Nepaliaukime duoti gausių vaisių

1, 2. a) Apie ką Jėzus kalbėjosi su apaštalais vakarą prieš savo mirtį? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.) b) Kodėl svarbu aiškiai turėti omenyje priežastis, dėl kurių skelbiame? c) Ką šiame straipsnyje aptarsime?

VAKARĄ prieš savo mirtį Jėzus ilgai ir nuoširdžiai kalbėjosi su apaštalais. Draugus jis patikino, kad labai juos myli. Be to, kaip aptarėme ankstesniame straipsnyje, Jėzus pateikė palyginimą apie vynmedį ir paragino apaštalus duoti „gausių vaisių“a – ištvermingai garsinti žinią apie Karalystę (Jn 15:8).

² Verta dėmesio tai, kad Jėzus mokiniams ne tik pasakė, ką jiems reikia daryti – užsiimti evangelizacija, – bet ir nurodė priežastis, kodėl jie turi nepaliauti dirbę šio darbo. Tas priežastis turėti aiškiai omenyje dera ir mums. Kamgi? Kad nepritrūktume ištvermės ir paliudytume apie Jehovą visame pasaulyje (Mt 24:13, 14). Šiame straipsnyje aptarsime keturias priežastis, kodėl turime nepaliaujamai skelbti gerąją naujieną. Taip pat pakalbėsime apie keturias Jehovos dovanas, kurios padeda ir toliau tarnyboje duoti vaisių.

 3. a) Kodėl, pasak Jono 15:8, turime skelbti? b) Ką Jėzaus palyginime vaizduoja vynuogės ir kodėl šis palyginimas taiklus?

³ Pati svarbiausia priežastis, kodėl skelbiame gerąją naujieną, yra ta, kad šitaip šloviname Jehovą ir jo šventą vardą. (Perskaityk Jono 15:1, 8.) Jėzus Tėvą prilygino žemdirbiui, arba sodininkui, auginančiam vynuoges. Save Jėzus pavadino vynmedžiu, o savo sekėjus – šakelėmis (Jn 15:5). Taigi vynuogės šiame palyginime taikliai vaizduoja Kristaus sekėjų duodamą Karalystės vaisių, tai yra jų atliekamą evangelizacijos tarnybą. Apaštalams Jėzus pasakė: „Tuo pašlovinamas mano Tėvas, kad jūs duodate gausių vaisių.“ Kaip kad geras vynuogių derlius daro garbę sodininkui, taip ir mes, skleisdami Karalystės žinią, kiek leidžia mūsų aplinkybės, teikiame garbę Jehovai (Mt 25:20–23).

 4. a) Kaip šloviname Dievo vardą? b) Ką manai apie suteiktą garbę aukštinti Dievo vardą?

⁴ O kodėl galima sakyti, kad evangelizacijos darbu yra šlovinamas Jehovos vardas? Šis vardas yra absoliučiai šventas ir, suprantama, savo pastangomis šventesniu jo nepadarysime. Bet atkreipkime dėmesį į pranašo Izaijo žodžius: „Tik Galybių Viešpatį laikykite šventu“ (Iz 8:13, išn.). Vadinasi, Dievo vardą šloviname laikydami jį šventu, tai yra išskirtiniu, neprilygstamu, ir ragindami kitus daryti tą patį (Mt 6:9). Štai piktasis apie Dievą yra prikalbėjęs daug melo. Tad kai pasakojame žmonėms tiesą apie nuostabias Jehovos savybes ir nekintamą jo sumanymą dėl žmonijos, giname šventą jo vardą (Pr 3:1–5). Be to, Jehovos vardą aukštiname ir kai padedame kitiems suprasti, kad tik jis yra vertas „priimti šlovę, pagarbą ir galią“ (Apr 4:11). Rūnė, jau 16 metų tarnaujantis pionieriumi, sako: „Suprasdamas, kad man suteikta galimybė liudyti apie patį visatos Kūrėją, jaučiuosi labai dėkingas. Noriu ir toliau apie jį skelbti.“

 5. a) Kokia kita priežastis skelbti gerąją naujieną paminėta Jono 15:9, 10? b) Kaip Jėzus pabrėžė ištvermės svarbą?

