Dvasia liudija, kad jie – Dievo vaikai

1, 2. Kas neregėto įvyksta 33-ių mūsų eros metų Penkiasdešimtinių dieną?

JERUZALĖJE aušta sekmadienio rytas. Tai 33-ių mūsų eros metų Penkiasdešimtinės. Maždaug 120 Jėzaus mokinių yra susirinkę vienų namų viršutiniame kambaryje (Apd 1:13–15; 2:1). Netrukus jie gaus ypatingą dovaną, nes prieš keletą dienų Jėzus buvo liepęs jiems likti Jeruzalėje (Apd 1:4, 5). Kas vyksta paskui?

² Staiga iš dangaus atsklinda ūžesys, lyg būtų pakilęs smarkus vėjas. Ūžia jau visame name. Tada virš susirinkusiųjų galvų pasirodo kažkas panašaus į ugnies liežuvius ir visi tampa kupini šventosios dvasios (Apd 2:2–4). Tokiu įspūdingu būdu Jehova išlieja ant tų žmonių savo dvasią (Apd 1:8). Jie yra pirmieji, kuriuos Dievas patepa šventąja dvasiab ir kuriems suteikia viltį ateityje kartu su Jėzumi būti karaliais danguje.

 3. Iš ko Jėzaus mokiniai suprato, kad Jehova juos patepė savo dvasia?

³ Jei būtum vienas iš tų Jėzaus mokinių, kurie per Penkiasdešimtines buvo susirinkę viršutiniame kambaryje, niekada nepamirštum to, kas tądien įvyko. Tik įsivaizduok – kažkas panašaus į ugnies liežuvį nusileido tau ant galvos, ir tu prabilai kitomis kalbomis! (Apd 2:5–12) Veikiausiai būtum iškart supratęs, kad Dievas tave patepė šventąja dvasia. Bet ar visi Dievo išrinktieji patepami dvasia taip pat įspūdingai kaip anuomet? Ne. Iš kur tai žinome? Ir apskritai, kada Jehova tuos krikščionis patepa? Pakalbėkime apie tai plačiau.

 4. Kada pirmojo amžiaus krikščionys buvo patepami šventąja dvasia?

⁴ Kada pirmojo amžiaus krikščionys buvo patepami šventąja dvasia? Anie 120 Kristaus sekėjų buvo ne vieninteliai, kuriems per 33-ių mūsų eros metų Penkiasdešimtines Dievas išliejo savo dvasios. Vėliau tą dieną ją gavo dar maždaug 3000 žmonių, – kai tik pasikrikštijo (Apd 2:37, 38, 41). Bet paskesniais metais ne visiems Dievas savo dvasią išliejo iškart po krikšto. Štai samariečiai buvo pasikrikštiję, bet dvasią gavo tik po kurio laiko (Apd 8:14–17). O su Kornelijumi ir jo namiškiais apskritai įvyko neįprastas dalykas, – visiems jiems Dievas savo dvasią išliejo dar nepasikrikštijusiems (Apd 10:44–48).

 5. Ką, remiantis 2 Korintiečiams 1:21, 22, reiškia būti pateptam šventąja dvasia?

⁵ Ką reiškia krikščioniui būti pateptam šventąja dvasia? Ne kiekvienam pateptajam lengva iškart sau pripažinti, kad Dievas jį išsirinko. Kai kurie galbūt svarsto: „Kuo aš ypatingas?“ Suprantama, jausmų gali būti visokių, bet Jehova duoda savo tarnui aiškiai suprasti, kad jį patepė. Ką tai krikščioniui reiškia, atskleidžia šie apaštalo Pauliaus žodžiai: „Kai Kristų įtikėjote, jo dėka buvote užantspauduotic žadėtąja šventąja dvasia, laiduojančia mums paveldą“ (Ef 1:13, 14). Taigi, patepdamas žmogų savo dvasia, Jehova jam laiduoja, arba pažada, amžiną gyvenimą ne žemėje, o danguje. (Perskaityk 2 Korintiečiams 1:21, 22.)

 6. Nuo ko priklauso, ar dvasia pateptas krikščionis gaus dangiškąjį apdovanojimą?

⁶ Jei krikščionis patepamas dvasia, ar tai reiškia, kad apdovanojimą gaus be jokių pastangų? Ne, nereiškia. Nors žmogus ir yra įsitikinęs, kad Dievas jį išsirinko, jam nedera pamiršti šio perspėjimo: „Broliai, kaip įmanydami stenkitės išlikti verti savo pašaukimo ir išrinkimo. Jei tai darysite, tikrai nenupulsite“ (2 Pt 1:10). Taigi, nors krikščionis ir gauna dangiškąjį pašaukimą, apdovanojimas jam atiteks tik tada, jei liks iki galo ištikimas Jehovai (Fil 3:12–14; Hbr 3:1; Apr 2:10).

