Nors ir liūdime, bet nesame be vilties

„Mes norime, ... kad jūs žinotumėte tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte kaip tie, kurie neturi vilties“ (1 TESALONIKIEČIAMS 4:13).

 1. Ką žmonija nuolatos patiria?

GAL mirtis atėmė iš tavęs mylimą žmogų? Nepaisant amžiaus, dauguma iš mūsų liūdime netekę giminaičio ar draugo. Galbūt tai buvo vienas iš senelių arba tėvų, sutuoktinis ar vaikas. Dėl senatvės, ligų bei nelaimingų atsitikimų mirtis nuolatos pjauna savo derlių. Nusikalstamumas, smurtas bei karai didina kančias ir liūdesį. Kasmet visame pasaulyje miršta vidutiniškai daugiau kaip 50 milijonų žmonių. Kasdien 1993 metais vidutiniškai mirdavo 140250 žmonių. Mirtis pareikalauja draugų bei šeimos aukų ir netekties jausmas yra labai stiprus.

 2. Kas atrodo nenormalu mirštant vaikams?

² Ar neužjaučiame tėvų iš Kalifornijos (JAV), kurie tragiškai neteko nėščios dukters netikėtoje automobilio avarijoje? Vienu kartu jie prarado savo vienintelę dukrą ir jos kūdikį, kuris būtų buvęs jų pirmas vaikaitis. Aukos vyras neteko žmonos ir savo pirmojo sūnaus ar dukters. Nenatūralu, kai tėvams tenka patirti vaiko — ar jis būtų mažas, ar vyresnis — mirtį. Nenormalu, kai vaikai miršta anksčiau už tėvus. Mes visi mylime gyvenimą. Todėl mirtis iš tikrųjų yra priešas (1 Korintiečiams 15:26).

Mirtis tampa neatskiriama žmonijos palydove

 3. Kaip galėjo Abelio mirtis paveikti Adomą ir Ievą?

³ Žmonijos istorijoje nuodėmė ir mirtis viešpatauja daugiau kaip šešis tūkstančius metų — nuo pirmų žmogiškųjų tėvų, Adomo ir Ievos, maišto (Romiečiams 5:14; 6:12, 23). Biblijoje nepasakyta, kaip jie reagavo, kai jų sūnus Abelis buvo nužudytas savo brolio Kaino. Tai turėjo būti jiems siaubingas išgyvenimas dėl keleto priežasčių. Čia jie pirmą kartą susidūrė su žmogaus — o jis buvo jų pačių sūnus — mirtimi. Jie pamatė savo maišto ir savavaliavimo vaisius. Kainas, nepaisydamas Dievo perspėjimų, nusprendė įvykdyti pirmąją brolžudystę. Mes žinome, kad Ievą stipriai paveikė Abelio mirtis, nes pagimdžiusi Setą ji pasakė: „Dievas man davė kitą palikuonį vieton Abelio, kurį užmušė Kainas“ (Pradžios 4:3-8, 25).

 4. Kodėl mitas apie nemirtingą sielą negalėjo būti paguoda žuvus Abeliui?

⁴ Mūsų pirmi žmogiškieji tėvai taip pat įsitikino realumu Dievo jiems paskelbto nuosprendžio: jei jie sukils ir bus nepaklusnūs, tai ‛neišvengiamai mirs’. Nepaisant Šėtono melo, mitas apie nemirtingą sielą, aišku, dar nebuvo išsirutuliojęs, tad jie negalėjo turėti iš to jokios netikros paguodos. Dievas pasakė Adomui: ‛Grįši į žemę, iš kurios esi paimtas, nes dulkė esi ir dulke vėl pavirsi.’ Jis nieko neminėjo apie būsimą nemirtingos sielos egzistavimą danguje, pragare, pragaro prieangyje, skaistykloje ar kur nors kitur (Pradžios 2:17; 3:4, 5; 3:19). Kaip gyvosios sielos, kurios nusidėjo, Adomas ir Ieva galiausiai turėjo mirti ir nustoti egzistavę. Karalius Saliamonas buvo įkvėptas parašyti: „Gyvieji žino, kad jie mirs; mirusieji gi visai nieko nebežino. Jie nieko daugiau nebesipelno; nes jų atsiminimas paliekamas užmiršti. Ir jų meilė, ir jų neapykanta, ir pavydas jau seniai dingo, ir jie niekuomet nebeturės dalies tuose dalykuose, kas darosi po saule“ (Ekleziasto 9:6, 7).

