„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“

Jėzus atkeliauja į Judėją ir jau yra netoli Betanijos kaimo, įsikūrusio maždaug už trijų kilometrų nuo Jeruzalės. Mortos ir Marijos namuose gedulas – jos ką tik palaidojo savo brolį. Jų paguosti susirinko daug žmonių.

Kažkas Mortai praneša, kad į Betaniją ateina Jėzus, tad ji nuskuba jo pasitikti. Vos išvydusi Jėzų Morta išsako tai, kas tikriausiai visas keturias dienas jodviem su Marija sukosi galvoje: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Ir tuojau priduria: „Tačiau ir dabar žinau: ko tik Dievą prašysi, Dievas tau duos“ (Jono 11:21, 22). Mortos širdyje vis dar rusena viltis. Ji žino, kokią didelę galią turi Jėzus.

„Tavo brolis prisikels“, – taria jis. Mortos manymu, Jėzus kalba apie tolimą ateitį. Kad mirę žmonės vėl gyvens žemėje, tikėjo Abraomas ir kiti Dievo tarnai. Tuo tiki ir Morta. Ji sako: „Žinau, kad jis prisikels per prisikėlimą, paskutiniąją dieną“ (Jono 11:23, 24).

Bet ar gali būti, kad stebuklas įvyks jau dabar? Jėzus primena Mortai, kad jis yra tas, kuriam Dievas suteikė galią įveikti mirtį. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numiršta, atgis. Ir visi mane tikintys gyvieji nemirs per amžius“, – sako jis (Jono 11:25, 26).

Nė vienas iš dabar gyvenančių mokinių mirties, aišku, neišvengs. Net ir pats Jėzus turės mirti, kaip jau yra sakęs apaštalams (Mato 16:21; 17:22, 23). Tačiau tie, kas tiki Jėzų, neišnyks amžiams. Galiausiai jie bus prikelti ir gyvens be pabaigos. Tiesa, tarp Jėzaus sekėjų, gyvensiančių paskutinėmis šio pasaulio dienomis, bus tokių, kurie mirties išvis neragaus. Kaip bebūtų, kiekvienas Dievo tarnas gali guostis mintimi, kad mirtis tėra laikina.

Kaip tad bus su Lozoriumi, po kurio mirties praėjo jau ne viena diena? Ištaręs žodžius „aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ Jėzus Mortos iškart paklausia: „Ar tuo tiki?“ Moteris atsako: „Taip, Viešpatie. Aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį.“ Mortos širdyje įsiliepsnoja viltis, kad galbūt dar šiandien įvyks kažkas nuostabaus. Ji nuskuba pas seserį ir jai vienai praneša: „Mokytojas yra čia ir kviečia tave“ (Jono 11:25–28). Nieko nelaukdama Marija pakyla. Namuose esantys žmonės pamano, kad ji eina prie Lozoriaus kapo, tad nuseka iš paskos.

Pamačiusi Jėzų Marija puola jam po kojų ir verkdama pasako lygiai tuos pačius žodžius, kuriuos Jėzus jau girdėjo iš Mortos lūpų: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Matydamas Marijos ir kitų žmonių ašaras Jėzus susijaudina ir susigraudinęs pravirksta. Aplinkiniai supranta, koks brangus Jėzui buvo Lozorius. Visgi kai kurie ima murmėti: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ (Jono 11:32, 37).