⁵ Perskaityk Jono 15:9, 10. Antra priežastis, kodėl skelbiame gerąją naujieną, – nes iš širdies mylime Jehovą ir Jėzų (Mk 12:30; Jn 14:15). Kristus mokiniams prisakė pasilikti jo meilėje ir šį veiksmažodį savo trumpame palyginime pavartojo net kelissyk (Jn 15:4–10). Šitaip Jėzus pabrėžė, kad krikščioniška tarnystė reikalauja nemažai ištvermės.

 6. Kaip parodome, kad norime pasilikti Kristaus meilėje?

⁶ Kaip parodome, kad norime pasilikti Kristaus meilėje ir jausti jo pritarimą? Laikydamiesi jo įsakymų. Trumpai tariant, Jėzus mus ragina: „Klausykite manęs.“ Iš mūsų jis prašo tik to, ką ir pats darė. Jis argumentavo: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš laikiausi Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje.“ Jėzus davė mums puikų klusnumo pavyzdį (Jn 13:15).

 7. Koks yra ryšys tarp klusnumo ir meilės?

⁷ Kad klusnumas glaudžiai susijęs su meile, byloja apaštalams anksčiau pasakyti Jėzaus žodžiai: „Kas yra priėmęs mano įsakymus ir jų laikosi, – tas mane myli“ (Jn 14:21). Atminkime, kad tie įsakymai iš tiesų yra ne Jėzaus, o dangiškojo Tėvo. Taigi, paklusdami Jėzaus priesakui skelbti gerąją naujieną, parodome meilę Jehovai (Mt 17:5; Jn 8:28). Tada tiek Jehova, tiek Jėzus gaubs mus savo meile.

8, 9. a) Kokia yra dar viena priežastis skelbti Karalystės žinią? b) Kodėl Jehovos žodžiai, užrašyti Ezechielio 3:18, 19 ir 18:23, skatina mus be paliovos liudyti kitiems?

⁸ Trečia priežastis, kodėl užsiimame evangelizacijos tarnyba, – šitaip perspėjame žmones. Štai Nojus Biblijoje vadinamas skelbėju. (Perskaityk 2 Petro 2:5.) Jo garsinama žinia, be kita ko, matyt, buvo ir įspėjimas apie artėjančią ano prieštvaninio pasaulio žūtį. Daryti tokią išvadą leidžia Jėzaus žodžiai: „Kaip ir anomis dienomis prieš tvaną, iki pat dienos, kurią Nojus įėjo į laivą, žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo ir nesusimąstė, kol atėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnui čia esant“ (Mt 24:38, 39). Tad nors žmonės nepaisė perspėjimo, Nojus ištikimai skelbė, kas jam buvo liepta.

⁹ Šiandien skleisdami Karalystės naujieną, suteikiame kitiems galimybę sužinoti, ką Dievas yra numatęs žmonijai. Kaip ir Jehova, mes labai norime, kad žmonės priimtų skelbiamą žodį ir gyventų amžinai (Ez 18:23). Kai liudijame po namus ir viešose vietose, įspėjame kiek įmanoma daugiau žmonių, kad ateis Dievo Karalystė ir padarys galą dabartiniam bedieviškam pasauliui (Ez 3:18, 19; Dan 2:44; Apr 14:6, 7).

10. a) Kas, pasak Mato 22:39, skatina mus liudyti? b) Prašom papasakoti, kaip Paulius ir Silas padėjo kalėjimo prižiūrėtojui Filipuose.

¹⁰ Dar kita paskata skelbti tiesos žinią – meilė žmonėms (Mt 22:39). Meilės vedami mes ištvermingai tęsiame šį darbą ir tikimės, kad žmogaus širdis pasikeitus aplinkybėms suminkštės. Štai ką patyrė apaštalas Paulius ir jo bendražygis Silas. Filipuose priešininkai uždarė juos į kalėjimą. Staiga vidurnaktį kilo žemės drebėjimas ir kalėjimo durys atsivėrė. Kalėjimo prižiūrėtojas, manydamas, jog kaliniai pabėgo, ketino nusižudyti. Bet Paulius sušuko: „Nedaryk sau nieko bloga – mes visi esame čia!“ Išgąsčio apimtas anas paklausė: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Paulius ir Silas paaiškino: „Tikėk Viešpatį Jėzų ir būsi išgelbėtas“ (Apd 16:25–34).

