Sekime jų tikėjimu

„Aš tikiu“

MORTOS galvoje sustingusi vienintelė mintis: brolis guli kape, akmeniu užristoje oloje. Sielvartas lyg tas didelis, šaltas akmuo spaudžia krūtinę. Sunku susitaikyti, kad artimo žmogaus nebėra. Nuo tada, kai Lozorius užmerkė akis, praėjo keturios dienos, bet rodėsi, vangiai tebeslenka vis ta pati diena. Ašaros, giminių, kaimynų paguodos žodžiai — viskas liejasi it per miglą.

O štai dabar prieš Mortą stovi žmogus, kurį Lozorius ypač brangino. Tai Jėzus. Mortos jausmai sukyla — apima dar didesnė gėla. Juk jis buvo vienintelis asmuo pasaulyje galėjęs brolį išgelbėti. Tačiau Jėzus yra čia, Betanijoje, mažame kalvotame miestelyje, ir dėl to Mortai kiek atlėgsta. Kaip visada, nedaug tereikėjo: pažvelgti į gerumo ir atjautos kupinas Mokytojo akis, — ir širdis aprimo. Tai, ką tada Jėzus kalbėjo, padėjo moteriai sutelkti mintis į tikėjimo dalykus, kad bus mirusiųjų prikėlimas. Besišnekant su Jėzumi Mortos lūpos ištarė vienus prasmingiausių jos kada pasakytų žodžių: „Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jono 11:27).

Morta buvo tvirto tikėjimo moteris. Kad ir nedaug Biblijoje apie ją rašoma, galime nemažai ko pasimokyti ir taip sutvirtinti savo tikėjimą. Tad pažiūrėkime patį pirmąjį Biblijos pasakojimą apie Mortą.

Ji rūpinosi ir sielojosi

Dar prieš keletą mėnesių Lozorius buvo sveikas ir gyvas. Plačiai atvėręs savo namų Betanijoje duris, laukė vieno garbingiausių svečių — Jėzaus Kristaus. Lozorius, Morta ir Marija — brolis ir dvi seserys, — matyt, gyveno po vienu stogu. Morta, kai kurių žinovų nuomone, greičiausiai buvo vyriausia, nes šeimininkavo namuose, be to, iš tos trijulės Biblijoje ji dažniausiai minima pirmoji (Jono 11:5). Ar kuris iš jų kada buvo sukūręs šeimą, nėra aišku. Šiaip ar taip, visi trys tapo artimais Jėzaus draugais. Jėzus, tarnaudamas Judėjoje, kur žmonės buvo jam priešiški, jo nemėgo, paprastai apsistodavo šių savo draugų namuose. Jis, be abejo, labai vertino, kad turi tokį ramų, saugų prieglobstį.

Morta stengėsi, kad namai būtų jaukūs ir kad kiekvienas svečias čia jaustųsi maloniai. Šiai rūpestingai, stropiai šeimininkei neretai tekdavo suktis it vijurkui. Ir Jėzaus apsilankymas buvo ne išimtis. Tokiam garbingam svečiui, kuris, matyt, turėjo atkeliauti ne vienas, ji ėmė taisyti ypatingas vaišes, ruošti įvairiausių patiekalų. Anais laikais svetingumas buvo itin svarbus. Svečią pirmiausia pasveikindavo bučiniu, tada nuaudavo sandalus ir nuplaudavo kojas, galvą patepdavo kvapiuoju aliejumi (Luko 7:44-47). Būdavo įprasta pasirūpinti svečio apgyvendinimu, pavaišinti.

Laukdamos svečių Morta ir Marija dirbo išsijuosusios. Marija (ją labiau pažįstame kaip mąstytoją, jautresnės sielos žmogų) savo seseriai, be abejo, iš pradžių daug padėjo. Tačiau kai atkeliavo Jėzus, viskas pasikeitė. Tas susitikimas Jėzui atvėrė puikią progą mokyti — tą jis ir darė. Skirtingai nei ano meto religiniai vadovai, Jėzus moteris gerbė ir noriai joms aiškino apie Dievo Karalystę, vieną svarbiausių jo skelbiamų tiesų. Marija tokios progos nepraleido: sėdosi prie jo kojų ir gėrė kiekvieną pasakytą žodį.