 5. Kokia yra tikra viltis mirusiesiems?

⁵ Kokie teisingi šie žodžiai! Iš tikrųjų, kas atsimena protėvius, gyvenusius prieš du ar tris šimtus metų? Labai dažnai net jų kapai jau nežinomi arba seniai apleisti. Ar tai reiškia, kad nėra jokios vilties mūsų mylimiems mirusiesiems? Visai ne. Morta pasakė Jėzui apie savo mirusį brolį Lozorių: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“ (Jono 11:24). Žydai tikėjo, kad Dievas prikels mirusiuosius kada nors ateityje. Tačiau dėl to jie nenustojo liūdėję, kai netekdavo mylimo žmogaus (Jobo 14:13, ŠvR).

Ištikimi žmonės, kurie liūdėjo

6, 7. Kaip Abraomas ir Jokūbas reagavo į mirtį?

⁶ Beveik prieš keturis tūkstančius metų, kai mirė Abraomo žmona Sara, „Abraomas atėjo jos apraudoti ir apverkti“. Tas ištikimas Dievo tarnas parodė savo stiprų susijaudinimą dėl mylimos ir lojalios žmonos netekties. Nors ir būdamas drąsus, veiklus vyras, jis nesigėdijo parodyti savo liūdesio ašaromis (Pradžios 14:11-16; 23:1, 2).

⁷ Panašus atvejis buvo ir su Jokūbu. Kokia buvo jo reakcija, kai jį klaidingai įtikino, kad jo sūnų Juozapą sudraskė laukinis žvėris? Pradžios 37:34, 35 mes skaitome: „Ir perplėšęs rūbus apsivilko ašutine, ilgą laiką apraudodamas savo sūnų. Susirinkus visiems jo vaikams tėvo skausmo maldyti, jis nenorėjo priimti paguodos, bet tarė: Raudodamas nužengsiu pas savo sūnų į mirusiųjų buveinę. Tuo tarpu... jis nepaliaujamai verkė.“ Taip, ir žmogiška, ir natūralu liūdėti mirus mylimam žmogui.

 8. Kaip hebrajai dažnai išreikšdavo savo sielvartą?

⁸ Kai kas galėtų pagalvoti, kad lyginant su šiuolaikiniais arba vietiniais papročiais Jokūbo reakcija buvo perdėta ir melodramiška. Bet jis buvo kito laiko ir kitos kultūros žmogus. Jo širdgėlos išraiška — rūbų perplėšimas — yra pirmasis šio papročio paminėjimas Biblijoje. Tačiau kaip aprašoma Hebrajų Raštuose, gedėjimą išreikšdavo verkdami, kurdami raudas, atsisėsdami į pelenus. Matyt, hebrajai nesivaržė išreikšti savo tikro sielvarto (Ezechielio 27:30-32; Amoso 8:10).a

Liūdėjimas Jėzaus laikais

9, 10. a) Kaip Jėzus reagavo į Lozoriaus mirtį? b) Ką apie Jėzų sužinome iš jo reakcijos?

⁹ Ką galime pasakyti apie Jėzaus pirmuosius mokinius? Pavyzdžiui, mirus Lozoriui jo seserys Morta ir Marija gedėjo dėl jo mirties ašarodamos ir verkdamos. Kaip reagavo tobulas žmogus Jėzus atėjęs į jų namus? Jono pranešime sakoma: „Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų sakydama: ‛Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.’ Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: ‛Kur jį palaidojote?’ Jie atsakė: ‛Viešpatie, eik ir pažiūrėk.’ Jėzus pravirko“ (Jono 11:32-35).

¹⁰ „Jėzus pravirko.“ Tie du žodžiai labai daug pasako apie Jėzaus humaniškumą, jo gailestingumą, jausmus. Net ir gerai žinodamas apie prikėlimo viltį, „Jėzus apsiašarojo“ (Jono 11:35, ŠvR). Pranešime toliau sakoma, kaip komentavo stebėtojai: „Štai kaip jis [Lozorių] mylėjo!“ Žinoma, jei tobulas žmogus Jėzus verkė dėl draugo netekties, negėda, jei šiandien vyras ar moteris gedi ir verkia (Jono 11:36).

Kokia viltis mirusiesiems?

11. a) Ką sužinome apie gedėjimą iš Biblijos pavyzdžių? b) Kodėl mes nesielvartaujame kaip tie, kurie neturi vilties?

