„Joks žmogus nėra taip kalbėjęs“

Jėzus vis dar Palapinių šventėje Jeruzalėje. Jis džiaugiasi matydamas, kad daug žmonių iš minios jį įtiki. Tačiau tuo nesidžiaugia religiniai vadovai. Jie pasiunčia sargybą, jiems pavaldžius vyrus, Jėzaus suimti (Jono 7:31, 32). Ką Jėzus darys?

Slėptis Jėzus tikrai neketina, toliau kalbasi su žmonėmis. Jis sako: „Dar kiek pabūsiu su jumis, o paskui eisiu pas tą, kuris mane siuntė. Jūs ieškosite manęs, bet nerasite, ir ten, kur aš būsiu, jūs negalite nueiti“ (Jono 7:33, 34). Žmonės nesupranta, ką Jėzus turi omenyje. „Kur šitas ketina keliauti, kad mes jo nerasime? – svarsto jie. – Negi jis ruošiasi vykti pas žydus, pasklidusius tarp graikų, ir mokyti graikus? Ką reiškia jo žodžiai: ‘Jūs ieškosite manęs, bet nerasite, ir ten, kur aš būsiu, jūs negalite nueiti’?“ (Jono 7:35, 36) Jėzus čia kalba apie savo mirtį ir prikėlimą. Prikeltas jis grįš į dangų, kur joks priešas negalės jo pasiekti.

Kiekvieną Palapinių šventės rytą kunigas ant aukuro išpila ąsotį vandens, pasemto iš Siloamo maudyklos, ir vandens srovė nuteka iki pat aukuro papėdės. Matyt, būtent šį vaizdą turėdamas mintyse, septintąją šventės dieną Jėzus atsistojęs taria: „Kas ištroškęs, teateina pas mane ir tegeria! Tam, kuris mane tiki, tinka Raštų žodžiai: ‘Iš jo gilumos plūs gyvojo vandens srovės’“ (Jono 7:37, 38).

Jėzus kalba apie tai, kas vyks, kai jo mokiniai bus patepti šventąja dvasia ir gaus dangiškąjį pašaukimą. Po Jėzaus mirties, per kitų metų Penkiasdešimtines, gavę šventąją dvasią mokiniai pradės skelbti žmonėms tiesos žinią – taip ims plūsti gyvojo vandens srovės.

Klausydamiesi Jėzaus kai kurie ima kalbėti: „Jis išties yra žadėtasis pranašas.“ Turbūt jiems į mintį ateina Dievo pažadas paskirti pranašą, didesnį už Mozę. „Jis yra Kristus“, – sako kiti. Tačiau yra ir tokių, kurie mano visai kitaip: „Bene galėtų Kristus ateiti iš Galilėjos? Argi Raštai nesako, kad Kristus kils iš Dovydo palikuonių ir iš Betliejaus kaimo, kur Dovydas gyveno?“ (Jono 7:40–42).

Taigi minia pasidalijusi. Nors kai kurie norėtų, kad Jėzus būtų suimtas, to padaryti niekas neišdrįsta. Sargybiniai grįžta pas aukštuosius kunigus ir fariziejus tuščiomis. Šie klausia:

– Kodėl jo neatvedėte?

– Joks žmogus nėra taip kalbėjęs, – atsako vyrai.

Religiniai vadovai supyksta ir ima svaidytis pašaipiais žodžiais:

– Ar jau ir jus suklaidino?! Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? O šita Įstatymo neišmananti liaudis yra prakeikta (Jono 7:45–49).

Tada prabyla fariziejus ir sinedriono narys Nikodemas. Prieš dvejus su puse metų jis buvo nakčia su Jėzumi susitikęs ir jį įtikėjo. Įsidrąsinęs jis mėgina Jėzų užtarti:

– Argi mūsų Įstatymas leidžia nuteisti žmogų, kurio niekas nėra išklausęs ir išsiaiškinęs, ką jis padarė?

– Bene ir pats iš Galilėjos būsi? – atšauna religiniai vadovai. – Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nekildinamas iš Galilėjos! (Jono 7:51, 52)

Nors šventuosiuose raštuose nėra tiesiai pasakyta, kad koks nors pranašas kils iš Galilėjos, vis dėlto duodama aiškiai suprasti, kad būtent iš ten ateis Kristus. Štai Izaijas pranašavo, kad „kitataučių apgyventa Galilėja“ išvys „didžią šviesą“ (Izaijo 9:1, 2; Mato 4:13–17). Maža to, Jėzus, kaip ir buvo nusakyta, gimė Betliejuje ir yra Dovydo palikuonis. Ir nors fariziejai greičiausiai tai žino, vis tiek liaudyje skleidžia apie Jėzų visokias melagystes.