Pakeliui į Judėją

Jau kurį laiką Jėzus yra Perė́jos srityje, kitapus Jordano (Jono 10:40). Jis pamažu keliauja pietų kryptimi link Jeruzalės.

Jėzus eina ne vienas – jį lydi mokiniai ir didelis būrys žmonių. Tarp jų yra mokesčių rinkėjų, nusidėjėlių, taip pat fariziejų su Raštų aiškintojais, kurie labai kritiškai vertina viską, ką Jėzus sako ir daro (Luko 14:25; 15:1, 2; 16:14). Jie ką tik girdėjo Jėzaus palyginimus apie paklydusią avį, sūnų palaidūną, turtuolį ir Lozorių, taigi tikrai turi apie ką pamąstyti.

Matydamas, kad priešininkai iš jo tik šaiposi, Jėzus visą dėmesį dabar skiria savo mokiniams. Jis pakartoja keletą pamokymų, kuriuos jau buvo davęs Galilėjoje.

„Dalykų, vedančių į suklupimą, neišvengiamai bus, – sako Jėzus. – Tačiau vargas tam, per kurį jų atsiranda! [...] Žiūrėkite savęs. Jeigu tavo brolis tau nusideda, pabark jį, ir jeigu gailisi, jam atleisk. Net jeigu septynis kartus per dieną jis tau nusidėtų ir septynis kartus sugrįžtų pas tave sakydamas: ‘Gailiuosi’, turi jam atleisti“ (Luko 17:1–4). Klausydamasis šio pamokymo, Petras turbūt prisimena anksčiau pasakytus savo žodžius: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui [...]? Ar iki septynių kartų?“ (Mato 18:21).

Ar mokiniai pajėgs vykdyti visa, ko Jėzus moko? „Suteik mums daugiau tikėjimo“, – prašo jie. Jėzus mokinius padrąsina: „Jeigu jūsų tikėjimas bus bent kaip garstyčios grūdelis, jūs tarsite šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje!’, ir jis jums paklus“ (Luko 17:5, 6). Taip, net ir truputis tikėjimo gali labai daug.

Toliau Jėzus aiškina, kaip svarbu Dievo tarnui turėti sveiką požiūrį į save, vertinti save kukliai. Jis duoda tokį pavyzdį: „Kas iš jūsų sakytų savo vergui – artojui ar piemeniui, – grįžusiam po darbų laukuose: ‘Eikš tuojau prie stalo’? Argi nesakytumėte: ‘Paruošk man ko nors vakarienei, užsirišęs prijuostę patarnauk, kol pavalgysiu ir atsigersiu, tada galėsi pats pavalgyti ir atsigerti’? Bene vergui dėkojama, kad tasai padarė, kas pavesta? Tad ir jūs, padarę visa, kas pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Luko 17:7–10).

Kiekvienam Jėzaus sekėjui būtina atminti, kad svarbiausia yra vykdyti Dievo valią. Tarnauti Dievui ir būti jo namiškiu – didelė garbė!

Tikriausiai kažkuriuo metu po šio pokalbio atvyksta Marijos ir Mortos pasiųstas žmogus. Jodvi su broliu Lozoriumi gyvena Judėjoje, Betanijos kaime. Pasiuntinys perduoda liūdną žinią: „Viešpatie, tavo brangus draugas serga“ (Jono 11:1–3).

Kaip Jėzus reaguoja išgirdęs, kad Lozorius sunkiai serga? „Ta liga nesibaigs mirtimi, – taria jis ramiu balsu. – Per ją bus pašlovintas Dievas ir per ją bus garbė Dievo Sūnui“ (Jono 11:4). Jėzus iškeliauti neskuba, toje vietovėje pasilieka dar dvi dienas. Tada mokiniams sako:

– Eikime vėl į Judėją.

– Rabi̇̀, judėjai visai neseniai kėsinosi užmėtyti tave akmenimis, o tu vėl ten eini? – nustemba mokiniai.

– Argi ne dvylika valandų turi diena? – sako Jėzus. – Kas vaikšto dieną, tas neklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikšto nakčia, tas suklumpa, nes nėra jame šviesos (Jono 11:7–10).

Jėzus tikriausiai nori pasakyti, kad Dievo jam skirta tarnystė žemėje dar nesibaigė, tad likusį laiką reikia išnaudoti kuo geriau.

Paskui Jėzus taria:

– Mūsų draugas Lozorius užmigo, ir aš einu jo pažadinti.

– Viešpatie, jeigu miega, pasveiks, – sako mokiniai.

Jie nesupranta, ką Jėzus iš tikrųjų turi omenyje. Jų manymu, pailsėjęs Lozorius ims taisytis. Tada Jėzus pasako tiesiai:

– Lozorius mirė [...]. Eime pas jį (Jono 11:11–15).

Tomas suvokia, kad Judėjoje Jėzus gali būti nužudytas, tačiau visa širdimi nori savo Mokytoją palaikyti. Taigi kitiems mokiniams taria: „Eime ir mes numirti drauge su juo“ (Jono 11:16).