Jehova didžiadvasiškai atleidžia
„Tegul bedievis pameta savo kelią ir neteisusis — savo mintis, tegrįžta į Viešpatį, ... nes jis labai pasiryžęs dovanoti“ (IZAIJO 55:7).
1. Kuo dabar palaiminami tie, kuriems Jehova atleidžia?
JEHOVA atleidžia atgailaujantiems nusidėjėliams ir dabar duoda jiems galimybę turėti vidinę ramybę dvasiniame rojuje. Tai yra todėl, kad jie vykdo tokius reikalavimus: „Ieškokite Viešpaties, kolei jį galima rasti, šaukitės į jį, kolei jis arti. Tegul bedievis pameta savo kelią ir neteisusis — savo mintis, tegrįžta į Viešpatį, o jis jo pasigailės, ir į mūsų Dievą, nes jis labai pasiryžęs dovanoti [„didžiadvasiškai atleis“, NW]“ (Izaijo 55:6, 7).
2. (a) Kaip suprantami Izaijo 55:6, 7 paminėti žodžiai ‛ieškoti Viešpaties’ ir ‛grįžti į jį’? (b) Kodėl žydų tremtiniai Babilone turėjo susitaikinti su Jehova ir kas įvyko su kai kuriais iš jų?
2 Kad nuodėmingas žmogus galėtų ‛ieškoti Viešpaties’ ir šauktis jo priimtinu būdu, jis turi palikti savo neteisingą kelią ir atsisakyti bet kokios minties kenkti kitiems. Būtinumas ‛grįžti į Viešpatį’ nurodo, kad nusidėjėlis paliko Dievą, su kuriuo jis anksčiau turėjo artimus tarpusavio santykius. Taip atsitiko Judėjos gyventojams, kurie dėl savo neištikimybės Dievui buvo išvesti į Babilono nelaisvę. Kad susitaikintų su Jehova, žydų tremtiniai turėjo atgailauti dėl savo piktadarybių, kurios atvedė juos į Babilono nelaisvę ir išpranašautą 70-ies metų jų tėvynės nuniokojimą. 537 metais pr. m. e. šitą žemę vėl užėmė dievobaimingas likutis žydų, kurie vyriausybiniu įsakymu buvo išlaisvinti iš Babilono (Ezdro 1:1-8; Danieliaus 9:1-4). Šio atstatymo pasekmės buvo tokios didingos, kad Judėjos žemę galima buvo palyginti su Edeno Rojumi (Ezekielio 36:33-36).
3. Kaip dvasinio Izraelio likutis patyrė tą patį, ką ir dievobaimingi tremtiniai grįžę į Judėją?
3 Dvasiniai izraelitai patyrė tą patį, ką ir dievobaimingi žydai, sugrįžę į Judėją iš Babilono nelaisvės (Galatams 6:16). Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo dvasinio Izraelio likutis padarė kai kuriuos pakeitimus savo veiksmuose ir mintyse. 1919 metai žymūs tuo, kad baigėsi jų ištrėmimas iš visiško Dievo palankumo į didžiojo Babilono — pasaulinės klaidingos religijos įtakos sferą. Kadangi jie gailėjosi dėl nuodėmių, pavyzdžiui, tokių, kaip žmonių baimė ir pasyvumas Jehovos tarnyboje, jis išlaisvino juos iš didžiojo Babilono, grąžino į teisingą dvasinę būklę ir vėl ėmė jais naudotis Karalystės žinios skelbime. Nuo to laiko Dievo šventojo vardo garbei jo tautoje klestėjo dvasinis rojus (Izaijo 55:8-13). Taigi ir senovės prototipas, ir šiuolaikinis išsipildymas mums aiškiai parodo, kad Dievo atleidimą lydi palaimos ir kad Jehova iš tikrųjų didžiadvasiškai atleidžia atgailaujantiems.
