3 skyrius

Kas yra Dievas?

 1. Kodėl yra tiek daug neaiškumo klausime, kas yra Dievas?

DIEVO ir jo pagalbos reikalingumas žmogui niekada nebuvo didesnis, kaip dabar yra. Mūsų gyvenimas priklauso nuo Dievo pažinimo. Bet gana keista, kad tiek daug neaiškumo kyla statant klausimą, kas jis yra, nes šiandien, taip kaip ir praeityje įvairiuose kraštuose buvo garbinama daugybė dievų. Tačiau Biblija aiškiai pasako, kad yra tiktai vienas tikrasis Dievas.—1 Korintiečiams 8:5, 6.

 2. (a) Ar „Dievas“ yra asmeninis tikrojo Dievo vardas? (b) Koks yra jo asmeninis vardas?

² Išsiskirti iš daugybės netikrų dievų tikrasis Dievas davė sau asmeninį vardą. Tatai jį atskiria nuo visų kitų. „Ar ne ‘Dievas’ yra jo vardas?“ kai kas galėtų paklausti. Ne, nes „Dievas“ yra tik titulas, lygiai kaip „prezidentas“, „karalius“ ar „teisėjas“ yra titulai. Asmeninis Dievo vardas yra mums praneštas jo Žodyje—Biblijoje. Ir tas vardas yra JEHOVA. Daugelyje Biblijos vertimų šis vardas yra randamas psalmėje 83:18, kur skaitome: „Kad žmonės žinotų, kad tu, kurio vardas yra JEHOVA, esi aukščiausias visoje žemėje“. Ir beveik visuose vertimuose šis vardas randamas Apreiškimo 19:1-6 kaip dalis žodžio „Aleliuja“ ar „Hallelujah“. Tai reiškia „garbink Jah“ (sutrumpinta forma Jehova). Katalikiška Enciklopedija (1910, tomas VIII, pusl. 329) sako apie šį dievišką vardą: „Jehova, tikrasis Dievo vardas senajame testamente“. Taip pat Liet. Encikl. sako Jahve: Dievo vardas (žiūr. SkS psalmė 82:19 išnaša). Tačiau Jeruzalės Biblija, veliausiame katalikiškame vertime nuolatos vartoja vardą „Jahve“, kaip tai daro ir kituose vertimuose. Kodėl?

 3. (a) Kaip Dievo vardas rašomas hebrajų raštuose? (b) Kodėl negalime žinoti, kaip Dievo vardas buvo ištariamas hebrajų kalboje senaisiais laikais?

³ Hebrajų kalboj, kuria pirmosios (Senojo Testamento) Biblijos knygos yra parašytos, Dievo vardas tūkstančius kartų rašomas keturiomis hebrajų raidėmis, YHWH. Senaisiais laikais hebrajų raštuose nebuvo vartojamos balsės. Skaitytojas, skaitydamas raštą, pats turėjo ištarti žodžius su balsėmis. Šiandien mes nežinome tikrai, kokias balses hebrajai vartojo su priebalsėmis YHWH. Daugelis mokslininkų daleidžia, kad vardas buvo tariamas „Jahve,“ (žiūr. SkS išnaša 1 Mozė 2:4) tačiau „Jehova“ yra daugiau žinomas ir vartotas daug amžių.

 4. (a) Kodėl dvasiškiai, kurie sako, kad mes neturėtume ištarti Dievo vardo, nes nežinome tikro jo ištarimo, nėra nuoseklūs? (b) Kas yra daug svarbiau, negu tai, kaip mes Dievo vardą ištariame? (c) Kodėl yra svarbu vartoti Dievo vardą pagal Apd. 15:14?