¹¹ Ką mes galime sužinoti iš Biblijos pavyzdžių? Kad žmogiška ir natūralu gedėti ir mes neturėtume gėdytis parodyti savo liūdesio. Mylimo žmogaus mirtis vis dėlto yra traumuojanti, stipriai juntama netektis, net jei ją ir sušvelnina prikėlimo viltis. Keletą metų ar galbūt dešimtmečių trukęs artimas bendravimas netikėtai ir tragiškai nutrūksta. Aišku, mes neliūdime kaip tie, kurie yra be vilties, arba tie, kurie turi klaidingas viltis (1 Tesalonikiečiams 4:13). Taip pat mes nesame suklaidinti jokiais mitais apie tai, kad žmogus turi nemirtingą sielą ar toliau egzistuoja persikūnydamas. Žinome, kad Jehova pažadėjo „naują dangų ir naują žemę, kuriuose gyvena teisybė“ (2 Petro 3:13). Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [mūsų] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimas 21:4).

12. Kaip Paulius išreiškė savo tikėjimą prikėlimu?

¹² Kokia yra viltis tiems, kurie mirė?b Krikščionių rašytojas Paulius buvo įkvėptas suteikti paguodą ir viltį, kai rašė: „Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Korintiečiams 15:26). Vertime The New English Bible sakoma: „Paskutinis priešas, kuris bus sunaikintas, yra mirtis.“ Kodėl Paulius galėjo būti taip tikras tuo? Todėl kad jis atsivertė ir buvo išmokytas dėka to, kuris buvo prikeltas iš numirusių — Jėzaus Kristaus (Apaštalų darbai 9:3-19). Todėl Paulius taip pat galėjo pareikšti: „Kaip per žmogų [Adomą] atsirado mirtis, taip per žmogų [Jėzų] ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:21, 22).

13. Kaip liudininkai reagavo į Lozoriaus prikėlimą?

¹³ Jėzaus mokymas teikia didelę paguodą ir viltį ateičiai. Pavyzdžiui, ką jis darė Lozoriaus atveju? Jis atėjo prie kapo olos, kurioje Lozoriaus kūnas gulėjo jau keturias dienas. Jis prabilo malda ir ją „pasakęs jis galingu balsu sušuko: ‛Lozoriau, išeik!’ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: ‛Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.’“ Ar gali įsivaizduoti nuostabos bei džiaugsmo išraišką Mortos ir Marijos veiduose? Kaip artimieji turėjo būti apstulbinti pamatę tą stebuklą! Nenuostabu, kad daugelis liudininkų įtikėjo Jėzų. Tačiau jo religiniai priešai ‛pasiryžo jį nužudyti’ (Jono 11:41-53).

14. Ko ženklas buvo Lozoriaus prikėlimas?

¹⁴ Jėzus įvykdė tą neužmirštamą prikėlimą dalyvaujant daugeliui liudininkų. Tai buvo ženklas būsimo prikėlimo, apie kurį jis pranašavo anksčiau sakydamas: „Nesistebėkite, kad ateis valanda, kai visi gulintieji kapuose išgirs jo [Dievo Sūnaus] balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą“ (Jono 5:28, 29).

15. Kokį Jėzaus prikėlimo įrodymą turėjo Paulius ir Ananijas?

¹⁵ Kaip anksčiau minėta, apaštalas Paulius tikėjo prikėlimu. Kokiu pagrindu? Jis anksčiau buvo blogos reputacijos Saulius, krikščionių persekiotojas. Jo vardas ir reputacija kėlė baimę tikintiesiems. Pagaliau ar jis nebuvo vienas iš tų, kurie pritarė Stepono, krikščionių kankinio, nužudymui akmenimis? (Apaštalų darbai 8:1; 9:1, 2, 26). Tačiau pakelyje į Damaską prikeltasis Kristus atvedė jį į protą laikinai apakindamas. Saulius išgirdo balsą, sakantį jam: „‛Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?’ Jis klausė: ‛Kas tu esi, Viešpatie?’ Šis atsakė: ‛Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.’“ Vėliau tas pats prikeltasis Kristus nurodė Damaske gyvenančiam Ananijui nueiti į tuos namus, kuriuose Saulius meldėsi, ir grąžinti jam regėjimą. Todėl iš asmeninės patirties tiek Saulius, tiek Ananijas turėjo pakankamą pagrindą tikėti prikėlimu (Apaštalų darbai 9:4, 5, 10-12).

