„Štai žmogus!“

Pilotas ką tik kreipėsi į minią sakydamas: „Aš jūsų akivaizdoje jį išklausinėjau ir išsiaiškinau, kad kaltinimai, kuriuos jam metate, neturi pagrindo. Erodas irgi taip mano“ (Luko 23:14, 15). Tačiau žydai trokšta Jėzui vieno – mirties. Mėgindamas jį nuo tokios baigties išgelbėti, Pilotas vėl kreipiasi į minią: „Pagal jūsų paprotį turėčiau per Paschą paleisti jums vieną kalinį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ (Jono 18:39).

Kaip tik šiuo metu kalėjime yra vienas pagarsėjęs nusikaltėlis, vardu Barabas. Į kalėjimą jis įmestas už plėšikavimą, maišto kurstymą ir žmogžudystę. Taigi Pilotas žmonių klausia: „Kurį norite, kad jums paleisčiau, – Barabą ar Jėzų, vadinamą Kristumi?“ Aukštųjų kunigų sukurstyti žmonės ima prašyti, kad būtų paleistas Barabas. Valdytojas dar kartą jų klausia:

– Tai kurį iš tų dviejų norite, kad jums paleisčiau?

– Barabą, – atsako žydai (Mato 27:17, 21).

– Ką man tada daryti su Jėzumi, vadinamuoju Kristumi? – suglumęs klausia Pilotas.

– Ant stulpo jį!

Minia įžūliai reikalauja mirties visiškai nekaltam žmogui (Mato 27:22).

– Bet ką bloga šitas žmogus padarė? – dar bando užtarti Jėzų Pilotas. – Aš nematau, dėl ko jis būtų vertas mirties. Nubausiu jį ir paleisiu (Luko 23:22).

Kad ir kaip Pilotas stengiasi, žmonės reikalauja savo. „Ant stulpo jį!“ – vis garsiau šaukia (Mato 27:23). Religiniai vadovai taip įaudrino minią, kad ši trokšta kraujo! Ir ne kokio nusikaltėlio, žmogžudžio kraujo, bet visiškai nekalto žmogaus, kuris dar prieš penkias dienas Jeruzalėje buvo sutiktas tarsi karalius. Jeigu čia yra ir Jėzaus mokinių, jie tikriausiai tyli ir šioje didelėje minioje tiesiog paskęsta.

Matydamas, kad nieko nelaimi, tik kyla sąmyšis, Pilotas paima vandens ir minios akivaizdoje nusiplauna rankas.

– Aš nekaltas dėl šio žmogaus kraujo. O jūs žinokitės! – taria jis.

Bet žmonės nė nemano persigalvoti.

– Kaltė už jo kraują tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų! – sako jie (Mato 27:24, 25).

Šiam aukštam valdininkui, deja, labiau rūpi įtikti miniai, o ne įgyvendinti teisingumą. Taigi jis patenkina žmonių reikalavimą ir paleidžia jiems Barabą. Piloto įsakymu, Jėzus yra išrengiamas ir nuplakamas.

Po skausmingų kirčių Jėzų kareiviai nuveda į pretorijų. Čia susirenka visas dalinys ir ima iš jo tyčiotis. Nupynę iš dygių šakelių vainiką uždeda jam ant galvos, o į dešinę ranką įspraudžia nendrinę lazdą. Tada apsiaučia jį purpuriniu drabužiu – tokiu, kokį nešioja kilmingieji, ir klūpčiodami šaiposi: „Sveikas, žydų karaliau!“ (Mato 27:28, 29). Lyg to būtų maža, kareiviai ant Jėzaus spjaudo, daužo jam per veidą. Paskui, ištraukę lazdą iš rankų, muša ja per galvą. Nuo smūgių aštrūs vainiko spygliai sminga dar giliau.

Net šitaip kankinamas Jėzus laikosi oriai ir tvirtai. Jėzaus stiprybė Pilotui daro tokį įspūdį, kad jis jaučia paskatą dar kartą išeiti prieš žmones ir viešai pasakyti, jog atsakomybės už šį nuosprendį neprisiima. „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte: aš nematau, kad jis būtų kuo nors nusikaltęs“, – taria Pilotas. Galbūt jis viliasi, kad pamatę Jėzų sumuštą ir kruviną žmonės suminkštės. Jėzui stovint prieš kietaširdžių minią, Pilotas taria: „Štai žmogus!“ (Jono 19:4, 5).

Ir gailesčio, ir pagarbos – dvejopų jausmų vedamas jis ištaria šiuos žodžius. Nepaprasta ramybė Jėzaus veide, ori jo laikysena net ir šiam Romos vietininkui aiškiai liudija, kad šalia jo stovi išties ypatingas žmogus.