Ar spiritizmas gali patenkinti mūsų dvasinius poreikius?

MES visi turime tiek dvasinių, tiek materialinių poreikių. Dėl to daugybė žmonių klausia: koks gyvenimo tikslas? kodėl tiek daug kančių? ir kas atsitinka po mirties? Daug nuoširdžių žmonių atsakymus į šiuos ir panašius klausimus tikisi gauti per spiritistinius seansus, vildamiesi, kad per mediumą, arba dvasių iššaukėją, galės pabendrauti su mirusiųjų dvasiomis. Tai vadinama spiritizmu.

Spiritizmo sekėjų yra daugelyje šalių ir jie buriasi į susirinkimus, bažnyčias. Pavyzdžiui, buvo paskaičiuota, jog Brazilijoje yra 4000000 Ipolito Leono Denizaro Rivėjo (XIX amžiaus prancūzų pedagogo ir filosofo, pasirašydavusio Alano Kardeko slapyvardžiu) sekėjų. Alanas Kardekas pirmąsyk dvasių iššaukimu susidomėjo 1854-aisiais. Vėliau jis daug ko klausinėjo mediumų įvairiose vietovėse ir jų atsakymus užrašė knygoje The Book of Spirits (Dvasių knyga), kurią išleido 1857 metais. Kitos dvi jo parašytos knygos — The Mediums’ Book (Dvasių iššaukėjo knyga) ir The Gospel According to Spiritism (Evangelija pagal spiritizmą).

Spiritizmas būdavo minimas greta tokios religinės veiklos kaip vudu, raganavimas, būrimas ar satanizmas. Tačiau Alano Kardeko sekėjai savo įsitikinimus laiko kitokiais. Jų leidiniuose dažnai cituojama Biblija, o Jėzus vadinamas „visos žmonijos vadovu ir pavyzdžiu“. Pasak jų, Jėzaus mokymai yra „tyriausia Dievo įstatymo išraiška“. Alano Kardeko teigimu, spiritistų raštai yra trečiasis Dievo įstatymo apreiškimas žmonijai (pirmieji du — Mozės ir Jėzaus mokymai).

Spiritizmas daug ką patraukia skatinimu rodyti meilę artimui ir užsiimti labdara. Vienas iš spiritistų įsitikinimų: „Nešelpiant kitų neįmanoma išsigelbėti.“ Daugelis jų yra aktyvūs visuomenės veikėjai, remiantys ligoninių, mokyklų bei kitokių įstaigų kūrimąsi. Tai pagirtina, tačiau ar spiritistų įsitikinimai nesiskiria nuo Jėzaus mokymų, užrašytų Biblijoje? Panagrinėkime du klausimus: kokia viltis mirusiesiems ir dėl ko žmonės kenčia.

Kokia viltis mirusiesiems?

Didelė dalis spiritizmo sekėjų tiki reinkarnacija. Viename spiritistų leidinyje sakoma: „Reinkarnacija yra vienintelis mokymas, atitinkantis mūsų supratimą apie Dievo teisingumą; tai vienintelis mokymas, nusakantis mūsų ateitį ir sutvirtinantis viltis.“ Pasak jų, žmogui mirus, siela palieka kūną panašiai kaip drugelis kokoną. Spiritistų manymu, tokia siela vėliau įsikūnija į kitą žmogų, kad galėtų apsivalyti nuo nuodėmių, padarytų praeitame gyvenime, nors jų jis negali prisiminti. „Dievas mano esant tinkama uždengti praeitį nepermatoma skraiste“, — sakoma knygoje The Gospel According to Spiritism.

