Biblijos knyga Nr. 38: Zacharijo

Rašytojas: Zacharijas

Parašymo vieta: Jeruzalė

Baigta rašyti: 518 m. p. m. e.

Aprašytasis laikotarpis: 520—518 m. p. m. e.

STATYBA visiškai sustojusi! Kai Zacharijas pradėjo pranašauti, Jehovos šventykla Jeruzalėje jau kuris laikas buvo apleista, niekas statybvietėje nesidarbavo. Saliamono laikais žydai pastatė šventyklą per septynerius su puse metų (1 Kar 6:37, 38), o dabar jau buvo praėję septyniolika metų, kaip tremtiniai grįžo Jeruzalėn, ir statyba toli gražu nebuvo baigta. Artakserkso (Bardijos arba Gaumatos) įsakymu statytojai nutraukė visus darbus. Bet štai, nepaisydami karaliaus draudimo, žmonės vėl dirba prie šventyklos! Jehova per Agėją ir Zachariją paskatino žydus vėl imtis statyti ir šįkart nenuleisti rankų — darbus užbaigti iki galo (Ezr 4:23, 24; 5:1, 2).

² Užduotis žydams atrodė vargiai įveikiama, kaip kalnas (Zch 4:6, 7). Jų tebuvo saujelė, o priešininkų daug, ir nors jie turėjo valdytoją iš Dovydo linijos, Zerubabelį, tačiau karaliaus neturėjo ir buvo priklausomi nuo svetimšalių valdžios. Kaip lengva pasiduoti apatijai ir užsiimti vien savo asmeniniais reikalais! O juk dabar ypač reikėjo parodyti tvirtą tikėjimą, ryžtingai veikti. Zacharijas buvo siųstas paaiškinti tautiečiams, ką Dievas ketina padaryti jų dienomis ir kokių nuostabių dalykų yra numatęs tolimesnei ateičiai, idant žmonės noriai kibtų į darbą ir užbaigtų, ką pradėję (8:9, 13). Žydams dabar nederėjo būti tokiems nedėkingiems, kokie buvo jų tėvai (1:5, 6).

³ O ką žinome apie patį Zachariją? Biblijoje minima apie 30 asmenų, turinčių Zacharijo arba Zacharijos vardą. Šios knygos rašytojas yra „Berechijos sūnaus Idojo sūnus pranašas Zacharijas“ (Zch 1:1; Ezr 5:1; Neh 12:12, 16). Jo vardas (hebrajiškai Zekarjah) reiškia „Jehova prisiminė“. Zacharijo knyga akivaizdžiai byloja, jog „kareivijų Jehova“ prisimena savo tautą ir dėl savojo vardo rodo jai gerumą (Zch 1:3, NW). Iš pranašo nurodytų datų galima spręsti, kad knyga aprėpia bent dvejų metų laikotarpį. Šventyklos statyba buvo atnaujinta ir Zacharijas pradėjo pranašauti „antrų karaliaus Darijaus metų aštuntą mėnesį“, tai yra 520 m. p. m. e. spalį—lapkritį (1:1). Knygoje taip pat paminėta „ketvirtų karaliaus Darijaus metų devinto mėnesio — kislevo — ketvirta diena“, o tai apytikriai atitinka 518 m. p. m. e. gruodžio 1-ąją (7:1). Visa tai rodo, kad Zacharijas pranašavo ir užrašė savo pranašystę 520—518 m. p. m. e. (Ezr 4:24).

⁴ Patyrinėję Zacharijo knygą, rasime apsčiai įrodymų, kad ji patikima. Prisiminkime, pavyzdžiui, Tyrą. Babilono karalius Nebukadnecaras šį miestą sugriovė po trylikos metų apgulties. Vis dėlto Tyras dar nebuvo sutriuškintas visiems laikams. Tik praėjus daugeliui metų Zacharijas išpranašavo galutinį Tyro sunaikinimą. Ir pranašystė išsipildė, kai Aleksandras Didysis ėmėsi garsaus žygio: supylė pylimą tarp žemyno ir salos, paėmė saloje įsikūrusią miesto dalį, negailestingai Tyrą sudegino. Ką Zacharijas iš anksto apie Tyrą skelbė, pasitvirtino po dviejų šimtų metųa (Zch 9:2-4).

