Knyga visiems žmonėms

„Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (APAŠTALŲ DARBAI 10:34, 35).

 1. Ką pasakė vienas profesorius paklaustas apie Bibliją, ir ką jis nusprendė?

VIENAS profesorius sekmadienio popietę buvo namuose ir nelaukė jokių svečių. Bet kai viena mūsų krikščionė sesė atėjo prie jo durų, jis klausėsi jos. Ji kalbėjo apie žemės teršimą ir jos ateitį — tos temos patiko jam. Tačiau paminėjus Bibliją, jis liko abejingas. Todėl ji paklausė, ką jis mano apie Bibliją.

„Tai gera knyga, parašyta keleto protingų žmonių, — atsakė jis, — bet į Bibliją nereikia žiūrėti rimtai.“

„Ar jūs esate skaitęs Bibliją?“ — paklausė ji.

Nustebintas profesorius turėjo prisipažinti neskaitęs jos.

Tada ji paklausė: „Kaip jūs galite reikšti tvirtą įsitikinimą dėl knygos, kurios niekada neskaitėte?“

Mūsų sesuo buvo teisi. Profesorius nusprendė patyrinėti Bibliją ir tik paskui spręsti apie ją.

2, 3. Kodėl daugelis žmonių nėra skaitę Biblijos ir koks tai iššūkis mums?

² Tas profesorius nėra vienintelis taip manantis. Daugelis žmonių, net neskaičiusių Biblijos, laikosi tvirtos nuomonės apie ją! Jie galbūt turi Bibliją. Jie galbūt net žino jos literatūrinę bei istorinę vertę. Bet daugelis nėra jos skaitę. ‛Man nėra laiko skaityti Bibliją’, — sako kai kurie žmonės. Kiti stebisi: ‛Kaip tokia sena knyga galėtų būti svarbi mano gyvenime?’ Tokios pažiūros mums yra neabejotinas iššūkis. Jehovos Liudytojai tvirtai tiki, kad Biblija yra ‛Dievo įkvėpta ir naudinga mokyti’ (2 Timotiejui 3:16, 17). Tačiau kaip mums įtikinti kitus žmones, kad nepriklausomai nuo savo rasinės, tautinės ar etninės kilmės jie turi tyrinėti Bibliją?

³ Aptarkime keletą priežasčių, kodėl Biblija nusipelno mūsų dėmesio. Šis aptarimas padės mums argumentuoti žmonėms, kuriems skelbiame, ir galbūt įtikins juos, kad reikia atkreipti dėmesį į Bibliją. Drauge tai sustiprins mūsų tikėjimą, kad Biblija, jos pačios tvirtinimu, tikrai yra „Dievo Žodis“ (Žydams 4:12).

Plačiausiai pasaulyje paplitusi knyga

 4. Kodėl galima pasakyti, kad Biblija yra viena iš labiausiai paplitusių knygų pasaulyje?

⁴ Pirmiausia Biblija nusipelno dėmesio todėl, kad yra labiausiai paplitusi ir daugiausiai verčiama knyga per visą žmonijos istoriją. Pirmasis leidimas, išspausdintas renkamuoju šriftu Johano Gutenbergo spausdinimo mašina, pasirodė prieš 500 su viršum metų. Nuo tada buvo išspausdinta apytikriai keturi milijardai Biblijų (pilnų arba jų dalių). Iki 1996 metų visa Biblija arba jos dalis išversta į 2167 kalbas bei tarmes.a Daugiau nei 90 procentų žmonių prieinama bent dalis Biblijos gimtąja kalba. Šiuo atžvilgiu jokia knyga — religinė ar kitokia — negali būti nė lyginama su Biblija!

 5. Kodėl tikėtina, kad Biblija turi būti prieinama viso pasaulio žmonėms?

⁵ Vien statistika dar neįrodo, kad Biblija yra Dievo Žodis. Žinoma, mums reikėtų tikėtis, kad rašytinis Dievo įkvėptas pranešimas turėtų būti prieinamas visiems pasaulio žmonėms. Be to, pati Biblija mums sako, kad „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apaštalų darbai 10:34, 35). Skirtingai nuo visų kitų knygų, Biblija peržengė tautas skiriančias ribas ir įveikė rasines bei etnines kliūtis. Iš tikrųjų Biblija yra knyga visiems žmonėms!

Nepaprasta jos išlikimo istorija

6, 7. Kodėl nenuostabu, kad neišliko nė vieno Biblijos originalo, ir koks kyla klausimas?

⁶ Bibliją verta tyrinėti ir dėl ko kito. Ji įveikė gamtines bei žmogaus sudarytas kliūtis. Jos išsaugojimo istorija tikrai neprilygsta jokiai kitai senovinių raštų istorijai.

