Ką byloja nuoširdi Jėzaus malda

1, 2. Ką Jėzus padarė, kai 33 mūsų eros metais su apaštalais baigė švęsti Paschą?

VĖLUS 33-iųjų nisano keturioliktosios vakaras. Jėzus su artimiausiais savo mokiniais tik ką baigė švęsti Paschą. Ši šventė jiems turėjo priminti, kaip Dievas išvadavo jų protėvius iš Egipto vergijos. Bet atsidavusių Jėzaus sekėjų laukė kai kas daug didingesnio — „amžinas išvadavimas“. Jėzus, jų Vedlys, bus atiduotas į negailestingų priešų rankas ir nužudytas. Paaukodamas savo tobulą gyvybę, jis atvers žmonijai kelią į išlaisvinimą iš nuodėmės ir mirties gniaužtų (Hbr 9:12-14).

² Kad šios Jehovos dovanos nepamirštume, Jėzus vietoje Paschos įsteigė naują šventę. Jis paėmė neraugintos duonos, laužė ir dalijo vienuolikai ištikimų apaštalų tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Darykite tai mano atminimui.“ Lygiai taip paėmęs raudono vyno taurę davė mokiniams ir pasakė: „Ši taurė — tai naujoji sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22:19, 20).

 3. a) Koks didelis pokytis turėjo įvykti po Jėzaus mirties? b) Apie ką vertėtų pamąstyti skaitant Jėzaus maldą, užrašytą Evangelijos pagal Joną 17-ame skyriuje?

³ Senosios Įstatymo sandoros tarp Dievo ir izraelitų galiojimo laikas artėjo į pabaigą. Ją turėjo pakeisti naujoji, sudaryta tarp Jehovos ir pateptųjų Jėzaus sekėjų. Jėzui labai rūpėjo šios naujos, dvasinės, tautos gerovė. Etninis Izraelis buvo susiskaldęs tiek religiniu, tiek socialiniu požiūriu ir užtraukė didelę gėdą šventam Dievo vardui (Jn 7:45-49; Apd 23:6-9). Bet Jėzus norėjo, kad jo sekėjai būtų visiškai vieningi ir sutartinai šlovintų Jehovos vardą. Ką tad jis darė? Savo rūpestį išsakė dangiškajam Tėvui. Ši malda — pati nuostabiausia iš visų mums žinomų. Skaityti žodžius, Jėzaus ištartus Jehovai, mums didelė garbė. (Žiūrėk paveikslėlį straipsnio pradžioje). Jie užrašyti Jono 17:1-26. Dabar, praėjus tiek amžių, stabtelėkime ir pamąstykime: ar Dievas išklausė Jėzaus maldą? Kaip savo gyvensena galime parodyti, kad ir mums svarbūs tie dalykai, kuriuos Jėzus maldoje suminėjo?

4, 5. a) Ką sužinome iš įžanginių Jėzaus maldos žodžių? b) Kaip Jehova atsakė į Jėzaus prašymą būti pašlovintam?

⁴ Jėzus su mokiniais apie brangias dvasines tiesas užsikalba iki pat vėlumos. Po to pakelia akis į dangų ir prabyla: „Tėve, atėjo valanda. Pašlovink savo sūnų, kad sūnus pašlovintų tave ir, kaip tu esi suteikęs jam valdžią visiems žmonėms, taip ir jis kad suteiktų amžiną gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs. [...] Aš pašlovinau tave žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs padaryti. Taigi dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią aš pas tave turėjau dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jn 17:1-5).

⁵ Įžanginiai maldos žodžiai byloja, kas Jėzui buvo svarbiausia. Visų pirma jis troško, kad būtų pašlovintas Tėvo vardas. Savo pavyzdinės maldos pradžioje jis irgi sakė: „Tėve, tebūna šventu laikomas tavo vardas“ (Lk 11:2). Taip pat Jėzus meldžia dėl mokinių, kad galėtų suteikti jiems amžiną gyvenimą. Ir tik paskui kalba, ko norėtų sau: „Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią aš pas tave turėjau dar prieš atsirandant pasauliui.“ Jehova apdovanojo Sūnų dosniau nei šis prašė — suteikė vardą, prakilnesnį už visų angelų (Hbr 1:4).