4. Dėl ko baiminasi kai kurie Jehovos tarnai?
4 Todėl dabartiniai Jehovos tarnai gali pasitikėti jo atlaidumu. Tačiau kai kurie iš jų liūdi dėl praeities nuodėmių, ir juos beveik užvaldo kaltės jausmas. Jie laiko save nevertais gyventi dvasiniame rojuje. Faktiškai kai kurie baiminasi, kad yra padarę nedovanotiną nuodėmę ir niekada negaus Jehovos atleidimo. Ar tai įtikėtina?
Kai kurios nuodėmės neatleistinos
5. Kodėl galima sakyti, kad kai kurios nuodėmės neatleidžiamos?
5 Kai kurios nuodėmės yra neatleistinos. Jėzus Kristus pasakė: „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mato 12:31). Taigi piktžodžiavimas šventajai dvasiai, arba veikliajai Dievo jėgai, nebus atleistas. Tokią nuodėmę turėjo omenyje apaštalas Paulius, kai rašė: „Kurie kartą jau buvo apšviesti, ... ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai“ (Žydams 6:4-6).
6. Kas nulemia, ar nuodėmė yra atleistina, ar ne?
6 Tik Dievas žino, ar žmogus padarė neatleistiną nuodėmę. Tačiau Paulius nušvietė šį klausimą, kai parašė: „Jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai nusidedame, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebėra, ir lieka kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri prarys priešininkus“ (Žydams 10:26, 27). Savavalis žmogus veikia sąmoningai arba yra „užsispyręs ir dažnai atkakliai įnoringas“ (Webster’s New Collegiate Dictionary — Naujasis akademinis Vebsterio žodynas). Kas nors, sąmoningai ir atkakliai nusidedantis po to, kai jis pažino tiesą, negauna atleidimo. Taigi ne tiek pati nuodėmė turi reikšmės, ar ji yra atleistina, ar ne, kiek širdies būklė ir savavališkumo laipsnis. Antra vertus, kokia gali būti padėtis, kai klystantis krikščionis yra labai susirūpinęs savo neteisingu elgesiu? Turbūt jo didelis nerimas rodo, kad faktiškai jis nepadarė neatleistinos nuodėmės.
Jų nuodėmės buvo neatleistinos
7. Kodėl mes galime pasakyti, kad kai kurie religiniai Jėzaus priešininkai padarė neatleistiną nuodėmę?
7 Kai kurie žydų religiniai vadai, priešinęsi Jėzui, iš tikrųjų padarė apgalvotą ir todėl neatleistiną nuodėmę. Nors tie dvasiškiai matė šventosios dvasios veikimą per Jėzų, kai jis darė gerus darbus ir stebuklus, jie priskirdavo jo jėgą Belzebului, arba Šėtonui Velniui. Jie darė nuodėmę, aiškiai matydami neginčijamą Dievo dvasios veikimą. Todėl jie padarė neatleistiną nuodėmę, kadangi Jėzus pasakė: „Kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime“ (Mato 12:22-32).
8. Kodėl Judo Iskarijoto nuodėmė buvo neatleistina?
8 Judo Iskarijoto nuodėmė taip pat buvo neatleistina. Išduodamas Jėzų savavališkai ir apgalvotai, jis pasiekė savo veidmainystės ir nesąžiningumo kelio kulminaciją. Pavyzdžiui, kai Judas pamatė, kad Marija tepa Jėzui kojas brangiu tepalu, jis paklausė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir pinigų neatiduoda vargšams?!“ Apaštalas Jonas pridūrė: „Jis [Judas] taip sakė ne kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas rankose kasą, grobstė įplaukas.“ Netrukus po to Judas išdavė Jėzų už 30 sidabrinių (Jono 12:1-6; Mato 26:6-16). Tiesa, Judas pajuto sąžinės graužimą ir nusižudė (Mato 27:1-5). Bet jam nebuvo atleista, nes jo apgalvoti, atkakliai egoistiški veiksmai ir išdavikiškas poelgis parodė, kad jo nuodėmė buvo prieš šventąją dvasią. Jėzus tinkamai pavadino Judą „pražūties sūnumi“ (Jono 17:12; Morkaus 3:29; 14:21).