⁷ Kaip žinome, Biblijos rašytojai savo žodžius užrašė rašalu ant papiruso (padaryto iš to paties pavadinimo Egipto augalo) ir pergamento (išdirbtos gyvulio odos)b (Jobo 8:11, Brb red.). Tokia rašomoji medžiaga turėjo gamtinių priešų. Mokslininkas Oskaras Paretas aiškina: „Abiem rašomosioms medžiagoms [papirusui ir odai] vienodai kenkia drėgmė, pelėsiai ir įvairūs vikšrai. Iš kasdieninės patirties žinome, kaip greitai popierius ir netgi tvirta oda genda lauke ar drėgname kambaryje.“ Tad nenuostabu, kad nėra nė vieno Biblijos originalo; jie tikriausiai seniai suiro. Bet jeigu originalus sunaikino gamtiniai priešai, kaip Biblija išliko?

 8. Kaip buvo išsaugotas Biblijos tekstas amžiams einant?

⁸ Kai tik buvo parašyti originalai, netrukus imta daryti nuorašus. Įstatymo ir kitų Šventojo Rašto dalių perrašinėjimas netgi tapo profesija senovės Izraelyje. Pavyzdžiui, sakoma, kad kunigas Ezras „buvo įgudęs Mozės įstatymo perrašinėtojas“ (Ezros 7:6, 11, NW; palygink Psalmių 45:1, NW). Bet ir nuorašai nyko; galiausiai juos tekdavo keisti naujais rankraščiais. Jie buvo perrašinėjami daugelį šimtmečių. Kadangi žmonės netobuli, gal dėl perrašinėtojų klaidų Biblijos tekstas smarkiai pasikeitė? Svarūs įrodymai sako, kad ne!

 9. Kaip masoretų pavyzdys rodo nepaprastą Biblijos perrašinėtojų atidumą bei kruopštumą?

⁹ Perrašinėtojai buvo ne tik labai įgudę, bet ir nepaprastai gerbė nurašomus žodžius. Hebrajiškas žodis „perrašinėtojas“ reiškia skaičiavimą bei registravimą. Kokie jie buvo atidūs ir kruopštūs, rodo masoretų — Hebrajiškųjų Raštų perrašinėtojų, gyvenusių tarp šeštojo ir dešimtojo m. e. amžių, pavyzdys. Pasak mokslininko Tomo Hartvelo Horno, jie suskaičiavo, „kiek kartų kiekviena [hebrajų] abėcėlės raidė kartojasi visuose Hebrajiškuosiuose Raštuose“. Tik pagalvok! Kad nepraleistų nė vienos raidelės, tie atsidavę perrašinėtojai skaičiuodavo ne tik perrašomus žodžius, bet ir raides. Štai vieno mokslininko duomenimis, jie Hebrajiškuosiuose Raštuose suskaičiuodavo 815140 raidžių! Toks darbštumas užtikrino didelį tikslumą.

10. Kokie yra svarūs įrodymai, kad Hebrajiškųjų ir Graikiškųjų Raštų tekstai, kuriais remiasi šiuolaikiniai vertimai, tiksliai atitinka originalo rašytojų žodžius?

¹⁰ Yra svarių įrodymų, kad Hebrajiškieji ir Krikščionių Graikiškieji Raštai, kuriais remiasi dabartiniai vertimai, nepaprastai atitinka originalo rašytojų žodžius. Apie tai byloja tūkstančiai išlikusių Biblijos nuorašų — maždaug 6000 visų Hebrajiškųjų Raštų ar jų dalies ir apie 5000 Krikščionių Graikiškųjų Raštų. Kruopšti daugelio turimų rankraščių lyginamoji analizė įgalino biblistus surasti visas perrašinėtojų klaidas ir nustatyti, koks buvo originalo tekstas. Todėl apie Hebrajiškuosius Raštus specialistas Viljamas H. Grinas pasakė: „Galima laiduoti, kad joks kitas senovinis veikalas nebuvo perrašinėjamas taip tiksliai.“ Lygiai taip patikimai yra išsaugoti ir Krikščionių Graikiškieji Raštai.