11, 12. a) Ko apie tarnybą mus pamoko atsitikimas su kalėjimo prižiūrėtoju? b) Kam norime būti pasiruošę?

¹¹ Ko apie tarnybą mus pamoko atsitikimas su kalėjimo prižiūrėtoju? Atkreipkime dėmesį, kad tas vyras tiktai po žemės drebėjimo ėmė kitaip žiūrėti į misionierius ir paprašė juos padėti. Panašiai gali nutikti ir šiandien su žmonėmis, nenorinčiais klausytis Biblijos žinios. Po to, kai jų gyvenimą sudrebina kokia nors nelaimė, jie gali imti keisti savo požiūrį ir ieškoti pagalbos. Pavyzdžiui, galbūt kuris žmogus netikėtai prarado darbą ir dabar jaučiasi priblokštas. Kitas gal niekaip neatsigauna po neseniai iširusios santuokos. Dar kitus sukrečia užklupusi rimta liga. O koks didelis sielvartas kamuoja tą, kurio artimąjį pasiglemžė mirtis! Tokie skaudūs potyriai gali versti žmogų kelti klausimus, kurie anksčiau jam nerūpėjo, pavyzdžiui, apie gyvenimo prasmę. Gal jis netgi ima galvoti: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Ir kai pas jį ateisime su viltinga žinia, ko gero, jis pirmą kartą gyvenime panorės mus išklausyti.

¹² Tai suprasdami, nenorime praleisti progos paguosti žmogų tada, kai jis bus linkęs mus išklausyti. Todėl savo evangelizacijos tarnystę ištikimai tęsiame (Iz 61:1). Šarlotė visalaikėje tarnyboje jau 38 metus. Ji sako: „Šiandien žmonės labai sutrikę. Jie turi gauti progą išgirsti gerąją naujieną.“ Panašiai mano ir Eivor, 34 metus tarnaujanti pioniere: „Žmonės dabar kaip niekad emociškai kenčia. Aš tikrai noriu jiems padėti, todėl ir skelbiu.“ Meilė artimui – išties kilni paskata toliau darbuotis tarnyboje.

13, 14. a) Apie kokią Jehovos dovaną kalbama Jono 15:11? b) Kaip Jėzaus džiaugsmas virsta ir mūsų džiaugsmu? c) Kokią įtaką džiaugsmas turi mūsų tarnybai?

¹³ Paskutinį vakarą prieš mirtį Jėzus taip pat kalbėjo apie kelias Jehovos dovanas. Apaštalams jos turėjo padėti nuolat duoti vaisių. Kokios tai dovanos ir kaip šiandien jos mums padeda?

¹⁴ Džiaugsmas. Ar paklusti Jėzaus priesakui skelbti gerąją naujieną mums yra našta? Anaiptol. Užbaigęs palyginimą apie vynmedį Jėzus patikino, kad skelbdami Karalystės žinią patirsime džiaugsmą. (Perskaityk Jono 15:11.) Kaip Jėzaus džiaugsmas gali virsti ir mūsų džiaugsmu? Prisiminkime, kad ką tik Jėzus save prilygino vynmedžiui, o savo mokinius – šakelėms. Iš vynmedžio stiebo šakelės gauna vandens ir maistinių medžiagų, tačiau tik tol, kol ant jo laikosi. Panašiai yra ir su mumis: jei liekame išvien su Kristumi ir tiksliai sekame jo pėdomis, patiriame tokį džiaugsmą, kokį jis patyrė vykdydamas savo Tėvo valią (Jn 4:34; 17:13; 1 Pt 2:21). Hanė, daugiau kaip 40 metų tarnaujanti pioniere, sako: „Džiaugsmas, kurį jaučiu kaskart po tarnybos, skatina mane ir toliau tarnauti Jehovai.“ Didelis vidinis džiaugsmas įkvepia jėgų skelbti gerąją naujieną netgi ten, kur į mus žmonės žiūri nepalankiai (Mt 5:10–12).

15. a) Apie kokią dovaną kalbama Jono 14:27? b) Kaip vidinė ramybė padeda tarnyboje?

