teisiesiems, tobuli žmonės bus labai skirtingi (2 Petro 3:13). Biblijos enciklopedijoje „Rašto supratimas“a po antrašte „Tobulumas“ deramai paaiškinama: „Tačiau su tobulumu nedingsta įvairovė, kaip mano daugelis. Gyvūnų pasaulis, Jehovos ‛tobulų veiksmų’ (Pradžios 1:20-24; Pakartoto Įstatymo 32:4) vaisius, pilnas įvairovės.“

„Rašto supratime“ priduriama: „Žemės planetos tobulumui irgi nesvetima įvairovė, pasikeitimai bei kontrastai; joje yra paprasto ir sudėtingo, kuklaus ir prašmatnaus, rūgštaus ir saldaus, šiurkštaus ir švelnaus, yra pievų ir miškų, kalnų ir slėnių. Žemės tobulumas yra ir jaudinanti bundančio pavasario gaiva, šilta vasara bei jos žydras dangus, malonios rudens spalvos, tyras ką tik iškritusio sniego grožis (Pradžios 8:22). Tad tobuli žmonės nebus vienodo charakterio, talentų bei sugebėjimų.“

Rūpinimasis kitais

Tačiau tikroji krikščionybė skatina vengti savanaudiškos nepagarbos aplinkiniams. Apaštalas Paulius buvo dėmesingas kiekvienoje savo gyvenimo bei elgesio srityje, kad nesuklaidintų kitų. Savo laiške Korinto susirinkimui jis parašė: „Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina“ (2 Korintiečiams 6:3). Kartais mes turime valdyti savo troškimus ir kitų reikmes laikyti svarbesnėmis už savo norus. Pavyzdžiui, Paulius rašė krikščionims Romoje: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Romiečiams 14:21).

Taip ir šiandien žmogus gali nuspręsti negerti alkoholio, jei šalia yra asmuo, kuriam sunku susilaikyti nuo gėrimo (1 Korintiečiams 10:23, 24). Tai jis daro ne verčiamas prisiderinti, bet kilniai rodydamas gerumą bei meilę. „Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui.“ Jėzus buvo asmenybė, bet jis nesiekė savo tikslų kitų žmonių jausmų sąskaita (Romiečiams 15:3).

Vienas iš maloniausių tikrosios krikščionybės bruožų yra jos pagarba asmens laisvei bei norams, kurie neprieštarauja Biblijos nurodymams. Ji moko, kad Dievas sukūrė mus skirtingus ir nepakartojamus. 1 Korintiečiams 2:11 skaitome: „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia?“ Mes stengiamės kuo geriau suprasti kitus. Bet ši eilutė rodo, jog visi turime unikalių savybių, kurias žinome tik mes ir mūsų Kūrėjas. Mes turime „slaptą širdies asmenybę“, kurią atskleidžiame, kaip norime (1 Petro 3:4, NW).

Trapi pusiausvyra tarp vienybės ir įvairovės

Apaštalas Paulius parodė gerą krikščioniškos pusiausvyros pavyzdį. Nors buvo įgaliotas Kristaus apaštalas, jis vengė primesti savo nuomonę kitiems.

Pavyzdžiui, Paulius turėjo labai tvirtą nuomonę apie vienišumo pranašumus šiame netobulame pasaulyje. Jis pats buvo viengungis, kai rašė: „Žmonės [kurie tuokiasi] turės kūno vargų“ ir „[našlė] bus laimingesnė netekėdama“. Jo žodžiai tapo įkvėpto Dievo Žodžio dalimi, tad jo nuomonė nebuvo klaidinga. Vis dėlto jis paaiškino: „Jei vedi, nenusidedi“ (1 Korintiečiams 7:28, 40).

Tikriausiai dauguma apaštalų buvo vedę vyrai, nes Paulius pripažino: „Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?“ (1 Korintiečiams 9:5, Brb red.) Krikščionys žinojo, kad šiuo klausimu jie gali apsispręsti kitaip negu Paulius, bet jis juos vis tiek gerbs.

Dievo garbintojams visuomet buvo leidžiama rodyti tikėjimą pagal savo unikalų charakterį. Dievas netgi leido Biblijos rašytojams rašyti savu stiliumi. Pavyzdžiui, Nehemijas, nors buvo nuolankus, parašė savo pasakojimą pirmuoju asmeniu (Nehemijo 5:6, 19). O apaštalas Jonas, būdamas kuklus, nė karto nepavartojo savo vardo Evangelijoje ir retai teminėjo save. Dievas pritarė abiem stiliams ir išsaugojo juos Biblijoje.

Panašių pusiausvyros bei nuosaikumo pavyzdžių yra visame Rašte. Akivaizdu, kad krikščioniška vienybė suderinama su įvairove. Žinoma, jei trūksta dvasinių savybių, kilmės bei nuomonių skirtumai gali sukelti nesutarimų (Romiečiams 16:17, 18). Bet jeigu ‛apsivelkame meile, tobulumo raiščiu’, kitų žmonių charakteriai mums darosi priimtini ir malonūs (Kolosiečiams 3:14, Brb red.).

„Priimkite vienas kitą, — sakoma Biblijoje, — kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei“ (Romiečiams 15:7). Dievo dvasios padedami krikščionys gali taktiškai išlaikyti pusiausvyrą tarp vienybės ir unikalių asmenybių įvairovės susirinkime.

[Išnaša]

[Anotacija 14 puslapyje]

Kūrėjo požiūriu, žmonija nėra kaip minia

[Anotacija 15 puslapyje]

Visi turime unikalių savybių, kurias žinome tik mes ir mūsų Kūrėjas