 6. Ką apaštalams reikėjo daryti, kad gautų amžiną gyvenimą? Iš kur žinome, kad jie taip ir darė?

⁶ Maldoje Jėzus pamini ir tai, ką mes, nuodėmingi žmonės, turime daryti, kad gautume amžinojo gyvenimo dovaną. (Perskaityk Jono 17:3.) Jo žodžiais tariant, būtina pažinti Dievą ir Kristų. Kaip? Viena, privalu uoliai semtis vis daugiau žinių apie Jehovą ir jo Sūnų. Antra, tas žinias reikia taikyti praktikoje. Jomis vadovaudamiesi patiriame daug džiaugsmo ir Jehovą pažįstame dar geriau. Čia mums puikus pavyzdys yra apaštalai. Maldoje Jėzus apie juos kalbėjo: „Žodžius, kuriuos man davei, aš perdaviau jiems, ir jie juos priėmė“ (Jn 17:8). Bet kad įgytų amžiną gyvenimą, Dievo žodžius apaštalams reikėjo nuolat turėti mintyje ir jų laikytis iki pat savo žemiškos tarnystės pabaigos. Ar jie taip ir darė? Žinoma, juk jų vardus randame amžiams užrašytus ant dvylikos pamatinių Naujosios Jeruzalės akmenų (Apr 21:14).

 7. Ką iš tiesų reiškia pažinti Dievą ir kodėl tai svarbu?

⁷ Evangelijos pagal Joną 17-o skyriaus 3-ioje eilutėje Šventojo Rašto graikiškosios dalies „Naujojo pasaulio“ vertime randame išnašą. Apie žodį „pažinti“ joje rašoma: „Čia pavartota gr[aikiško] veiksmažodžio ginōskō forma nurodo ne baigtinį, o tęstinį veiksmą.“ Vadinasi, Dievo, aukščiausio Asmens visatoje, pažinimas — nenutrūkstamas procesas. Tačiau suvokti, kokia Jehovos asmenybė, kokie jo tikslai ir sumanymai, negana. Pažinti Jehovą — tai ir puoselėti su juo artimą draugystę, jį mylėti. Taip pat mylėti ir kitus jo garbintojus. „Kas nemyli, nėra Dievo pažinęs, nes Dievas yra meilė“, — rašoma Biblijoje (1 Jn 4:8). Kad Jehovą pažįstame, bus akivaizdu ir iš to, jog esame jam klusnūs. (Perskaityk 1 Jono 2:3-5.) Išties, kokia didelė garbė būti tarp tų, kurie Dievą pažįsta! Tačiau, kaip rodo Judo Iskarijoto istorija, saitai su Jehova gali nutrūkti. Jeigu ryšį su dangiškuoju Tėvu didžiai branginsime ir stiprinsime, galiausiai patirsime nuostabią jo malonę — galėsime gyventi amžinai (Mt 24:13).

8, 9. Kas Jėzui rūpėjo labiausiai? Kokią religininkų išgalvotą tradiciją Jėzus atmetė?

⁸ Jėzaus maldos žodžiai atskleidžia, kaip stipriai jis myli savo mokinius. Jam rūpėjo ne vien apaštalų, bet ir būsimų jo sekėjų, taigi ir mūsų, gerovė (Jn 17:20). Vis dėlto vienas dalykas jam buvo svarbesnis net už žmonijos išgelbėjimą. Tarnaudamas žemėje jis visų pirma siekė pašlovinti Tėvo vardą. Štai kada Nazareto sinagogoje kalbėjo apie savo misiją, Jėzus citavo žodžius iš Izaijo ritinio: „Jehovos dvasia ant manęs, nes jis mane patepė nešti gerą naujieną vargšams.“ Skaitydamas šį Šventraščio fragmentą, Dievo vardą Jėzus, be abejo, ištarė balsiai (Lk 4:16-21).