Tik įsivaizduokime, kas tuomet dėjosi Mortos galvoje. Šitiek valgių paruošti, svečiais pasirūpinti! Moteris ima vis labiau nerimauti, jaudintis. Bėgiodama pirmyn atgal ir matydama, kad sesuo nė kiek nepasikelia jai padėti, Morta jau rausta, giliai dūsauja, žaibuoja akimis. Ir visai suprantama. Kodėl ji turėtų viena pati vargti?!

Galiausiai Morta neišlaiko — pertraukia Jėzų ir sako: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“ (Luko 10:40).

Jėzaus atsakymas Mortai, beje, kaip ir daugeliui Biblijos skaitytojų, tikriausiai buvo gan netikėtas. „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“, — ramiu balsu taria Jėzus (Luko 10:41, 42). Ką jis tuo norėjo pasakyti? Gal Mortą laikė pernelyg buitiška? Gal nevertino jos sunkaus triūso ruošiant vaišes?

Žinoma, vertino. Jis įžvelgė, kad Mortos motyvai geri, tyri. Ir nemanė, jog toks dosnus vaišingumas yra kokia blogybė. Juk anksčiau Jėzus mielai svečiavosi pas Matą, ir šis jam tada iškėlė „didelį pokylį“ (Luko 5:29). Taigi esmė čia buvo ne Mortos patiekalai, o jos požiūris. Ji tiek susitelkė į prašmatnių pietų ruošimą, kad išleido iš akių tai, kas svarbiausia. O kas buvo svarbiausia?

Mortos namuose svečiavosi viengimis Dievo Jehovos Sūnus ir norėjo jų šeimą pamokyti dvasinių tiesų. Ar kas nors gali būti svarbiau?! Net su meile ruošti skanėstai ir visas patarnavimas neturėjo užgožti dvasinio mokymo. Jėzui, aišku, buvo gaila, kad Morta praleidžia nuostabią progą pastiprinti savo tikėjimą, vis dėlto leido spręsti jai pačiai. Tačiau visai kitaip jis reagavo, kai Morta panoro prie darbo pristatyti Mariją.

Jėzus tada Mortą švelniai pataisė. Norėdamas nuramdyti jos susierzinimą, kelis kartus maloniai kreipėsi į ją vardu ir patikino, kad nereikia taip dėl visko rūpintis ir sielotis. Būtų užtekę ir kuklesnių vaišių — vieno ar dviejų patiekalų. Juk dabar buvo puiki galimybė pasistiprinti dvasiniu maistu. Nejau tą „geriausiąją dalį“ — mokytis tiesos — Jėzus iš Marijos galėjo atimti?

Šis trumpas pasakojimas iš kasdienio anų laikų gyvenimo mus, Kristaus sekėjus, daug ko pamoko. Niekada neleiskime, kad kokie nors reikalai mus taip išblaškytų, jog užmirštume savo dvasinius poreikius (Mato 5:3). Nors Mortos dosnumo, rūpestingumo pavyzdys tikrai sektinas, vaišingumo nederėtų tiek sureikšminti, kad rūpesčiai ir nerimas imtų stelbti tai, kas svarbiau. Su bendratikiais pirmiausia susieiname ne dėl skanių, įmantrių valgių, o tam, kad padrąsintume vieni kitus, pasidalytume dvasinėmis dovanomis (Romiečiams 1:11, 12). Net ir prie kuklaus stalo galima labai maloniai, turiningai pasibūti.

