Paskutinė Jėzaus malda su apaštalais

Netrukus Jėzus grįš pas savo Tėvą. Norėdamas paruošti savo brangius mokinius ateičiai, jis pasakė daug svarbių dalykų. Dabar Jėzus pakelia akis į dangų ir ima melstis: „Tėve, atėjo metas. Pašlovink savo Sūnų, kad Sūnus pašlovintų tave. Tu suteikei jam valdžią visiems žmonėms, kad jis suteiktų amžiną gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs“ (Jono 17:1, 2).

Pirmieji maldos žodžiai liudija, kas Jėzui yra svarbiausia – kad būtų pašlovintas Dievas. Tada Jėzus pamini kitą reikšmingą dalyką: jam yra duota valdžia suteikti žmonėms amžiną gyvenimą. Dėl Jėzaus aukos ta nuostabi dovana yra prieinama visai žmonijai. Vis dėlto amžinąjį gyvenimą gaus palyginti nedaugelis. Šiai dovanai gauti yra viena būtina sąlyga. Kokia? Jėzus sako: „Amžinai gyventi – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų“ (Jono 17:3).

Žmogus, kuris trokšta gyventi amžinai, turi gerai pažinti Tėvą ir jo Sūnų, siekti su jais artimos draugystės. Jam reikia ugdytis Dievo ir Kristaus mąstyseną, puoselėti taurias, tokias kaip jų savybes. Ir visa tai turi atsispindėti jo elgesyje su kitais. Sykiu žmogus privalo suvokti, kad už amžino gyvenimo dovaną yra kai kas daug svarbesnio – tai Dievo vardo pašlovinimas.

„Aš pašlovinau tave žemėje – atlikau darbą, kurį buvai man pavedęs, – tęsia savo maldą Jėzus. – Taigi dabar, Tėve, pašlovink mane savo akivaizdoje ta šlove, kurią šalia tavęs turėjau dar prieš atsirandant pasauliui“ (Jono 17:4, 5). Jėzus laukia, kada po mirties bus prikeltas ir grįžęs į dangų vėl galės džiaugtis šlove, kurią kadaise turėjo.

Būdamas žemėje Jėzus išties daug nuveikė. Jis sako Jehovai: „Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, tu davei juos man ir jie laikėsi tavo žodžio“ (Jono 17:6). Iš Jėzaus lūpų Jehovos vardas, be abejo, nuskambėjo ne sykį. Tačiau jis atskleidė ir kiek daug po šiuo vardu slypi. Apaštalai geriau pažino savo Dievą – koks jis yra, kaip žiūri į žmones, kaip su jais elgiasi.

Jėzaus mokiniai daug sužinojo ne tik apie Jehovą, bet ir apie jo Sūnų – kokį vaidmenį Dievas jam yra skyręs, – taip pat daugelį kitų svarbių dalykų. „Žodžius, kuriuos man davei, aš perdaviau jiems, – sako Jėzus. – Jie priėmė juos ir išties suprato, kad atėjau tavo vardu, ir įtikėjo, kad tu mane siuntei“ (Jono 17:8).

„Aš prašau dėl jų. Ne dėl pasaulio prašau, o dėl tų, kuriuos esi man davęs, nes jie yra tavo“, – tęsia Jėzus. Čia jis nubrėžia aiškią ribą tarp savo sekėjų ir kitų žmonių pasaulyje. Už savo mokinius jis meldžia: „Šventasis Tėve, sergėk juos dėl savo vardo, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes. Kai buvau su jais, aš pats juos sergėjau [...]. Nė vienas iš jų nepražuvo, išskyrus pražūties sūnų.“ (Jėzus turi omenyje Judą Iskarijotą, kuris visai netrukus jį išduos.) (Jono 17:9–12)

„Pasaulis jų nekentė“, – sako Jėzus. Paskui tęsia: „Aš neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, – prašau, kad sergėtum juos nuo piktojo. Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui“ (Jono 17:14–16). Nors apaštalai ir kiti Jėzaus sekėjai gyvena pasaulyje – tarp žmonių, kuriems įtaką daro Šėtonas, – jie turi saugotis, kad pasaulis jų nepaveiktų ir jie neimtų daryti blogų jo darbų.

O kaip jiems likti šventiems, kaip nesusitepti šiuo pasauliu? „Pašventink juos tiesa! – meldžia Jėzus ir čia pat priduria: – Tavo žodis yra tiesa“ (Jono 17:17). Mokiniai turi laikytis tiesos žodžių, užrašytų šventuosiuose raštuose, taip pat visko, ko mokė Jėzus. Vėliau kai kuriuos iš apaštalų Dievas įkvėps parašyti daugiau raštų, kurie irgi bus Dievo Žodžio dalis. Tos užrašytos tiesos padės Jėzaus sekėjams likti šventiems ir atsidėjus tarnauti Dievui.

Ateityje Dievo Žodžio tiesą priims daugiau žmonių, todėl Jėzus meldžiasi ne tik už savo apaštalus, bet ir už tuos, kurie „per jų žodį“ įtikės. „Prašau [...], kad jie visi būtų viena, kaip tu, Tėve, su manimi ir aš su tavimi esame viena“, – meldžia Jėzus (Jono 17:20, 21). Jiedu su Tėvu yra viena – visais atžvilgiais vieningi. Tokios vienybės Jėzus meldžia ir savo sekėjams.

Šįvakar Jėzus apaštalams sakė, kad eina paruošti jiems vietos danguje (Jono 14:2, 3). Kaip tik apie tai dabar jis užsimena maldoje: „Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi ten, kur būsiu aš, – kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane dar prieš pasaulio užgimimą“ (Jono 17:24). Taip, Jehovą ir jo viengimį Sūnų šilti jausmai sieja jau daugybę amžių.

Savo maldą Jėzus baigia tokiais žodžiais: „Aš apreiškiau jiems tavo vardą ir dar apreikšiu, kad juose būtų meilė, kuria mane mylėjai, ir kad aš ir jie būtume viena“ (Jono 17:26). Girdėdami šiuos žodžius mokiniai dar kartą įsitikina, koks reikšmingas Jėzui yra Dievo vardas, taip pat kad Jehova juos labai myli – ir ne tik juos, bet visus, kurie brangina tiesą.