Jų nuodėmės buvo atleistos
9. Kodėl Dievas atleido Dovydo nuodėmes ryšium su Betsabėja?
9 Sąmoningos nuodėmės aiškiai skiriasi nuo klaidų, padarytų tų žmonių, kuriems atleido Dievas. Imkime pavyzdžiu Izraelio karalių Dovydą. Jis svetimavo su Urijo žmona Betsabėja ir vėliau per Joabą pasirūpino, kad Urijas žūtų mūšyje (2 Samuelio 11:1-27). Kodėl Dievas buvo Dovydui gailestingas? Svarbiausia dėl Karalystės sąjungos, bet ir dėl paties Dovydo gailestingumo ir jo nuoširdžios atgailos (1 Samuelio 24:4-7; 2 Samuelio 7:12; 12:13).
10. Kodėl Dievas atleido Petrui, nepaisant jo rimtos nuodėmės?
10 Taip pat atkreipkime dėmesį į apaštalą Petrą. Jis rimtai nusidėjo, ne kartą išsižadėjęs Jėzaus. Kodėl Dievas atleido Petrui? Skirtingai nuo Judo Iskarijoto, Petras sąžiningai tarnavo Dievui ir Kristui. Šią nuodėmę apaštalas padarė dėl kūniško silpnumo ir jis tikrai gailėjosi, ir „graudžiai pravirko“ (Mato 26:69-75).
11. Kaip tu apibūdintum žodį „atgaila“ ir ką turi daryti žmogus, jeigu jis tikrai gailisi?
11 Aukščiau duoti pavyzdžiai rodo, kad ir sunkiai nusidėjęs asmuo gali gauti Jehovos Dievo atleidimą. Tačiau kokio nusistatymo reikalaujama, kad būtų atleista? Jeigu suklydęs krikščionis nori, kad jam Dievas atleistų, yra svarbu tikra atgaila. Gailėtis reiškia „atmesti nuodėmę, apgailestaujant dėl nusižengimo praeityje“ arba „sielvartauti ir atgailauti dėl to, ką žmogus padarė ar ko nepadarė“ (Webster’s Third New International Dictionary — Naujas trečiasis tarptautinis Vebsterio žodynas). Tikrai atgailaujantis asmuo turi apgailestauti dėl bet kokio priekaišto, sielvarto ar problemų, kurios per jo nuodėmę iškilo Jehovos vardui ir jo organizacijai. Atgailaujantis nusidėjėlis taip pat atneš atitinkamus vaisius, darydamas prideramus atgailai darbus (Mato 3:8; Apaštalų darbai 26:20). Pavyzdžiui, jeigu jis ką nors apgavo, jis turi stengtis teisingai kompensuoti nuostolius (Luko 19:8). Tokiam atgailaujančiam krikščioniui yra tvirti bibliniai pagrindai būti įsitikinusiam, kad Jehova didžiadvasiškai atleis. Kokie tai pagrindai?
Pagrindai būti įsitikinusiems Dievo atlaidumu
12. Kuo remiantis, kaip nurodo Psalmių 24:11, atgailaujantis asmuo gali melsti atleidimo?
12 Atgailaujantis nusidėjėlis gali pasitikėdamas prašyti atleidimo Jehovos vardo pagrindu. Dovydas meldėsi: „Dėl savo vardo, Viešpatie, tu atleisi mano nuodėmę, nes ji didelė“ (Psalmių 24:11). Tokia malda kartu su atgaila dėl bet kokios gėdos, kurią nusidėjėlis užtraukė Dievo vardui, turi apsaugoti jį nuo didelės nuodėmės ateityje.