16, 17. a) Iš kur mes žinome, kad Paulius netikėjo graikų idėja apie įgimtą žmogaus sielos nemirtingumą? b) Kokią tvirtą viltį teikia Biblija? (Žydams 6:17-20).

¹⁶ Atkreipk dėmesį, kaip Saulius, apaštalas Paulius, atsakė, kai jis, persekiojamas kaip krikščionis, buvo atvestas pas valdytoją Feliksą. Mes skaitome Apaštalų darbų 24:15: „Turiu Dieve viltį, jog bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių.“ Akivaizdu, jog Paulius netikėjo pagoniška graikų idėja apie įgimtą nemirtingumą žmogaus sielos, tariamai keliaujančios į kažkokį mitologinį pomirtinį gyvenimą ar aną pasaulį. Jis tikėjo prikėlimu ir mokė tikėti juo. Tai turėtų reikšti nemirtingo gyvenimo dovaną kai kuriems kaip dvasiniams kūriniams danguje su Kristumi, o daugumai sugrįžimą į gyvenimą tobuloje žemėje (Luko 23:43; 1 Korintiečiams 15:20-22, 53, 54; Apreiškimas 7:4, 9, 17; 14:1, 3).

¹⁷ Taigi Biblija duoda mums aiškų pažadą ir tvirtą viltį, kad per prikėlimą daugelis vėl pamatys savo mylimus žmones čia, žemėje, tik jau visai kitomis sąlygomis (2 Petro 3:13; Apreiškimas 21:1-4).

Praktinė pagalba tiems, kurie liūdi

18. a) Kokia naudinga priemonė buvo pateikta per kongresus „Dievo baimė“? (Žiūrėk rėmeliuose.) b) Į kokius klausimus dabar reikia atsakyti?

¹⁸ Dabar mus užplūsta prisiminimai ir apima liūdesys. Kaip mes galime pergyventi šį išmėginimo dėl artimųjų netekties laikotarpį? Ką gali kiti padaryti, kad padėtų tiems, kurie sielvartauja? Ir dar, kaip mes galime padėti tiems nuoširdiems žmonėms, kuriuos sutinkame savo lauko tarnyboje ir kurie yra be jokios tikros vilties ir liūdi? O kokią dar paguodą galime gauti iš Biblijos dėl savo mylimų žmonių, miegančių mirties miegu? Tolesniame straipsnyje bus kai kurie patarimai.

[Išnašos]

Ar tu gali atsakyti?

◻ Kodėl galima pasakyti, kad mirtis yra priešas?

◻ Kaip Dievo tarnai bibliniais laikais išreikšdavo savo liūdesį?

◻ Kokia yra viltis mylimiems mirusiesiems?

◻ Kokį pagrindą Paulius turėjo tikėti prikėlimu?

[Rėmelis 10, 11 puslapiuose]

Praktinė pagalba tiems, kurie liūdi

Per 1994—1995 metų kongresus „Dievo baimė“ Sargybos bokšto bendruomenė pateikė naują brošiūrą, pavadintą „Kai miršta tavo mylimas asmuo“ (rusų k.). Šis padrąsinantis leidinys numatytas paguosti visų tautų bei kalbų žmones. Tu galbūt jau įsitikinai, kad jis pateikia paprastą Biblijos paaiškinimą apie mirtį ir mirusiųjų būseną. Dar svarbiau — jame pabrėžiamas Dievo pažadas, duotas per Kristų Jėzų, prikelti gyventi išvalytoje, rojumi paverstoje žemėje. Tai iš tikrųjų paguodžia tuos, kurie gedi. Todėl tai turi būti naudinga priemonė krikščioniškoje tarnyboje ir padėti sukelti susidomėjimą, dėl kurio gali būti pradėta dar daugiau Biblijos namų studijų. Studijų klausimai tinkamai pateikti rėmeliuose baigiantis kiekvienam skyriui, kad būtų lengva pakartoti apsvarstytus punktus su kokiu nors nuoširdžiu liūdinčiu asmeniu.

[Iliustracija 10 puslapyje]

Kai Lozorius mirė, Jėzus verkė

[Iliustracija 11 puslapyje]

Jėzus prikėlė Lozorių iš numirusių

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 9 puslapyje]

Pirmasis gedulas (W. Bouguereau, iš „Fotodramos apie sukūrimą“ negatyvo originalo, 1914 m.)