⁴ Kadangi yra tiek netikrumo kaip tiksliai ištarti Dievo asmeninį vardą kai kurie dvasiškiai sako, kad tu jo visiškai nevartotum, bet vietoj to tartum paprastai „Dievas“ ar „Viešpats“. Tačiau jie nereikalauja, kad tu nevartotum vardų „Jėzus“ ar „Jeremija“. O vis dėlto šie visuotinai vartojami vardai yra skirtingai tariami hebrajų kalboje „Yeshʹua“ ir „Yirmiahʹ“. Esmė yra tame, ne kaip dieviškąjį vardą ištariame „Jahve“ ar „Jehova“ ar kaip kitaip—kaip tavo kalboj būtų ištariama. Klaida yra tik vengiant vartoti tą vardą. Kodėl? Kadangi tie, kurie jo nevartoja, negali būti atpažinti ir priskiriami prie tų, kuriuos Dievas laiko „žmonėmis savo vardui“. (Apaštalų Darbai 15:14). Mes turėtume netik žinoti Dievo vardą,bet jį ir gerbti ir šlovinti prie kitų, taip kaip Dievo Sūnus darė, kada buvo šioj žemėj.—Matas 6:9; Jonas 17:6, 26.

DIEVO YPATYBĖS IR KODĖL TURIME GARBINTI JĮ VIENĄ

 5. Kodėl joks žmogus nėra matęs Dievo?

⁵ Ką pati Biblija sako mums apie Dievą? Ji sako mums, kad „Dievas yra Dvasia“. (Jono 4:24) Dvasia nėra sudaryta iš kūno ir kraujo nei iš kitokių medžiagų, kurios galėtų būti matomos ar jaučiamos žmogaus pojūčiais. (I Korintiečiams 15:44, 50). Taigi žmogaus akys niekada nėra mačiusios Dievo. (Jono 1:18) Jis yra per iškilus, kad mūsų akys galėtų jį matyti. Ir kalnų majestotiška didybė, ir saulės šviesybė ir žvaigždėti dangūs tėra niekas palyginus su juo.—Izaja 40:25, 26.

 6. (a) Kaip aprašo Biblija Dievo ypatybes Apreiškimo kn. 15:3, 4? (b) Ar Dievas turėjo pradžią?

⁶ Nenuostabu tat, kad danguose yra giedama giesmė: „Dideli ir nuostabūs tavo darbai, Jehova, visagalis Dieve. Tiesūs ir tikri yra tavo keliai, amžinybės Karaliau. Kas ištikrųjų nebijos tavęs, Jehova, ir negarbins tavo vardo, kadangi Tu vienas esi ištikimas?“ (Apreiškimas 15:3, 4) Kaipo sutvėrėjas visų daiktų, Jehova Dievas, „Amžinybės Karalius“ egzistavo anksčiau prieš visus tvarinius. Jis yra „nuo amžinybės iki amžinybės“, Tai yra kad jis neturi nei pradžios ir niekad neturės pabaigos.—1 Timotiejus 1:17; psalmė 90:2, [89:2, SkS].

 7. (a) Kodėl pagal Apreiškimo 4:11 yra teisinga, kad mūsų garbinimas būtų skirtas tik Jehovai? (b) Kokiu būdu Dievas sutvėrė visus dalykus?

⁷ Kaip teisinga tat, kad mūsų garbinimas būtų skirtas tiktai jam! Kada mes stebime jo kūrybos darbus, mes taip pat galėtume sakyti: „Vertas esi, Jehova, mūsų Dieve, priimti garbę ir pagarbinimą ir galybę, nes tu sutvėrei visa ir tavo valia jie atsirado ir buvo sutverti“. (Apreiškimas 4:11) Jis viską sutvėrė ne įrankiais tokiais kaip žmonės vartoja, bet savo šventąja dvasia, kuri yra jo nematoma veikiančioji jėga. (1 Mozė 1:2; psalmė 104:30 [103:30, SkS] ) Tai yra ta pati šventoji dvasia, kuriai veikiant buvo parašyta Biblija, ydant mes galėtume žinoti jo valią ir žmogaus gyvenimo šioje žemėje paskirtį.—2 Petras 1:21.

 8. (a) Kodėl mes turime būti atsakingi Dievui? (b) Kuriuo klausimu mes turime rimtai susimąstyti?