Seserys atgauna mylimą brolį

Ar švelnius Jėzaus papriekaištavimus Morta priėmė, ar ko nors pasimokė? Be abejo. Štai jaudinančią istoriją apie Lozorių apaštalas Jonas pirmiausia pradeda žodžiais: „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jono 11:5). Nuo tada, kai Jėzus paskutinį kartą lankėsi Betanijoje, buvo praėję keli mėnesiai. Už tai, kad anąsyk buvo Jėzaus pamokyta, Morta nepyko, nelaikė viduje apmaudo. Su meile pasakytus Jėzaus žodžius ji paėmė į širdį. Taip Morta paliko gerą tikėjimo pavyzdį mums. O kurio gi iš mūsų kai kada nereikia pataisyti?

Kai susirgo Lozorius, Morta jį slaugė diena po dienos. Kaip įmanydama stengėsi, kad broliui būtų geriau, kad sveiktų. Deja, Lozorius ėjo vis blogyn. Dieną naktį seserys prie jo budėjo, mėgindamos bent kiek jam padėti. Žvelgdama į išsekusį brolio veidą Morta turbūt ne sykį mintimis nuklysdavo į praeitį — kiek daug džiaugsmo ir liūdesio akimirkų kartu išgyventa.

Kai Lozoriui jau buvo visai prastai, Morta su Marija pasiuntė žinią Jėzui. Jis tuomet darbavosi maždaug dvi dienos kelio nuo Betanijos. Žinia buvo glausta: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ (Jono 11:1, 3). Jiedvi žinojo, kad Jėzus Lozorių myli, neabejojo, kad dėl draugo jis padarys viską, ką gali. Ar seserys tikėjosi Mokytojo sulaukti, kol neįvyks baisiausia? Jeigu taip, viltys dužo. Lozorius mirė.

Skaudžios netekties prislėgtos Morta ir Marija ėmė ruoštis laidotuvėms. Jų paguosti iš pačios Betanijos ir iš aplinkinių vietovių rinkosi žmonės. Laikas bėgo, o iš Jėzaus vis dar jokių žinių. Ir tai Mortą vis labiau glumino. Praėjus keturioms dienoms po Lozoriaus mirties, ji pagaliau išgirdo, kad Jėzus visai netoli Betanijos. Kaip visada veikli, net ir liūdesio valandą Morta pakyla ir seseriai nieko nesakiusi išbėga jo pasitikti (Jono 11:20).

Žvelgdama į Mokytoją ji išsako tai, kas visas tas dienas sukosi jos pačios ir sesers galvoje: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Tačiau vis dar tikėjimo ir vilties kupina priduria: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ Jėzus iškart atsiliepia viltį stiprinančiais žodžiais: „Tavo brolis prisikels!“ (Jono 11:21-23).

Morta pamanė, kad Jėzus čia kalba apie žmonių prikėlimą ateityje, todėl pasakė: „Žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jono 11:24). Toks tikėjimas išties pagirtinas. Kai kurie religiniai vadovai, sadukiejai, neigė būsiant mirusiųjų prisikėlimą, nors Raštuose apie tai buvo aiškiai kalbama (Danieliaus 12:13; Morkaus 12:18). Morta žinojo, kad Jėzus mokė apie mirusiųjų prikėlimą ir netgi kai kuriuos buvo prikėlęs. Bet, aišku, nė vienas iš jų nebuvo taip ilgai miręs kaip Lozorius. Kaip viskas klostysis toliau, Morta nenumanė.

Tada Jėzus ištarė šiuos nepamirštamus žodžius: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ Jehova Dievas savo Sūnui suteikė galią ateityje prikelti iš numirusiųjų milijonus žmonių. Tad Jėzus ir paklausė Mortos: „Ar tai tiki?“ Ji atsakė žodžiais, kurie jau buvo aptarti straipsnio pradžioje. Morta tikėjo, kad Jėzus yra Kristus, arba Mesijas, kad jis — Jehovos Sūnus ir tas, apie kurio atėjimą skelbė pranašai (Jono 5:28, 29; 11:25-27).