„Neigti reinkarnaciją yra tas pats, kaip neigti Jėzaus žodžius“, — rašė Alanas Kardekas. Tačiau Jėzus nebuvo net ištaręs žodžio „reinkarnacija“ ir niekad neminėjo tokios sąvokos. (Žiūrėk rėmelį „Ar Biblija moko apie reinkarnaciją?“ 22 puslapyje.) Anaiptol, Jėzus mokė apie mirusiųjų prikėlimą. Tarnaudamas žemėje jis prikėlė tris žmones — našlės iš Naino sūnų, sinagogos vyresniojo dukterį ir savo artimą draugą Lozorių (Morkaus 5:22-24, 35-43; Luko 7:11-15; Jono 11:1-44). Apsvarstykime vieną iš šių nepaprastų atsitikimų ir pažiūrėkime, ką Jėzus kalbėdamas apie prikėlimą turėjo omenyje.

Lozoriaus prikėlimas

Jėzus išgirdo, kad jo draugas Lozorius susirgo. Po dviejų dienų jis tarė savo mokiniams: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Mokiniai nesuprato, ką jis turi omenyje, todėl Jėzus pasakė tiesiai: „Lozorius mirė.“ Kai Jėzus atvyksta prie Lozoriaus kapo, po jo mirties jau yra praėjusios keturios dienos. Nepaisydamas to, Jėzus liepia nuristi akmenį nuo kapo angos. Tuomet jis sušunka: „Lozoriau, išeik!“ Atsitinka kažkas nepaprasta. „Numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: ‛Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti’“ (Jono 11:5, 6, 11-14, 43, 44).

Be abejo, tai nebuvo jokia reinkarnacija. Pasak Jėzaus, miręs Lozorius miegojo, buvo be sąmonės. Kaip sakoma Biblijoje, tada ‛jo sumanymai žuvo’, jis ‛nieko nebežinojo’ (Psalmyno 146:4, Brb; Mokytojo 9:5). Prikeltas Lozorius nebuvo kitas asmuo su persikūnijusia siela. Tai buvo tas pats žmogus, turėjo tuos pačius prisiminimus ir buvo to paties amžiaus. Jis prisiminė visą savo per anksti nutrūkusį gyvenimą ir sugrįžo pas mylimus žmones, apraudojusius jį (Jono 12:1, 2).

Vėliau Lozorius vis tiek numirė. Tad dėl ko jis buvo prikeltas? Šis ir kiti prikėlimo atvejai sustiprina mūsų tikėjimą Dievo pažadu, kad Jo ištikimi tarnai bus prikelti Jo nustatytu metu. Šie stebuklai suteikia daugiau svarumo Jėzaus žodžiams: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas“ (Jono 11:25).

Kalbėdamas apie būsimą prikėlimą, Jėzus sakė: „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jono 5:28, 29). Kaip ir buvo su Lozoriumi, tada bus mirusių žmonių prikėlimas. Tai nebus sąmoningų sielų susiliejimas su prikeltais kūnais, kurie buvo suirę ir gal net tapę kitų gyvų būtybių dalimi. Dangaus ir žemės Kūrėjas, turintis begalinę išmintį ir jėgą, be jokių abejonių gali prikelti mirusiuosius.

Argi mokymas apie prikėlimą, kurį skelbė Jėzus Kristus, neparodo, jog Dievas labai myli kiekvieną žmogų? O kaip galima atsakyti į kitą klausimą, iškeltą straipsnio pradžioje?

Dėl ko žmonės kenčia?

Daug kančių sukelia neprotingų, nepatyrusių ar net blogų žmonių veiksmai. Tačiau ką galima pasakyti apie tragedijas, dėl kurių negalime tiesiogiai apkaltinti kokio nors žmogaus? Pavyzdžiui, kodėl įvyksta nelaimingi atsitikimai ar stichinės nelaimės? Kodėl kai kurie vaikai gimsta su trūkumais? Alano Kardeko manymu, tai bausmė. Jis rašė: „Jei mus baudžia, vadinasi, esame padarę kažką negera. Jei nieko bloga nepadarėme šiame gyvenime, tai veikiausiai atsinešėme iš praeito.“ Spiritistai yra mokomi sakyti šitokią maldą: „Viešpatie, Tu visada elgiesi teisingai. Aš užsitarnavau ligą, kurią siunti man... Priimu ją kaip išpirką už praeities klaidas ir tikėjimo bei paklusnumo Tavo šventai valiai išbandymą“ (The Gospel According to Spiritism).