11. Kodėl Biblija išliko iki mūsų dienų, pagal žodžius iš 1 Petro 1:24, 25?

¹¹ Kaip lengvai galėjo pranykti brangi Biblijos žinia, jei nebūtų buvę daroma originalo nuorašų! Biblija išliko tik todėl, kad Jehova yra savo Žodžio Saugotojas bei Gynėjas. Pačioje Biblijoje, 1 Petro 1:24, 25, parašyta: „Kiekvienas kūnas — tartum žolynas, ir visa jo garbė tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius.“

Į gyvąsias žmonijos kalbas

12. Kokia dar, be ilgus amžius trukusio perrašinėjimo, problema iškilo Biblijai?

¹² Biblijai išlikti ilgus amžius perrašinėjamai buvo tikrai sunku, bet jai iškilo dar viena problema — vertimas į šiuolaikines kalbas. Biblija turi kalbėti žmonių šnekamomis kalbomis, kad prabiltų į jų širdis. Bet išversti Bibliją, kurioje yra daugiau kaip 1100 skyrių ir 31000 eilučių, — nelengva užduotis. Tačiau amžiams einant pasiaukoję vertėjai mielai imdavosi šio sunkaus darbo ir kartais susidurdavo su, atrodo, neįveikiamomis kliūtimis.

13, 14. a) Kokį sunkumą patyrė Biblijos vertėjas Robertas Mofatas, dirbęs Afrikoje XIX šimtmečio pradžioje? b) Kaip reagavo setsvanai, gavę Evangeliją pagal Luką savo kalba?

¹³ Pavyzdžiui, pagalvok, kaip Biblija buvo verčiama į Afrikos kalbas. 1800 metais visoje Afrikoje buvo tik apie dvylika rašomųjų kalbų. Šimtai kitų šnekamųjų kalbų buvo be rašto. Toks sunkumas iškilo Biblijos vertėjui Robertui Mofatui. 1821-aisiais, būdamas 25 metų amžiaus, Mofatas pradėjo tarnauti misionieriumi tarp pietinės Afrikos gyventojų setsvanų. Norėdamas išmokti jų beraštę kalbą, jis bendravo su žmonėmis. Mofatas buvo atkaklus: be vadovėlių bei žodynų galiausiai išmoko kalbą, sukūrė jos raštą ir išmokė kai kuriuos setsvanus skaityti jį. Mofatas, aštuonerius metus darbavęsis tarp setsvanų, 1829 metais baigė versti Evangeliją pagal Luką. Vėliau jis pasakė: „Buvo žmonių, kurie keliavo šimtus mylių norėdami įsigyti šv. Luko Evangeliją. ... Mačiau, kaip gavę šv. Luko Evangelijos dalis jie verkė ir glaudė jas prie krūtinės, liejo dėkingumo ašaras, kol ne vienam iš jų tariau: ‛Jūs sugadinsite knygas savo ašaromis.’“ Mofatas taip pat pasakojo apie vieną afrikietį, kuris pamatė daug žmonių skaitančių Evangeliją pagal Luką ir paklausė jų, ką jie turi. „Tai Dievo žodis“, — atsakė jie. „Ar jis kalba?“ — paklausė anas vyras. „Taip, — jie atsakė, — jis kalba į mūsų širdis.“

¹⁴ Tokie pasiaukoję vertėjai kaip Mofatas daugybei afrikiečių pirmąkart atvėrė galimybę bendrauti raštu. Bet tie vertėjai padovanojo Afrikos žmonėms kai ką dar vertingesnio — Bibliją jų gimtąja kalba. Be to, Mofatas supažindino setsvanus su Dievo vardu ir vartojo tą vardą visame savo vertime.c Todėl setsvanai pavadino Bibliją „Jehovos burna“ (Psalmių 83:18, NW).

15. Kodėl Biblija labai gyvybinga šiandieną?

¹⁵ Kiti vertėjai įvairiose pasaulio šalyse patyrė panašių sunkumų. Kai kurie versdami Bibliją net rizikavo savo gyvybe. Pagalvok: jei Biblija būtų likusi tik senovinėmis hebrajų ir graikų kalbomis, seniai būtų „mirusi“, nes ilgainiui tos kalbos tiesiog buvo pamirštos, o daugelyje vietų net negirdėtos. Tačiau Biblija yra labai gyvybinga, nes ji, skirtingai nuo kitų knygų, gali „kalbėti“ viso pasaulio žmonėms jų gimtąja kalba. Todėl jos žinia ‛veikia tikinčiuosiuose [ja]’ (1 Tesalonikiečiams 2:13, Brb red.). Vertime The Jerusalem Bible šie žodžiai išversti taip: „Ji vis dar yra gyva galia tarp jūsų, tikinčių ja.“

Verta pasitikėjimo

16, 17. a) Kokie turėtų būti Biblijos patikimumo įrodymai? b) Pateik kurį nors vieną Biblijos rašytojo Mozės atvirumo pavyzdį.

¹⁶ ‛Ar galima pasitikėti Biblija? — galbūt klausia kai kas. — Ar joje rašoma apie tikrai gyvenusius žmones, neišgalvotas vietoves ir realius įvykius?’ Kad pasitikėtume ja, reikia įrodymų, jog Bibliją parašė atidūs, sąžiningi rašytojai. Tad dar viena priežastis, kodėl būtina tyrinėti Bibliją, — jos tikslumas ir patikimumas.