⁸ Kadangi visi daiktai buvo sutverti ‚Jo valia‘, todėl jie visi turi tarnauti Dievo tikslams. Pirmajam vyrui, Adomui ir pirmajai moteriai Jievai Jehova pranešė savo tikslą jiems, ir įpareigojo juos elgtis atitinkamai pagal tą tikslą. Ar mes taip pat atsakingi Dievui? Taip, kadangi Dievas yra mūsų gyvenimo Šaltinis. Tai tiesa, netik dėl to, kad mes esame kilę iš pirmosios žmonių poros, kurią sutvėrė Dievas, bet ir dėl to, kad mūsų gyvenimas kiekvieną dieną priklauso nuo saulės, lietaus, oro ir maisto, kuriais Jehova leidžia mums naudotis. (Psalmė 36:9, [35:10, SkS]; Matas 5:45) Kiek tada mūsų gyvenimas harmonizuoja su Dievo mums nustatytais tikslais? Mes turėtume rimtai apie tai pagalvoti, kadangi tame glūdi proga laimėti amžinąjį gyvenimą.

 9. (a) Kaip mes turėtume Dievo bijoti? (b) Kodėl mes galime džiaugtis, kad Jehova yra visagalis?

⁹ Ar mes iš tikrųjų turime bijoti Dievo? Taip, bet su išmintinga baime maištauti prieš jo valią, kadangi jo valia yra teisinga. Argi savo kasdieniniame gyvenime mes nebijome rizikuoti atlikdami veiksmus, galinčius būti priežastimi susižeidimo ar mirties? Kaip daug daugiau mes turėtume bijoti užrūstinti „Jehovą, visagalį Dievą“. O vis dėlto mes galime džiaugtis, kad jis yra visagalis, kadangi „Jehovos akys apžvelgia visą žemę, tuo parodant jo galybę tiems, kurių širdys tik į jį yra nukreiptos“. (2 Kronika 16:9;a taip pat žiūr. Izaja 40:29-31.) Ir mes galime būti tikri, kad Jehova panaudoja savo galybę tikslingai ir naudingai tiems, kurie myli kas yra teisinga, nes „Dievas yra meilė“.—1 Jono 4:8.

10. Kokios Jehovos ypatybės daro mus laimingais turint jį kaip mūsų Dievą?

¹⁰ Taigi Jehova nėra priespaudos Dievas. „Visi jo keliai yra teisingi“. (5 Mozė 32:4) Žinoma, jis yra „Dievas, kurs reikalauja išskirtino atsidavimo“, bet taip pat jis yra „Dievas gailestingas ir malonus, neveikiai supykstąs ir duosnus mylinčiu gerumu ir teisingumu“. (2 Mozė 20:5; 34:6) „Nes jis žino, kokia mūsų prigimtis, atsimena, kad mes esame dulkės“. (Psalmė 103:14 [102:14, SkS] ) Iš tikrųjų mes galime būti laimingi, turėdami tokį mus atjaučiantį Dievą kaip savo Aukščiausį Teisėją, Įstatymų Davėją ir Karalių.—Izaja 33:22.

11. Net jei nesuprastume tikslo kai kurių Dievo įstatymų, kas mus skatintų jų klausyti?

¹¹ Su Jehova yra „išmintis ir galybė; jo yra patarimas ir supratimas“. (Jobo 12:13) Visa jo kūryba danguje ir žemėje liudija apie jo išmintį. Tat galėtume paklausti: „Kodėl kai kas drįstų abejoti Dievo išmintimi?“ Biblija rašo, kad jo reikalavimai yra mums naudingi, kad jis rūpinasi mūsų amžinu gerbūviu. Tiesa, kartais mes su ribotu išmanymu ir patyrimu nepilnai suprantame, kodėl kai kurie Dievo išleisti įstatymai yra taip svarbūs, arba kokia yra jų veikimo reikšmė mūsų gerovei. Tačiau tvirtas įsitikinimas, kad Dievas tikriausiai daugiau žino negu mes patys, kad jo patirtis yra daug didesnė už mūsų ir kad tai ką jis daro, tarnauja mūsų gėriui, mus paskatina klausyti jo su nuolankia širdim.—Psalmė 19:7-11 [18:8-12, SkS]; Micah 6:8.