13. Koks yra maldos vaidmuo prašant Dievą atleidimo?
13 Jehova Dievas atsako į nuoširdžias paklydusių, bet atgailaujančių savo tarnų maldas. Pavyzdžiui, Jehova nenusigręžė nuo Dovydo, kuris meldėsi iš visos širdies, suvokdamas visą savo nuodėmių baisumą ryšium su Betsabėja. Iš tikrųjų Dovydo žodžiai 50-oje psalmėje kupini daug maldaujančių jausmų. Jis meldėsi: „Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; dėl savo pasigailėjimų daugybės išdildyk mano neteisybę. Visai nuplauk mane nuo mano kaltės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės. Mano auka, Dieve, yra sutrinta dvasia; sutrintos ir nužemintos širdies, Dieve, tu nepaniekinsi“ (Psalmių 50:3, 4, 19).
14. Kaip Šventasis Raštas mus užtikrina, kad Dievas atleidžia tiems, kurie parodo tikėjimą išperkamąja Jėzaus auka?
14 Dievas atleidžia tiems, kurie parodo tikėjimą Jėzaus išperkamąja auka. Paulius rašė: „Kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa“ (Efeziečiams 1:7). Apaštalas Jonas rašė, turėdamas galvoje panašią mintį: „Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nenusidėtumėte. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“ (1 Jono 2:1, 2).
15. Ką turi daryti atgailaujantis nusidėjėlis, jeigu jis nori toliau naudotis Dievo gailestingumu?
15 Jehovos gailestingumas atgailaujančiam nusidėjėliui yra pagrindas pasitikėti, kad jam gali būti atleista. Neemijas pasakė: „Tu gi, Dieve, gailiaširdis, malonus ir mielaširdingas, ramus ir didelio pasigailėjimo“ (Neemijo 9:17; palygink Išėjimo 34:6, 7). Žinoma, norėdamas toliau naudotis dievišku gailestingumu, nusidėjėlis turi stengtis laikytis Dievo įstatymo. Kaip pasakė psalmininkas, „teateina man tavo pasigailėjimai, kad būčiau gyvas, nes tavo įstatymas yra mano pasigėrėjimas.Tavo pasigailėjimų yra daug, Viešpatie; pagal savo nutarimus suteik man gyvenimą“ (Psalmių 118:77, 156).
16. Kokį nuraminimą suteikia faktas, kad Jehova atsižvelgia į mūsų nuodėmingą būklę?
16 Tas faktas, kad Jehova atsižvelgia į mūsų nuodėmingą būklę, taip pat duoda atgailaujančiam nusidėjėliui nuraminimą ir pagrindą melstis įsitikinus, jog Dievas jam atleis (Psalmių 50:7; Romiečiams 5:12). Psalmininkas Dovydas raminančiai patikino: „Jis [Jehova Dievas] nesielgia su mumis, kaip vertos mūsų nuodėmės, ir neatsilygina mums, kaip nusipelnėme savo kaltėmis! Nes kiek dangus yra aukščiau už žemę, tiek galingesnis yra jo gailestingumas tiems, kurie jo bijo; kaip toli nuo Rytų iki Vakarų, taip jis atitolina nuo mūsų mūsų nusikaltimus. Kaip tėvas pasigaili vaikų, taip Viešpats pasigaili tų, kurie jo bijo. Nes jis žino, kokia mūsų prigimtis, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmių 102:10-14). Taip, mūsų dangiškasis Tėvas turi daugiau gailestingumo ir užuojautos negu žmogiškieji tėvai.
17. Ar Dievas atleisdamas nuodėmes atsižvelgia į praeities ištikimą tarnavimą?
17 Atgailaujantis nusidėjėlis gali prašyti atleidimo pasitikėdamas, kad Jehova neignoruos jo praeities ištikimo tarnavimo. Neemijas neprašė atleisti jo nuodėmę, bet jis pasakė: „Atsimink mane, mano Dieve, mano labui“ (Neemijo 13:31). Atgailaujantis krikščionis gali rasti nuraminimą šiuose žodžiuose: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui“ (Žydams 6:10).