⁹ Dar gerokai prieš Jėzui ateinant į žemę, žydų religiniai vadovai ėmė mokyti, kad Dievo vardo tarti nevalia. Tokios išgalvotos tradicijos Jėzus nė nemanė laikytis. Savo priešininkams jis sakė: „Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų, savo paties vardu, tą priimtumėte“ (Jn 5:43). Paskui, likus kelioms dienoms iki mirties, melsdamasis Jehovai Jėzus darkart pabrėžė, kas jam reikšmingiausia: „Tėve, pašlovink savo vardą!“ (Jn 12:28) Iš mūsų nagrinėjamos maldos irgi aišku, kad pagrindinis Jėzaus siekis buvo aukštinti savo Tėvo vardą.

10, 11. a) Kaip Jėzus atskleidė savo Tėvo vardą? b) Kodėl Jėzaus sekėjai garsina Jehovos vardą visoje žemėje?

¹⁰ Jėzus meldė: „Aš atskleidžiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, tu davei juos man ir jie laikėsi tavo žodžio. [...] Aš jau nebesu pasaulyje, o jie yra pasaulyje. Aš ateinu pas tave. Šventasis Tėve, sergėk juos dėl savo vardo, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes“ (Jn 17:6, 11).

¹¹ Kaip Jėzus atskleidė mokiniams Tėvo vardą? Ne tik vartodamas jį savo kalboje. Jėzus mokė, kokia asmenybė yra Jehova, kaip jis rūpinasi savo tarnais. Šitaip padėjo mokiniams suprasti, kodėl tas vardas Dievui pridera (Iš 34:5-7). Dabar Jėzus, jau dangiškasis karalius, pagelbėja mums garsinti Jehovos vardą visoje žemėje. Koks to globalinio darbo tikslas? Kad iki šios netikusios santvarkos pabaigos Jehovą pažintų kuo daugiau žmonių. O galui atėjus Dievas savuosius išgelbės ir didis jo vardas nuskambės kaip niekad plačiai (Ez 36:23).

12. Kokie trys dalykai būtini, kad iki galo atliktume Jėzaus pradėtą darbą?

¹² Savo mokinius Jėzus įpareigojo užbaigti gyvybes gelbstintį darbą, kurį pats pradėjo. Maldoje jis sakė Jehovai: „Kaip tu siuntei mane į pasaulį, taip ir aš pasiunčiau juos į pasaulį.“ Bet Jėzus žinojo: kad mokiniai pajėgtų įvykdyti patikėtą užduotį, jiems reikalinga pagalba. Todėl, kol buvo žemėje, nuolat juos mokė, padėjo kovoti su savo silpnybėmis. Melsdamasis Tėvui dėl savo sekėjų Jėzus paminėjo tris svarbius dalykus. Pirma, Jėzus norėjo, kad mokiniai nepriklausytų nedoram Šėtono pasauliui. Antra, meldė, kad dėl savo klusnumo Dievo Žodžio tiesai jie būtų pašventinti. Trečia, net keliskart prašė, kad visi jo mokiniai būtų viena, kaip ir jis su Tėvu yra viena. Kiekvienas pamąstykime: ar iš mano gyvensenos matyti, jog šie dalykai man svarbūs? Jėzus neabejojo: jei mokiniai viso to paisys, pasaulis patikės jų liudijimu. (Perskaityk Jono 17:15-21.)

13. Kaip Jehova atsakė į Jėzaus maldą pirmajame amžiuje?

¹³ Jehova tikrai atsakė į Jėzaus maldą. Apie tai byloja Biblijos knyga, einanti iškart po keturių evangelijų — Apaštalų darbai. Pirmajame amžiuje į krikščionių bendruomenę plūdo patys įvairiausi žmonės: žydai ir kitataučiai, turtingi ir vargšai, vergai ir vergvaldžiai. Tokioje margoje minioje greit galėjo kilti susiskaldymų. Tačiau visi buvo vieningi. Apaštalas Paulius bendruomenę netgi prilygino kūnui, kurio skirtingi nariai, paklusdami galvai, tai yra Jėzui, funkcionuoja kuo darniausiai (Ef 4:15, 16). Pasaulyje, kupiname nesantaikos, tokia vienybė buvo išskirtinė ir pasiekiama tik dėl Jehovos šventosios dvasios veikmės (1 Kor 3:5-7).