AR DIEVAS YRA „TREJYBĖ“?

12. (a) Ką moko apie Dievą bažnyčių toks kaip Atanazo tikėjimo išpažinimas? (b) Kokį klausimą mes turėtume statyti apie šį mokymą?

¹² Dauguma krikščionių religijų moko, kad Dievas yra „Trejybė“, nors žodžio „Trejybė“ Biblijoje nėra. Pasaulinė Bažnyčių Taryba nesenai paskelbė, kad visos tai tarybai priklausančios religijos turėtų palaikyti tikėjimą, kad yra „vienas Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia“, tai yra trys asmens viename Dievuje. Skelbiantieji tą doktriną, pripažįsta, kad tai yra „paslaptis“. Atanazo tikėjimo išpažinimas maždaug aštuntame šios eros šimtmetyje sako, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra lygiai amžini, (ir tai neturėjo pradžios) yra vienos ir tos pačios esybės ir visi trys yra visagaliai. Taigi išpažinimas sako, kad „Trejybėje niekas nėra pirmasis ar paskutinysis; niekas nėra didesnis ir nėra mažesnis“b Ar tai yra logiška? Dar svarbiau—ar tai sutinka su Biblija?

13. Ar, pagal New Catholic Encyclopedia hebrajų pranašai ir pirmieji krikščionys tikėjo į „Trejybę“?

¹³ Ši doktrina nebuvo žinoma hebrajų pranašams ir krikščionių apaštalams. New Catholic Encyclopedia (1967 m. laida, XIV t. 306 psl.) pripažįsta, kad „Šventos Trejybės doktrina nėra dėstyta ST [Senajame Testamente].“ Taip pat pripažįstama, kad doktrina pradėta apie tris šimtus penkiasdešimtuosius metus po Jėzaus Kristaus mirties. Taigi pirmieji krikščionys, kuriuos betarpiai pats Jėzus Kristus mokė, netikėjo, kad Dievas yra triasmenis „Trejybė“.

14. Kaip Jėzus parodė, kad jis nelygus su savo Tėvu?

¹⁴ Kada Jėzus buvo žemėje, jis tikrai nebuvo lygus savo Tėvui, nes jis sakė, kad esą dalykų, kurių nei jis nei angelai, tik pats Dievas žino. (Morkus 13:32) Be to, jis meldėsi į savo Tėvą, prašydamas pagalbos prieš savo kančią. (Lukas 22:41, 42) Taip pat jis pats sakė: „Tėvas didesnis už mane“. (Jono 14:28) Iš viso Jėzus kalbėjo apie savo Tėvą kaip „mano Dievą“ ir kaip „vienatinį tikrąjį Dievą“.—Jono 20:17; 17:3.

15. Kaip mes žinome, kad Jėzus nėra lygus su Dievu netgi po to, kada jis buvo prikeltas iš numirusių?

¹⁵ Po Jėzaus mirties Dievas jį vėl prikėlė ir suteikė jam garbę didesnę, negu jis turėjo prieš tai. Tačiau jis dar nebuvo lygus savo Tėvui. Iš kur mes apie tai žinome? Kadangi vėliau Dievo įkvėpimu parašyti raštai tvirtina, kad Dievas dar yra „Kristaus galva“. (1 Korintiečiams 11:3) Biblija taip pat sako, kad Jėzus, kaip Dievo paskirtas karalius, valdys ligi pamins po kojom savo neprietelius, ir kad tada pats Sūnus pasiduos tam, kurs visa yra jam pavergęs, kad Dievas būtų viskas visame“. (1 Korintiečiams 15:28, SkN) Aišku, kad ir po savo prisikėlimo iš numirusių Jėzus Kristus nėra lygus savo Tėvui.