¹⁵ Ramybė. (Perskaityk Jono 14:27.) Prieš pat pateikdamas palyginimą apie vynmedį Jėzus mokiniams pasakė: „Duodu jums savo ramybę.“ Kaip ši dovana – Jėzaus ramybė – padeda mums tarnyboje toliau uoliai darbuotis? Jei nepaliaujamai skleidžiame tiesą, pelnome Jehovos ir Jėzaus pritarimą ir tai žinodami jaučiame vidinę ramybę. O mūsų širdis, kupina tokios ramybės, skatins duoti gausių vaisių (Ps 149:4; Rom 5:3, 4; Kol 3:15). Ulfas, visalaikėje tarnyboje praleidęs 45 metus, sako: „Nors po tarnybos būnu pavargęs, šis darbas teikia tikrą pasitenkinimą ir įprasmina mano gyvenimą.“ Kokie dėkingi esame Dievui, kad mums suteikia neblėstančios vidinės ramybės!

16. a) Kokia dovana paminėta Jono 15:15? b) Ką apaštalai turėjo daryti, kad liktų Jėzaus draugais?

¹⁶ Draugystė su Jėzumi. Po to, kai išreiškė viltį, kad apaštalų „džiaugsmas taptų tobulas“, Jėzus paaiškino, kaip svarbu rodyti pasiaukojamą meilę (Jn 15:11–13). Tada jis ištarė: „Pavadinau jus draugais.“ Kokia brangi dovana – draugystė su Jėzumi! Ką apaštalams reikėjo daryti, kad liktų jo bičiuliais? Jie privalėjo duoti vaisių. (Perskaityk Jono 15:14–16.) Maždaug prieš dvejus metus Jėzus savo apaštalams buvo paliepęs: „Keliaudami skelbkite: ‘Prisiartino dangaus karalystė’“ (Mt 10:7). Todėl paskutinį vakarą jis drąsino apaštalus ištvermingai tęsti pradėtą darbą (Mt 24:13; Mk 3:14). Ši užduotis išties nebuvo iš lengvųjų. Bet atlikti, kas pavesta, ir šitaip likti Jėzaus draugais jie tikrai galėjo. Kaip? Naudodamiesi dar viena Jehovos dovana.

17, 18. a) Apie kokią dovaną kalbama Jono 15:16? b) Kaip ši dovana turėjo padėti Jėzaus mokiniams? c) Kokios Dievo dovanos šiandien mus stiprina?

¹⁷ Išklausytos maldos. Jėzus mokinius patikino: „Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis jums duotų“ (Jn 15:16). Šis pažadas apaštalus turėjo labai sustiprinti.b Tuo metu jie dar aiškiai nesuvokė, kad jų Mokytojo gyvenimas žemėje greitai nutrūks. Tad po Jėzaus mirties jie galėjo jaustis palikti vieni. Tačiau Jehova buvo pasiruošęs išklausyti jų maldas ir padėti jiems garsinti žinią apie Karalystę. Netrukus taip ir įvyko: Dievas suteikė apaštalams tai, ko jie prašė (Apd 4:29, 31).

¹⁸ Taip yra ir mūsų dienomis. Ištvermingai dirbdami Jėzaus paskirtą darbą, liekame jo draugais. Be to, jei skelbdami gerąją naujieną susiduriame su kliūtimis, galime neabejoti, kad Jehova yra pasirengęs išklausyti mūsų pagalbos prašymus (Fil 4:13). Kokie dėkingi esame Jehovai už tai, kad atsako į maldas ir leidžia džiaugtis artima draugyste su Jėzumi! Šios Dievo dovanos mus stiprina ir įgalina be perstojo duoti vaisių (Jok 1:17).

19. a) Kodėl nepaliaujamai liudijame tiesą? b) Kas padeda mums atlikti Dievo darbą iki galo?

¹⁹ Šiame straipsnyje aptarėme keturias priežastis, kodėl nepaliaujamai liudijame tiesą: šitaip šloviname Jehovą ir jo šventą vardą, rodome meilę Dievui, Jėzui ir artimui, perspėjame žmones. Dar pakalbėjome apie keturias Jehovos dovanas, padedančias atlikti jo paskirtą darbą iki galo: džiaugsmą, vidinę ramybę, draugystę su Jėzumi ir atsakymą į mūsų maldas. Kaip Jehova džiaugiasi, matydamas mūsų ištvermę ir nuoširdžias pastangas duoti gausių vaisių!