Vyresniųjų vyrų pagalba
18. Ką reikia daryti, jeigu krikščionio nuodėmė padarė jį dvasiškai sergantį?
18 Tačiau kaip yra tada, jeigu krikščionis jaučiasi netinkamas pasilikti dvasiniame rojuje arba nesugeba melstis, nes nuodėmė padarė jį dvasiškai sergantį? Mokinys Jokūbas rašė: „Tepasikviečia bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista.“ Taip, susirinkimo vyresnieji, turėdami viltį grąžinti atgailaujančiam tikėjimo broliui gerą dvasinę sveikatą, gali efektyviai melstis su juo ir už jį (Jokūbo 5:14-16).
19. Jeigu asmuo buvo pašalintas iš bendruomenės, ką jis turi daryti, kad jam būtų atleista ir jis vėl būtų priimtas?
19 Net jeigu teisinis komitetas pašalina neatgailaujantį nusidėjėlį iš bendruomenės, tai dar nereiškia, kad jis tikrai padarė neatleistiną nuodėmę. Tačiau kad jam būtų atleista ir vėl būtų priimtas, jis turi nuolankiai paklusti Dievo įstatymams, duoti prideramus atgailai vaisius ir kreiptis į vyresniuosius su prašymu dėl grąžinimo. Kai iš senovės Korinto susirinkimo buvo pašalintas ištvirkėlis, Paulius rašė: „Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės. Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę“ (2 Korintiečiams 2:6-8; 1 Korintiečiams 5:1-13).
Dievas duoda jėgą
20, 21. Kas gali padėti žmogui, kuris jaučia nerimą dėl to, kad jis galbūt padarė neatleistiną nuodėmę?
20 Jeigu tokie faktoriai, kaip bloga sveikata arba stresas sukelia nerimą dėl to, kad buvo padaryta neatleistina nuodėmė, galėtų pagelbėti pakankamas poilsis ir miegas. Tačiau ypač pravartu prisiminti Petro žodžius: „Paveskite jam [Dievui] visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi.“ Ir niekada neleisk Šėtonui prislėgti tave, nes Petras pridūrė: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams plačiajame pasaulyje. O visų malonių Dievas, ... pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo“ (1 Petro 5:6-10).
21 Todėl jeigu tu atgailauji, bet bijai, kad esi padaręs neatleistiną nuodėmę, prisimink, jog Dievo keliai yra išmintingi, teisingi ir kupini meilės. Todėl melskis jam tvirtai tikėdamas. Toliau priimk dvasinį maistą, kurį jis duoda per „ištikimą bei protingą tarną“ (Mato 24:45-47). Bendrauk su tikėjimo broliais ir reguliariai dalyvauk krikščioniškoje tarnyboje. Tai sustiprins tavo tikėjimą ir išlaisvins tave nuo bet kokios baimės, kad Dievas gali neatleisti tavo nuodėmės.
22. Ką mes svarstysime toliau?
22 Dvasinio rojaus gyventojai gali rasti nuraminimą, žinodami, kad Jehova didžiadvasiškai atleidžia. Tačiau tai nereiškia, kad jų gyvenimas šiandien yra be išbandymų. Galbūt jie sielojasi dėl mylimo žmogaus mirties arba sunkios artimo draugo ligos. Mes dar pamatysime, kaip šiomis ir kitomis aplinkybėmis Jehova padeda savo tautai ir veda ją savo šventosios dvasios jėga.
Kaip tu atsakytum?
◻ Koks yra įrodymas, kad Jehova didžiadvasiškai atleidžia?
◻ Kokia yra neatleistina nuodėmė?
◻ Kokiomis sąlygomis atleidžiamos kieno nors nuodėmės?
◻ Kodėl atgailaujantys nusidėjėliai gali būti įsitikinę Dievo atlaidumu?
◻ Kokia pagalba suteikiama atgailaujantiems nusidėjėliams?