 7. Iš kur dvasia pateptieji žino, kad gavo dangiškąjį pašaukimą?

⁷ Iš kur krikščionis žino, kad buvo Jehovos pašauktas ir gavo šventąją dvasią? Atsakymą randame apaštalo Pauliaus žodžiuose „pašauktiems šventiesiems“, gyvenusiems Romoje. Jis rašė: „Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl bijotumėte. Jūs gavote įsūnystės dvasią, kurios skatinami šaukiame: ‘Aba! Tėve!’ Dievo dvasia pati liudija mūsų dvasiai, kad esame jo vaikai“ (Rom 1:7; 8:15, 16). Paprastai sakant, per savo šventąją dvasią Dievas duoda tam asmeniui aiškiai suprasti, kad jis yra kviečiamas tapti dangaus Karalystės paveldėtoju (1 Tes 2:12).

 8. Ar, remiantis 1 Jono 2:20, 27, dvasia pateptiems krikščionims reikia kieno nors patvirtinimo, kad jie gavo dangiškąjį pašaukimą? Prašom paaiškinti.

⁸ Jehova iš savo pašauktųjų proto ir širdies pašalina visas abejones. (Perskaityk 1 Jono 2:20, 27.) Suprantama, jis moko juos kaip ir visus kitus savo tarnus – per krikščionių bendruomenę. Tačiau bendruomenės patvirtinimo, kad yra patepti dvasia, jiems nereikia. Pats Jehova per savo šventąją dvasią, galingiausią jėgą visatoje, duoda jiems aiškiai suprasti, kad juos išsirinko.

 9. Kaip, remiantis Efeziečiams 1:18, Jehova pakeičia krikščionio mąstyseną, kai patepa jį šventąja dvasia?

⁹ Daugeliui Dievo tarnų sunku suprasti, ką reiškia būti dvasia pateptam. Nieko keista, nes tokio dalyko jie nėra patyrę. Dievas žmones sukūrė amžinai gyventi žemėje (Pr 1:28; Ps 37:29). Vis dėlto kai kuriems savo tarnams jis suteikia amžino gyvenimo danguje viltį. Patepdamas juos dvasia, Jehova pakeičia jų mąstyseną taip, kad jie trokštų gyventi danguje. (Perskaityk Efeziečiams 1:18.)

10. Ką reiškia gimti „iš naujo“? (Taip pat žiūrėk išnašoje nurodytą informaciją.)

¹⁰ Kai krikščionis patepamas šventąja dvasia, jis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną, gimsta „iš naujo“, arba „iš aukštybės“.d Jėzus sakė, kad tam, kuris nėra pateptas dvasia, neįmanoma tiksliai paaiškinti, ką reiškia gimti „iš naujo“, arba gimti „iš dvasios“ (Jn 3:3–8, išnaša).

11. Ką galima pasakyti apie dvasia patepto krikščionio mąstymo pasikeitimą?

¹¹ Ką galima pasakyti apie dvasia patepto krikščionio mąstymo pasikeitimą? Anksčiau jis tikėjosi, kad amžinai gyvens žemėje, – labai laukė meto, kada Jehova padarys galą blogiui ir atkurs žemėje rojų. Galimas dalykas, jis įsivaizdavo, kaip tada sutiks iš mirties prikeltą savo šeimos narį ar draugą. Bet kai buvo pateptas, jis ėmė trokšti gyventi danguje. Kodėl? Ne dėl to, kad tą krikščionį nustojo žavėti amžinojo gyvenimo žemėje perspektyva, ir ne dėl to, kad jis patyrė skaudžių emocinių išgyvenimų ar sukrėtimų, taip pat ne dėl to, kad amžinybė žemėje jam ėmė atrodyti nuobodi. Krikščionio mąstysena pasikeitė dėl to, kad Jehova per savo šventąją dvasią suteikė jam kitokią viltį.

12. Kaip, remiantis 1 Petro 1:3, 4, dvasia patepti krikščionys priima Jehovos jiems suteiktą dovaną?

¹² Kai kurie dvasia patepti krikščionys jaučiasi neverti jiems suteiktos garbės. Tačiau jie nė akimirkos nesuabejoja, kad Jehova juos išsirinko. Mąstydami apie tai, koks gyvenimas ateityje laukia, jie labai džiaugiasi ir dėkoja Dievui. (Perskaityk 1 Petro 1:3, 4.)