Ar tokį tikėjimą Jehova Dievas ir jo Sūnus Jėzus Kristus vertina? Tai, kas Mortos akyse netrukus įvyksta, į šį klausimą ir atsako. Ji nuskuba pakviesti sesers. Morta mato, kaip Jėzus, kalbėdamas su Marija ir minia gedinčiųjų, susigraudina. Mato, kaip, išgyvendamas dėl skaudžių mirties padarinių, pravirksta. Staiga išgirsta, kaip Jėzus liepia nuristi akmenį nuo brolio kapo (Jono 11:28-39).

Morta, praktiškai mąstanti moteris, ima aiškinti, kad praėjus keturioms dienoms po mirties kūnas jau dvokia. „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ — jai primena Jėzus. Ji tikėjo ir Jehovos šlovę išvydo. Būtent dabar Dievas savo Sūnui suteikė galią prikelti Lozorių į gyvenimą. Jėzaus žodžiai „Lozoriau, išeik!“, slopus bildesys, kai Lozorius keliasi iš kapo ir apvyniotas aprišalais pamažu eina išėjimo link, Jėzaus paliepimas jį atraišioti ir paleisti, šiltas brolio glėbys — tai dalykai, kurie tikriausiai neišblėso iš Mortos atminties visą gyvenimą (Jono 11:40-44). Sunkus akmuo nuo Mortos širdies nusirito!

Šis pasakojimas aiškiai byloja, jog mirusiųjų prikėlimas nėra tik šiaip graži svajonė — tai viltingas Biblijos mokymas, turintis istorinį pagrindą. Jehova ir jo Sūnus mielai atlygins tiems, kurie tiki, kaip kadaise atlygino Mortai, Marijai ir Lozoriui. Jeigu ugdotės tvirtą kaip Mortos tikėjimą, didelio atpildo sulauksite ir jūs.a

„Morta patarnavo“

Morta Biblijoje paskutinį kartą paminėta, kai iki Jėzaus mirties buvo likusios kelios dienos. Žinodamas, kokie išmėginimai netrukus užklups, Jėzus nusprendžia paviešėti Betanijoje. Nuo čia iki Jeruzalės — trys kilometrai. Jėzus ir Lozorius vakarieniavo Simono Raupsuotojo namuose ir apie Mortą tąsyk pasakyta: „Morta patarnavo“ (Jono 12:1-3, Brb).

Taip, darbštumas — išskirtinis šios moters bruožas. Kai pirmą kartą ją sutinkame Biblijoje, ji darbuojasi. Besidarbuojančią ją matome ir paskutiniame pasakojime. Ji visada rūpinosi, kad niekam nieko netrūktų. Šiais laikais tokios kaip Morta seserys — dosnios, ištvermingos, pasiruošusios aukotis, darbais parodančios savo tikėjimą — yra tikras krikščionių bendruomenių turtas. Morta tikriausiai tokia ir liko. Turbūt išmintingai ji elgėsi užklupta ir vėlesnių sunkumų.

Po kelių dienų Morta turėjo ištverti Jėzaus, savo mylimo Mokytojo, baisų nužudymą. Kadangi Lozoriaus prikėlimas daugeliui įkvėpė tikėjimą, tie patys sąmokslininkai, mirčiai pasmerkę Jėzų, susimokė nužudyti ir Lozorių (Jono 12:9-11). Aišku, brolį ir dvi seseris vis tiek galiausiai išskyrė mirtis. Nežinome, kada ir kaip tai įvyko, tačiau galime neabejoti: stiprus Mortos tikėjimas padėjo jai viską ištverti iki galo. Todėl visiems krikščionims Morta yra geras tikėjimo pavyzdys.

[Išnaša]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Net ir liūdesio valandą Morta klausėsi Jėzaus žodžių ir sutelkė dėmesį į tai, kas stiprintų tikėjimą

[Iliustracija 12 puslapyje]

Nors ir prislėgta rūpesčių, Morta nuolankiai priėmė pataisymą

[Iliustracija 15 puslapyje]

Už tikėjimą Mortai buvo atlyginta — ji išvydo savo brolį gyvą