Nepamirštama nuolankumo pamoka

Diena vakarėja, saulė pamažu slenka link horizonto. Jėzus su dešimt apaštalų leidžiasi nuo Alyvmedžių kalno į Jeruzalę – ten Petras su Jonu jau viską ruošia Paschai. Tai paskutinis kartas, kai prieš mirtį Jėzus nuo šio kalno žvelgia į miestą dienos šviesoje.

Netrukus Jėzus su mokiniais pasiekia Jeruzalę. Jie ateina į namus, kuriuose švęs Paschą, ir laiptais pakyla į didelį viršutinį kambarį. Čia viskas jau paruošta šventei. Šio vakaro Jėzus labai laukė. „Trokšte troškau prieš kentėdamas valgyti su jumis šią Paschos vakarienę“, – sako jis mokiniams (Luko 22:15).

Prieš daugelį metų įsigalėjo paprotys švenčiant Paschą siųsti per rankas kelias taures vyno. Dabar, paėmęs vieną iš taurių, Jėzus padėkoja Dievui ir taria: „Gerkite iš jos ir perduokite vienas kitam. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, iki ateis Dievo Karalystė“ (Luko 22:17, 18). Užuomina aiški: Jėzaus mirtis jau čia pat.

Vakarienės metu Jėzus padaro kai ką netikėto. Jis pakyla nuo stalo, pasideda viršutinius drabužius ir susijuosia rankšluosčiu. Tada įsipila į praustuvę vandens ir ima plauti mokiniams kojas. Kad svečių kojos būtų nuplautos, paprastai pasirūpina šeimininkas, pavyzdžiui, liepia tai padaryti tarnui (Luko 7:44). Tačiau dabar šeimininko nėra, taigi iniciatyvos turėjo imtis kažkas kitas. Šį darbą galėjo atlikti bet kuris iš apaštalų, deja, nepasisiūlė nė vienas. Gal tarp jų vis dar tvyro rungtyniavimo dvasia? Kad ir kaip būtų, dabar vyrai susigėdę stebi, kaip Jėzus mazgoja jiems kojas.

Kai Jėzus prieina prie Petro, šis paprieštarauja:

– Ne! Tu man kojų niekada neplausi!

– Jei neplausiu, – taria Jėzus, – neturėsi bendrystės su manimi.

– Viešpatie, tada ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą! – sušunka Petras.

Tolesni Jėzaus žodžiai tikriausiai jį kiek nustebina. Jėzus sako:

– Kas išmaudytas, to maudyti nebereikia – tik kojas nuplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, tik ne visi (Jono 13:8–10).

Jėzus nuplauna kojas visiems, net ir Judui Iskarijotui. Paskui apsivelka viršutinius drabužius ir grįžta prie stalo. „Ar suprantate, kodėl jums tai padariau? – taria jis mokiniams. – Jūs kreipiatės į mane ‘Mokytojau’ ir ‘Viešpatie’, ir teisingai darote, nes toks ir esu. Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas, jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti. Parodžiau jums pavyzdį, kad darytumėte, kaip aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vergas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu žinote šituos dalykus, jeigu juos darote, esate laimingi“ (Jono 13:12–17).

Nuplaudamas apaštalams kojas Jėzus norėjo ne kokį naują ritualą įvesti, o pamokyti kai ko svarbaus. Jėzaus sekėjas neturėtų manyti esąs kuo nors ypatingas ir tikėtis, kad kiti jam patarnaus. Savo pavyzdžiu Jėzus parodė, kad jo mokiniai turi būti nuolankūs, pasiruošę tarnauti kitiems.