13. Ką pateptieji mano apie savo dabartinį gyvenimą?

¹³ Ar tai reiškia, kad pateptieji krikščionys nori mirti? Atsakymą sužinome iš apaštalo Pauliaus žodžių. Palyginęs žmogaus kūną su palapine jis pasakė: „Mes, tebesantys šitoje palapinėje, prislėgti vaitojame. Bet ne dėl to, kad norėtume nusivilkti šitą – norime apsivilkti aną. Taip gyvybė praris visa, kas mirtinga“ (2 Kor 5:4). Taigi, pateptieji krikščionys nepraranda noro gyventi ir mirties nelaukia – gyvenimu jie džiaugiasi ir trokšta kiekvieną dieną su šeima ir draugais tarnauti Jehovai. Vis dėlto, kad ir ką darytų, jie galvoja apie tą šlovę, kuria viliasi būti apdovanoti ateityje (1 Kor 15:53; 2 Pt 1:4; 1 Jn 3:2, 3; Apr 20:6).

14. Kokie dalykai nėra įrodymas, kad krikščionis buvo pateptas šventąja dvasia?

¹⁴ Gal mąstai, ar ir tu nesi gavęs dangiškojo pašaukimo? Kai kuriems gali kilti tokių minčių, nes jie dega noru vykdyti Jehovos valią, yra uolūs evangelizuotojai, stropiai gilinasi į Dievo Žodį, mėgsta tyrinėti „Dievo gelmes“ (1 Kor 2:10). Jie galbūt mano, kad Jehova padeda jiems pasiekti ypatingų rezultatų evangelizacijos darbe, taip pat galbūt jaučia didžiulę atsakomybę padėti kitiems jį pažinti ir mato savo gyvenime akivaizdų Dievo vadovavimą. Jei taip yra ir su tavimi, ar tai reiškia, kad esi gavęs dangiškąjį pašaukimą? Ne, nereiškia. Veiklūs ir Dievui atsidavę yra daugelis jo tarnų – tiek pateptųjų krikščionių, tiek tų, kurie puoselėja viltį gyventi žemėje. Be to, bet kuris Jehovos tarnas gali jausti jo vadovavimą savo gyvenime. Trumpai sakant, jeigu nesi tikras, ar gavai dangiškąjį pašaukimą, tai jau savaime reiškia, kad negavai. Tie, kuriuos jis išsirinko, dėl savo pašaukimo neabejoja. Jie visiškai tuo tikri.

15. Iš kur žinome, kad ne visi, kurie gauna Dievo dvasios, yra pašaukti gyventi danguje?

¹⁵ Biblijoje skaitome apie daug tvirto tikėjimo žmonių, kurie neturėjo vilties gyventi danguje, bet savo gyvenime aiškiai matė Dievo dvasios veikmę. Pavyzdžiui, šventoji dvasia akivaizdžiai vedė Izraelio karalių Dovydą (1 Sam 16:13). Dvasia padėjo jam gerai pažinti Jehovą, jos įkvėptas jis parašė dalį Biblijos (Mk 12:36). Tačiau, pasak apaštalo Petro, Dovydas „nepakilo į dangų“ (Apd 2:34). Dar vienas pavyzdys – Jonas Krikštytojas. Šis vyras buvo „kupinas šventosios dvasios“ (Lk 1:13–16). Jėzus sakė, kad nėra buvę didesnio žmogaus už jį, bet iškart pridūrė, kad į dangaus Karalystę jis nėra pašauktas (Mt 11:10, 11). Visiems tiems savo tarnams Jehova per šventąją dvasią davė galią nuveikti didžių darbų, tačiau vilties gyventi danguje nesuteikė. Ar tai reiškia, kad, palyginus su dvasia pateptais krikščionimis, jie nebuvo tokie ištikimi Dievui? Ne, nereiškia. Dievas tiesiog nusprendė, kad jie amžinai gyvens žemėje, ir atėjus laikui juos prikels (Jn 5:28, 29; Apd 24:15).

16. Kokią viltį šiandien turi dauguma Jehovos tarnų?

¹⁶ Šiandieną didžioji dalis Jehovos tarnų nėra pateptieji. Jie puoselėja tą pačią viltį kaip ir Abraomas, Sara, Dovydas, Jonas Krikštytojas ir kiti senovėje gyvenę Dievo tarnai. Jie laukia meto, kai valdant Dievo Karalystei galės gyventi žemėje (Hbr 11:10).

17. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Nemažai dvasia pateptų krikščionių iki šiol tarnauja kartu su mumis (Apr 12:17). Kai kuriems gal kyla klausimų, pavyzdžiui: kaip tie, kurie tiki gavę dangiškąjį pašaukimą, turėtų vertinti save? kaip reaguoti, jei kas nors iš tavo bendruomenės per Minėjimą ima ragauti duonos ir vyno? ar reikėtų nerimauti, kad pateptųjų skaičius didėja? Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.