16. (a) Ar Jėzaus pasakymas, „Aš ir Tėvas esame vienas“, moko apie „Trejybę?“ (b) Ką Jėzus galvojo šitaip sakydamas?

¹⁶ Bet ar nepasakė Jėzus viena proga, „Aš ir Tėvas esame vienas“? (Jono 10:30) Taip, jis tą pasakė. Tačiau šis pareiškimas net nesugestijonuoja „Trejybės“, kadangi jis kalbėjo tik apie du esančius vienovėje, ne apie tris. Iš tikrųjų Jėzus neprieštarauja raštams, kuriuos mes jau skaitėme. Ką jis galvojo šitaip sakydamas, jis pats vėliau paaiškino, kada meldėsi už savo pasekėjus, kad „jie būtų viena, kaip ir mes esame viena“. (Jono 17:22) Jėzus ir jo Tėvas yra „vienas“ ta prasme, kad Jėzus pilnai sutinka su savo Tėvu. Ir jis meldėsi, kad visi jo pasekėjai tokiu pat būdu galėtų būti harmonijoj su jo Tėvu, su Jėzum ir vienas su kitu.

17. Kodėl Jono 1:1 pasakymas nėra pagrindas mokyti apie „Trejybę“?

¹⁷ Kaip suprasti pareiškimas Jono evangelijoj 1:1, kur Jėzus vadinamas „Žodžiu,“ rašydamas: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“? Ar tai neįrodo „Trejybės“? Ne. Įsidėmėkite pirmiausia, kad minimi yra tik du asmens, ne trys. Taip pat tame pačiame skirsnyje, 2. eil. sakoma, kad Žodis buvo „pradžioje... pas Dievą“, o 18. eil. sako, kad „Dievo nė vienas niekados nėra matęs“, tačiau žmonės matė Jėzų Kristų. Dėl šių priežasčių ir pilnai sutinkant su graikišku tekstu kai kuriuose Biblijos vertimuose 1. eil. skaitome: „Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo dieviškas“, arba buvo „dievas“, tai yra, Žodis buvo galingas ir Dievui panašus. Ši Biblijos vieta sutinka su kitomis; ji nemoko apie „Trejybę“.c

18. Kaip Biblijos pranešimas apie įvykius Sekminėse 33 m.po.Kr. rodo, kad šventoji dvasia negali būti asmuo?

¹⁸ Kas liečia „Šventąją Dvasią“ kaip „trečiąjį Trejybės Asmenį“, mes matome, kad tai nėra asmuo, bet Dievo kūrybinė jėga. (Teisėjai 14:6) Jonas Krikštytojas sakė, kad Jėzus Kristus krikštys šventąja dvasia, kada Jonas krikštyjo tik vandeniu. Vanduo nėra asmuo, lygiai taip, kaip šventoji dvasia nėra asmuo (Matas 3:11) Ką Jonas iš anksto pranešė, buvo išpildyta, kada Dievas įgalino savo Sūnų Jėzų Kristų išlieti šventąją dvasią ant apaštalų ir mokinių Sekminių dieną, 33 m. po Kr., taip kad visi jie tapo pripildyti šventosios dvasios“. Ar jie buvo „pripildyti“ asmeniu? Ne, bet jie buvo pripildyti aktyviąja Dievo jėga.—Apd. 2:4, 33.

19. (a) Taigi ar „Trejybė“ yra Biblijos mokyme? (b) Kurioje senovės laikų šalyje pagonys tikėjo į dievų trejybes?

¹⁹ Ką tat rodo faktai apie „Trejybę“? Nei žodžio, nei minties apie tai nėra Dievo Žodyje Biblijoje. Doktrina neprasidėjo su Dievu. Bet tau bus įdomu žinoti, kad pagal knygą Babylonian Life and History (Babilonijos gyvenimas ir Istorija, autorius Sir E. A. Wallis Budge, 1925 m. laida 146, 147 psl.,) rašo. kad senovės Babilone pagonys tikėjo šį dalyką; iš tikrųjų, jie garbino daugiau negu vieną savo dievų trejybę.