14. Kaip dabar Jehova atsako į Jėzaus prašymą?

¹⁴ Deja, po apaštalų mirties padėtis pasikeitė. Kaip ir buvo išpranašauta, įsigalėjo atskalūnybė. Klaidingiems mokymams įsiskverbus į krikščionių bendruomenę, ši ėmė dalytis (Apd 20:29, 30). Bet 1919-aisiais Jėzus išvadavo savo pateptuosius sekėjus iš klaidingos religijos nelaisvės ir susaistė juos „tobulu vienybės saitu“ (Kol 3:14). Kokių vaisių davė vieningos jų pastangos plačiai skelbti gerąją naujieną? „Iš visų tautų, giminių, genčių ir kalbų“ surinkta jau daugiau nei septyni milijonai „kitų avių“. Sykiu su pateptaisiais jie sudaro vieną Dievo kaimenę (Jn 10:16; Apr 7:9). Jehova išties įspūdingai išpildo savo Sūnaus prašymą: „Kad [...] pasaulis žinotų, jog tu mane siuntei ir myli juos taip, kaip myli mane“ (Jn 17:23).

15. Ko Jėzus meldė savo pateptiesiems sekėjams?

¹⁵ Kiek anksčiau nisano 14-osios vakarą Jėzus sudarė su apaštalais sandorą dėl Karalystės, taip suteikdamas jiems šlovę (Lk 22:28-30; Jn 17:22). Dabar už visus pateptuosius savo sekėjus, esamus ir būsimus, jis meldžia: „Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi — ten, kur esu aš; kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane prieš pasaulio užgimimą“ (Jn 17:24). Jėzaus kaimenės „kitos avys“ pateptiesiems bendratikiams tokios ypatingos padėties nėmaž nepavydi. Priešingai, iš širdies dėl jų džiaugiasi. Tai irgi byloja, kokia santarvė klesti tarp tikrųjų Kristaus sekėjų.

16, 17. a) Kam Jėzus buvo pasiryžęs, kaip matyti iš baigiamųjų jo maldos žodžių? b) Kam turime būti pasiryžę mes?

¹⁶ Dauguma žmonių, paveikti religininkų propagandos, ignoruoja faktą, kad pasaulyje tėra vienintelė grupė tikinčiųjų, kurie gerai pažįsta Dievą ir sutartinai jam tarnauja. Panašiai buvo ir Jėzaus dienomis. Todėl savo maldą jis užbaigė tokiais žodžiais: „Teisusis Tėve, išties pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau, ir šitie pažino, kad tu mane siuntei. Aš daviau jiems pažinti tavo vardą ir duosiu dar pažinti, idant meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17:25, 26).

¹⁷ Maldoje Jėzus kalbėjo tikrą tiesą — tarnaudamas žemėje Jehovos vardą davė pažinti kiekvienam, kas tik jo klausėsi. Šiandien mes tęsiame šį darbą ir visiems liudijame apie Dievo vardą, jo sumanymus. Jėzus, krikščionių bendruomenės galva, mus remia ir palaiko. Noriai pakluskime jo vadovavimui — vykdykime paliepimą skelbti gerąją naujieną ir daryti žmones jo mokiniais (Mt 28:19, 20; Apd 10:42). Iš visų jėgų stenkimės išsaugoti brangią tarpusavio santarvę. Šitaip teiksime šlovę Jehovos vardui, pasidėsime pamatą amžinai ateičiai. Bus aiškiai matyti, kad ir mums reikšmingi tie dalykai, kuriuos savo maldoje išsakė Jėzus.