Ar Jėzus mokė to? Ne. Jis gerai žinojo Biblijoje užrašytus žodžius: „Visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Mokytojo 9:11, Brb). Jėzus žinojo, kad kartais nelaimės atsitinka tiesiog netyčia. Tai nėra bausmė už nuodėmes.

Apsvarstyk vieną Jėzaus gyvenimo įvykį: „Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: ‛Rabi, kas nusidėjo — jis pats ar jo tėvai, — kad gimė neregys?’“ Jėzaus atsakymas buvo labai aiškus: „‛Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.’ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: ‛Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje...’ Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis“ (Jono 9:1-3, 6 [9:1-3, 6, 7, Brb]).

Jėzaus žodžiai parodo, kad nei šis vyras, nei jo tėvai nebuvo kalti dėl įgimtos neregystės. Taigi Jėzus nesutiko su mintimi, kad anas vyras buvo nubaustas už praeitame gyvenime padarytas nuodėmes. Tiesa, Jėzus žinojo, kad visi žmonės paveldi nuodėmę, tačiau tai Adomo nuodėmė, o ne núodėmės, padarytos prieš žmogui gimstant. Dėl Adomo nuodėmės visi žmonės gimsta fiziškai netobuli, serga ir miršta (Jobo 14:4; Psalmyno 51:7 [51:5, Brb]; Romiečiams 5:12; 9:11). Jėzus ir buvo atsiųstas tam, kad ištaisytų tokią padėtį. Jonas Krikštytojas sakė, kad Jėzus yra „Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jono 1:29)a

Taip pat atkreipk dėmesį: Jėzus nesakė, jog Dievas skyrė šiam vyrui gimti neregiu, — tam, kad vėliau Jėzus galėtų jį išgydyti. Kaip tai būtų buvę žiauru ir begėdiška! Ar tai teiktų Dievui garbę? Ne. Stebuklingas neregio išgydymas greičiau ‛apreiškė Dievo darbus’. Šis, kaip ir daug kitų Jėzaus atliktų stebuklų, parodo, kaip nuoširdžiai Dievas myli kenčiančią žmoniją, ir užtikrina, kad Jo pažadas pašalinti visas ligas ir kančias Jo nustatytu laiku tikrai išsipildys (Izaijo 33:24).

Argi nepaguodžia tai, jog Dievas, užuot sukėlęs mums kančias, duoda „gera tiems, kurie jį prašo“? (Mato 7:11) Kaip bus pagarbintas Aukščiausiasis, kai aklųjų akys atsivers, atsikimš kurčiųjų ausys, o raišieji ims vaikščioti, šokinėti ir bėgioti! (Izaijo 35:5, 6)

Kaip galime patenkinti savo dvasinius poreikius

Jėzus sakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mato 4:4). Taip, mes patenkiname savo dvasinius poreikius skaitydami Dievo Žodį, Bibliją, ir pagal ją gyvendami. To negalime padaryti užsiiminėdami spiritizmu. Iš tiesų, tai aiškiai smerkiama raštuose, Alano Kardeko pavadintuose pirmuoju Dievo įstatymo apreiškimu žmonijai (Pakartoto Įstatymo 18:10-13).

Kaip ir daugelis žmonių, spiritistai pripažįsta, kad Dievas yra amžina, be galo tobula, meilinga, gera ir teisinga Aukščiausioji Esybė. Tačiau iš Biblijos sužinome daug daugiau. Joje atskleidžiama, kad jis turi asmeninį vardą, Jehova, kurį, kaip ir Jėzus, turime gerbti (Mato 6:9; Jono 17:6). Biblijoje Dievas vaizduojamas kaip realus asmuo, su kuriuo žmonės gali artimai bendrauti (Romiečiams 8:38, 39). Skaitydami Bibliją sužinome, kad Dievas yra gailestingas ir „elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes“ (Psalmyno 103:10). Rašytiniame Žodyje, Biblijoje, Visagalis Viešpats Jehova parodo savo meilę, pranašumą ir supratingumą. Jis moko ir saugo paklusnius žmones. Pažindami Jehovą ir jo Sūnų, Jėzų Kristų, galime įgyti amžinąjį gyvenimą (Jono 17:3).