¹⁷ Sąžiningi rašytojai rašo ne tik apie sėkmę, bet ir apie nesėkmę, ne vien apie galybę, bet ir apie silpnybes. Biblijos rašytojai buvo nepaprastai atviri. Pagalvok, pavyzdžiui, apie Mozės atvirumą. Jis sąžiningai parašė apie savo neiškalbingumą, dėl kurio manė netinkąs būti Izraelio vadovu (Išėjimo 4:10); apie didelę savo klaidą, dėl kurios negalėjo įeiti į Pažadėtąją žemę (Skaičių 20:9-12; 27:12-14); apie savo brolio Aarono, prisidėjusio prie maištingų izraelitų ir padariusio auksinio veršio statulą, nukrypimą (Išėjimo 32:1-6); apie savo sesers Mirjamos maištą ir ją žeminančią bausmę (Skaičių 12:1-3, 10); apie sūnėnų Nadabo bei Abihuvo niekingą poelgį (Kunigų 10:1, 2) ir apie besikartojančius Dievo tautos skundus bei murmėjimą (Išėjimo 14:11, 12; Skaičių 14:1-10). Ar tokie sąžiningi, atviri pranešimai neparodo meilės tiesai? Jeigu Biblijos rašytojai noriai pateikė nepalankią informaciją apie savo artimuosius, savo tautą ir netgi save pačius, ar tai nėra tvirtas pagrindas pasitikėti jų raštais?

18. Kas liudija apie Biblijos rašytojų patikimumą?

¹⁸ Biblijos rašytojų nuoseklumas taip pat liudija, kad jų žodžiais verta pasitikėti. Tikrai nuostabu, kad 40 vyrų parašyti per maždaug 1600 metų pranešimai sutampa netgi iki smulkmenų. Tačiau toks atitikimas nėra koks nors sąmoningas derinys, keliantis įtarimų dėl tarpusavio susitarimo. Priešingai — akivaizdu, kad įvairios smulkmenos sutampa nenumatytai ir daugiausia atsitiktinai.

19. Iš ko aišku, kad evangelijų pranešimai apie Jėzaus suėmimą sutampa atsitiktinai?

¹⁹ Pavyzdžiui, apsvarstykime vieną incidentą, įvykusį Jėzaus suėmimo naktį. Visi keturi evangelistai pasakoja, kad vienas mokinys išsitraukė kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam ausį. Tačiau tik Lukas rašo, kad Jėzus „palietęs tarno ausį išgydė jį“ (Luko 22:51). Bet ar mes nelauktume kaip tik to iš rašytojo, vadinto „mylimuoju gydytoju“? (Kolosiečiams 4:14) Jonas pasakoja, kad iš visų buvusių apaštalų kalaviją turėjo Petras — toks faktas nestebina žinant Petro polinkį veikti skubotai, impulsyviai (Jono 18:10; palygink Mato 16:22, 23 ir Jono 21:7, 8). Jonas praneša ir kitą, atrodo, neesminę smulkmeną: „Tarnas buvo vardu Malkus.“ Kodėl vien Jonas pasako to vyro vardą? Tai paaiškėja iš nereikšmingo fakto, paminėto lyg tarp kitko tik Jono pranešime — Jonas „buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu“. Jis taip pat buvo pažįstamas vyriausiojo kunigo namiškiams; jis pažinojo tarnus, o jie — jįd (Jono 18:10, 15, 16). Tad visiškai suprantama, kodėl Jonas paminėjo sužeistojo vardą, o kiti evangelistai, matyt, jo nepažinojo, todėl ir nepaminėjo. Visos detalės puikiai sutampa, tačiau akivaizdu, kad atsitiktinai. Biblijoje yra daugybė tokių pavyzdžių.

20. Ką turi žinoti nuoširdūs žmonės apie Bibliją?

²⁰ Tad ar galime pasitikėti Biblija? Visiškai! Biblijos rašytojų atvirumas ir vidinė darna rodo knygą esant patikimą. Nuoširdūs žmonės turi žinoti galį pasitikėti Biblija, nes ji yra įkvėptas „Viešpaties, tiesos Dievo“ Žodis (Psalmių 31:5, Brb red.). Ir dar yra priežasčių, kodėl Biblija — knyga visiems žmonėms; jos aptariamos kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Kaip tu atsakytumei?

◻ Kodėl tikėtina, kad Biblija turėtų būti prieinamiausia knyga pasaulyje?

◻ Kas įrodo, kad Biblija buvo išsaugota tiksli?

◻ Kokių sunkumų patyrė tie, kurie vertė Bibliją?

◻ Kas liudija, kad Biblijos tekstas yra patikimas?