Jėzaus draugai turi „duoti vaisių“

Jau vėlu, turbūt po vidurnakčio. Tarp Jėzaus ir apaštalų vyksta atviras, nuoširdus pokalbis. Jis nori savo mokinius įkvėpti ir padrąsinti, tad pasako vieną palyginimą.

„Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynuogininkas“, – pradeda Jėzus (Jono 15:1). Prieš kelis šimtmečius vynmedžiu buvo pavadinta Jehovos tauta – Izraelis (Jeremijo 2:21; Ozėjo 10:1, 2). Tačiau šią tautą, kaip žinia, Jehova jau yra nusprendęs palikti (Mato 23:37, 38). Taigi šįsyk vynmedis vaizduoja visai ką kita – patį Jėzų. Šį vynmedį Jehova pasodino 29 metais, kai patepė Jėzų šventąja dvasia. Iš tolesnių Jėzaus žodžių paaiškėja, kad tas medis vaizduoja ne jį vieną. Jėzus tęsia:

„Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisių, jis [t. y. Tėvas] pašalina, o kiekvieną, kuri duoda vaisių, apvalo, kad duotų dar daugiau. [...] Kaip šakelė negali duoti vaisių pati iš savęs, atskirai nuo vynmedžio, taip ir jūs – jei neliksite su manimi. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jono 15:2–5).

Mokiniai vynmedžio šakelėmis taps tada, kai Dievas ant jų išlies šventosios dvasios – kai jiems bus atsiųstas žadėtasis padėjėjas. Tai įvyks po 51 dienos. O kodėl „vynmedžio šakelėms“ taip svarbu laikytis prie Jėzaus?

„Kas pasilieka su manimi, tas duoda gausių vaisių, nes su juo ir aš pasilieku, – aiškina Jėzus. – Atskirai nuo manęs jūs nieko negalite nuveikti.“ Kad būtų tarsi tos vaisingos šakelės, mokiniai turi ugdytis tokias kaip Jėzaus savybes, uoliai skelbti apie Dievo Karalystę ir padėti kitiems tapti Jėzaus sekėjais. O kas laukia bevaisių šakelių – tų, kurie neina išvien su Jėzumi? „Kas nelieka su manimi, tas yra kaip šakelė, kuri išmetama“, – sako Jėzus. Tada savo mokinius patikina: „Jei pasiliekate su manimi ir mano žodžiai pasilieka su jumis, prašykite, ko tik norėtumėte, ir tai bus jums suteikta“ (Jono 15:5–7).

Dabar Jėzus primena, kaip svarbu laikytis jo įsakymų. Apie tai šįvakar jis prabyla jau trečią kartą (Jono 14:15, 21). „Laikykitės mano įsakymų, ir pasiliksite mano meilėje, kaip kad aš laikausi Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje“, – ragina Jėzus. O iš ko bus ypač matyti, kad mokiniai Jėzaus įsakymų laikosi? Jis tęsia: „Štai koks yra mano įsakymas: mylėkite vienas kitą, kaip kad aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Jūs esate mano draugai, jei darote, ką jums įsakau“ (Jono 15:10–14).

Tokią meilę Jėzus netrukus parodys savo paties pavyzdžiu – už tuos, kurie jį tiki, atiduos savo gyvybę. Šis kilnus poelgis turėtų įkvėpti Jėzaus sekėjus ugdytis tokią pat meilę. Kaip Jėzus jau sakė, nuoširdi tarpusavio meilė bus skiriamasis jo mokinių bruožas: „Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jono 13:35).

Apaštalai tikriausiai atkreipė dėmesį, kad Jėzus pavadino juos draugais. „Pavadinau jus draugais, nes paskelbiau jums visa, ką girdėjau iš savo Tėvo“, – paaiškina jis. Kokia didelė garbė būti Jėzaus draugu ir žinoti, ką Tėvas yra jam apreiškęs! Tačiau kad ši draugystė nenutrūktų, mokiniai turi „duoti vaisių“. Jeigu uoliai darbuosis, Tėvas, anot Jėzaus, duos jiems visa, ko tik jį prašytų (Jono 15:15, 16).

Tarpusavio meilė padės mokiniams ištverti visus priešakyje laukiančius sunkumus. Pasaulyje jie bus nekenčiami, tad norėdamas mokinius padrąsinti Jėzus taria: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite – manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs priklausytumėte pasauliui, pasaulis jus mylėtų kaip saviškius. Kadangi jūs pasauliui nepriklausote [...], pasaulis jūsų nekenčia“ (Jono 15:18, 19).

Jėzus dar priduria: „Taip su jumis elgsis dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė.“ Didingi Jėzaus darbai, galima sakyti, nuteisia tuos, kas jo nekenčia. Jėzus sako: „Jei nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nėra padaręs, jie nebūtų kalti. O dabar jie mane matė, bet vis tiek ir manęs, ir mano Tėvo nekentė.“ Tačiau tai pernelyg nestebina. Kad Mesijo nekęs, buvo išpranašauta Raštuose (Jono 15:21, 24, 25; Psalmyno 35:19; 69:4).

Jėzus dar kartą pažada mokiniams atsiųsti padėjėją – šventąją dvasią. Ši galinga jėga padės jiems „duoti gausių vaisių“ – liudyti apie Jėzų (Jono 15:27).