DIEVO GARBINIMAS „DVASIA IR TIESA“

20. Pagal Rom. 12:2, ką turime daryti, norėdami Dievui atiduoti išskirtiną pagarbą?

²⁰ Norint mylėti ir gerbti asmenį, reikia pažinti jį ir žinoti, koks jis iš tikrųjų yra. Atiduoti Dievui išskirtiną pagarbą, kokios jis yra vertas, tu turi tyrinėti jo Žodį ir pats įsitikinti „kokia yra gera, priimtina ir tobula Dievo valia.“ (Romėnams 12:2) Svarbus dalykas yra ne tai, kaip žmonės nori Dievą garbinti, bet kaip pats Dievas nori būti garbinamas.

21. Kaip Dievas nori būti garbinamas pagal paties Dievo sūnaus žodžius?

²¹ Religinės apeigos ir „pamaldų priedai“ gali gražiai atrodyti akyse tų, kurie prie jų pripratę, bet kaip į jas žiūri pats Dievas? Tikriausia tu norėtum tat žinoti, kadangi tu nori turėti Dievo pripažinimą. Dievo Sūnus mums sakė, kad „tikri garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa“. (Jono 4:23) Ar naudojimas paveikslų, pavyzdžiui, yra garbinimas „dvasia ir tiesa“? Ar tai patinka Dievui?

22. (a) Ką Biblija sako 2 Mozė 20:4, 5 apie religinius paveikslus? (b) Ką sako Dievo Žodis, nurodydamas, kad paveikslų naudojimas kaip garbinimo „priemonė“ nėra tikrojo garbinimo dalis?

²² 2 Mozės 20:4, 5 viename iš dešimties Įsakymų pats Dievas sako: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo... Nesilenksi jiems ir negarbinsi“. (SkS) Tūli žmonės į religinius atvaizdus žiūri paprastai kaip „priemonę“ Dievui garbinti, kadangi jie gali matyti ir paliesti atvaizdą. Bet apaštalas Povilas, Dievo įkvėpimu, parašė kad mes „einame tikėjimu, ne regėjimu“. (2 Korintiečiams 5:7) Dievas yra labai atviras šiuo klausimu. Jis sako mums, kad atvaizdų naudojimas nepriklauso prie tikrojo garbinimo, nes tie atvaizdai yra „melas“. (Izaja 44:14-20; psalmė 115:4-8 [113B:4-8, SkS] ) Net jei kas ir sakytų, kad pagarba teikiama religiniam atvaizdui yra menkesnė, negu teikiama Dievui—į tai Dievas pats atsako, kad jis nesidalys savo garbe ir garbinimu su tokiais atvaizdais.—Izaja 42:8.

23. Kada mes dairomės savo namuose, kuriuos apaštalo Jono žodžius turėtume atsiminti?

²³ Su meile apaštalas Jonas įspėja mus: „Saugokitės stabų“. (1 Jono 5:21) Kodėl tu neturėtum pasidairyti savo namuose ir pats save paklausti, ar tu tai nedarai? (5 Mozė 7:25) Priderindamas savo gyvenimą ir garbinimo būdą prie mylinčios Jehovos valios, tu gali laimėti amžiną jo palaiminimą.—1 Korintiečiams 10:14.

24. Jeigu mes tikrai norime priartėti prie Dievo, ką turime daryti?

²⁴ Tęsk mokymąsi apie Jehovos didybę ir meilingus jo tikslus, ir tu augsi meilėje jam. Nepraleisk nė vienos dienos nepadėkojęs jam už gerus dalykus, kuriais džiaugiesi dėka jo malonių. Kada tu daugiau sužinosi apie jį, įsidėmėk savo širdyje, kaip svarbi yra ištikimybė jam kaip universo Dievui. Mylėdamas paklusnumą jam, tu būsi kelyje, kurs veda į amžinąjį gyvenimą,—Efeziečiams 4:23, 24; psalmė 104:33-35 [103:33-35, SkS].

[Išnašos]