⁵ O kad Zacharijo knyga yra Dievo įkvėpta, tvirčiausiai mus įtikina išsipildžiusios pranašystės apie Mesiją, Jėzų Kristų. Štai galime palyginti keletą Biblijos eilučių: Zacharijo 9:9 su Mato 21:4, 5 ir Jono 12:14-16; Zacharijo 12:10 su Jono 19:34-37; Zacharijo 13:7 su Mato 26:31 ir Morkaus 14:27. Tam tikrų minties sąsajų, be to, randame šiose eilutėse: Zacharijo 8:16 ir Efeziečiams 4:25; Zacharijo 3:2 ir Judo 9; Zacharijo 14:5 ir Judo 14. Dievo Žodžio vidinė darna iš tiesų kelia nuostabą!

⁶ Kai kurių Biblijos kritikų nuomone, nuo 9 skyriaus pasikeitęs stilius rodo, jog šią knygos dalį parašė ne Zacharijas. Tačiau stiliaus skirtumą galima paaiškinti tiesiog tuo, kad pereita prie kitos temos. Pirmuose aštuoniuose skyriuose kalbama apie dalykus, kurie buvo ypač aktualūs Izraelio tautai Zacharijo dienomis, o 9—14 skyriuose pranašaujami tolimesnės ateities įvykiai. Kai kas klausia, kodėl Matas, cituodamas Zachariją, priskiria jo žodžius Jeremijui (Mt 27:9; Zch 11:12). Tikriausiai taip yra todėl, kad Jeremiją žydai kadaise laikė pirmu iš Vėlesniųjų pranašų (nors šiuolaikiniuose Biblijos leidimuose pirmas yra Izaijas). Ir, ko gero, evangelistas Matas, Zachariją vadindamas „Jeremiju“, sekė žydų tradicija, mat anuomet šventieji raštai buvo skirstomi į tam tikras dalis ir buvo įprasta kiekvieną dalį vadinti taip, kaip vadinosi pirmoji tos dalies knyga. Pats Jėzus visas knygas, priskiriamas prie Raštų, bendrai vadino „Psalmėmis“ (Lk 24:44).b

⁷ Iki 6 skyriaus 8 eilutės knygoje aprašomi aštuoni regėjimai, daugiausia susiję su šventyklos atstatymu, panašūs į Danieliaus ir Ezechielio matytuosius. Paskui eina ištarmės ir pranašystės apie tikrą, nuoširdų tarnavimą Dievui, atkūrimą ir Jehovos kovos dieną.

KUO VERTINGA

²³ Visi, kurie gilinasi į pranašo Zacharijo knygą ir ją apmąsto, įgyja vertingų žinių, ir tos žinios stiprina tikėjimą. Daugiau nei penkiasdešimt kartų Zacharijas mini „kareivijų Jehovą“ (NW) ir kalba apie jį kaip apie Dievą, kovojantį už savo tautą, ginantį savo tarnus, duodantį stiprybės, jeigu tik reikia. Kada priešai trukdė užbaigti šventyklos statybą ir tai rodėsi neįveikiama tarsi kalnas kliūtis, Zacharijas pareiškė: „Štai Viešpaties žodis Zerubabeliui. Ne galybe, ne jėga, bet mano Dvasia, — skelbia Galybių Viešpats. — Kas tu toks, didysis kalne? Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį.“ Šventykla, padedant Jehovos dvasiai, galiausiai buvo atstatyta. Taip yra ir šiandieną: kliūtys tirpte ištirpsta, jeigu jas pasitinkame apsišarvavę tvirtu tikėjimu, kliaudamiesi Jehova. Apie tai ir Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’ — ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Zch 4:6, 7; Mt 17:20).