Biblijoje yra užrašyta viskas, ką turime žinoti apie Dievo tikslus. Joje sakoma, ką daryti, kad įtiktume jam. Kruopščiai tyrinėdami Bibliją galime surasti tikslius ir patenkinančius atsakymus į savo klausimus. Šventajame Rašte taip pat nurodoma, kas teisinga ir kas ne, bei suteikiama tvirta ateities viltis. Jame užtikrinama, kad netolimoje ateityje Dievas ‛nušluostys kiekvieną ašarą nuo žmonių akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas bus praėję’ (Apreiškimo 21:3, 4). Per Jėzų Kristų Jehova išlaisvins žmoniją nuo paveldėtos nuodėmės ir netobulumo. Paklusnieji paveldės amžinąjį gyvenimą žemės rojuje. Tuomet bus visiškai patenkinti tiek fiziniai, tiek dvasiniai žmonių poreikiai (Psalmyno 37:10, 11, 29; Patarlių 2:21, 22; Mato 5:5).

[Išnaša]

[Rėmelis 22 puslapyje]

AR BIBLIJA MOKO APIE REINKARNACIJĄ?

Ar kokioje nors Biblijos vietoje palaikomas mokymas apie reinkarnaciją? Apsvarstykime keletą Rašto eilučių, kuriomis remiasi tikintys šita doktrina.

„Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono... Jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti“ (Mato 11:13, 14).

Ar Jonas Krikštytojas buvo antrąsyk gimęs Elijas? Sykį jo paklausė: „Ar esi Elijas?“ Jonas aiškiai atsakė: „Nesu“ (Jono 1:21, Jr). Vis dėlto buvo išpranašauta, kad Jonas „eis pirma jo [Mesijo] su Elijo dvasia ir jėga“ (Luko 1:17, Jr; Malachijo 3:23, 24 [4:5, 6, Brb]). Kitaip sakant, Jonas Krikštytojas buvo Elijas ta prasme, kad atliko panašią užduotį kaip ir Elijas.

„‛Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės...’ Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo“ (Jono 3:3, 7, Brb).

Vienas iš apaštalų vėliau rašė: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Petro 1:3, 4; Jono 1:12, 13). Taigi aiškiai matome, kad Jėzaus paminėtas gimimas iš naujo yra dvasinis išgyvenimas, kurį turėjo patirti jo mokiniai dar būdami gyvi, o ne kažkoks būsimas sielos atgimimas.

„Kai žmogus miršta, jis gyvena amžinai: kai baigsis mano žemiško gyvenimo dienos, lauksiu, kol vėl galėsiu sugrįžti“ (Jobo 14:14, knygoje The Gospel According to Spiritism pacituotas kažkoks „graikiškasis vertimas“).

Biblijos draugijos 1999 m. išleistame Šventajame Rašte ši eilutė skamba taip: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas? Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau, kol ateis kas manęs paleisti.“ Perskaitykite šios eilutės kontekstą ir pamatysite, kad mirusieji laukia kape, kol juos kas „paleis“ (13 eilutė). Laukdami jie neegzistuoja. „Miręs žmogus visiškai išnyksta; kai mirtingasis krinta, jo nebėra“ (Jobo 14:10, Bagsterio išleistas Septuagintos vertimas anglų k.).

[Iliustracija 21 puslapyje]

Prikėlimo viltis rodo, kad Dievas labai domisi kiekvienu iš mūsų

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Dievas pašalins visas žmonių kančias