²⁴ Trylikto skyriaus 2—6 eilutėse Zacharijas pailiustruoja žmogaus ištikimybę Dievui — ištikimybę, kuria ir šiandieną pasižymi Jehovos organizacija. Atsidavimas Jehovai turi būti stipresnis už bet kokius žmonių tarpusavio ryšius, netgi už artimą kraujo giminystę. Įsivaizduokime tokią situaciją: artimas giminaitis ima pranašauti melą Jehovos vardu, tai yra kalbėti, kas priešinga Karalystės žiniai, ir mėgina Dievo tautos bendruomenėje daryti kitiems blogą įtaką. Kad ir kokį teisminį sprendimą bendruomenė dėl jo priimtų, šeimos nariai privalo tą sprendimą palaikyti. Šitaip reikia elgtis ir tokiu atveju, jei melą pranašauja artimas draugas, — gal jo širdis tada, vaizdžiai sakant, bus sužeista ir jis susigės dėl savo paklydimo.

²⁵ Zacharijo pranašystės, apie kurias jau užsiminėme įvadinėse pastraipose, — pavyzdžiui, kad Jėzus įjos į Jeruzalę kaip karalius, „nuolankus ir [raitas] ant asilo“, bus išduotas už „trisdešimt sidabrinių“, kad jo mokiniai tada išsisklaidys, o jį patį kybantį ant stulpo kareivis pervers ietimi, — išsipildė iki mažiausių smulkmenų (Zch 9:9; 11:12; 13:7; 12:10). Šioje knygoje taip pat rašoma, kad „vyras, kurio vardas Atžala“, pastatys Jehovos šventyklą. Jeigu palygintume Izaijo 11:1-10, Jeremijo 23:5 ir Luko 1:32, 33, matytume, jog „Atžala“ yra Jėzus Kristus. Būtent jis „karaliaus Jokūbo namuose per amžius“. Zacharijas dar priduria, kad „Atžala“ yra „kunigas, sėdintis savo soste“, ir tai siejasi su apaštalo Pauliaus žodžiais: „Jėzus [tapo] amžiams vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ ir „danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje“ (Zch 6:12, 13; Hbr 6:20; 8:1). Taigi pranašystėje „Atžala“ vadinamas Vyriausiasis Kunigas ir Karalius, sėdintis danguje Dievo dešinėje, — ir kartu skelbiama, kad Jehova yra Visavaldis: „Viešpats bus Karalius visoje žemėje, tą dieną bus vienas Viešpats ir vienas jo vardas“ (Zch 14:9).

²⁶ Kalbėdamas apie tą laiką, pranašas gal dvidešimt kartų (netgi paskutiniame knygos sakinyje) pavartoja frazę „tą dieną“. Patyrinėję kontekstą matome, jog tą dieną Jehova išdildys stabų vardus ir pašalins netikrus pranašus (13:2, 4). Tą dieną Jehova kariaus su priešiškomis tautomis, sukels jų tarpe sąmyšį ir jas pražudys, o savajai tautai suteiks prieglobstį savo „kalnų slėnyje“ (14:1-5, 13, Brb; 12:8, 9). Taip, „tą dieną Viešpats, jų Dievas, juos išgelbės, nes jie — jo tautos kaimenė“, ir jie kviesis vienas kitą ateiti į savo vynmedžio ir figmedžio pavėsį (Zch 9:16; 3:10; Mch 4:4). Tą šlovingą dieną kareivijų Jehova ‘gyvens tarp’ savo tautos žmonių ir „gyvieji vandenys ims tekėti iš Jeruzalės“. Zacharijo knyga leidžia suprasti, jog per „tos dienos“ įvykius išsipildys Karalystės pažadas, kad bus „naujas dangus ir nauja žemė“ (Zch 2:15 [2:11, Brb]; 14:8; Apr 21:1-3; 22:1).

²⁷ „Kas paniekins mažos pradžios dienas?“ (Skv) — klausia Jehova. Tik įsivaizduokime! Zacharijo knygoje gerovė pranašaujama visai žemei. „Ateis daug tautų ir galingų genčių ieškoti Jeruzalėje Galybių Viešpaties.“ Tuomet „dešimt vyrų iš visų kalbų genčių stvers judėją ir, laikydami už jo drabužio skverno, sakys: ‘Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas su jumis’“. „Tą dieną“ net varpeliai ant žirgų turės įrašą „šventumas — Jehovos“ (NW). Zacharijo pranašystes tikrai verta patyrinėti. Ši knyga byloja, kad Jehovos vardas per jo Karalystės Sėklą galiausiai bus pašlovintas, ir tai mums glosto širdį (Zch 4:10; 8:22, 23; 14:20).

[Išnašos]