„Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“

1–3. a) Dėl ko apaštalai buvo atvesti į Sinedrioną ir koks esminis klausimas tada kilo? b) Kodėl mus labai domina apaštalų apsisprendimas?

SINEDRIONO teisėjai nesitveria pykčiu. Priešais juos – Jėzaus apaštalai. Kodėl šiuos vyrus atvedė į aukščiausiąjį teismą? Vyriausiasis kunigas Juozapas Kajafas, Sinedriono galva, apaštalams rūsčiai taria: „Mes jums griežtai uždraudėme mokyti tuo vardu.“ Kajafas taip įtūžęs, kad Jėzaus vardo negali net ištarti. „O jūs štai savo mokymu užtvindėte Jeruzalę, – kaltina jis, – ir dar norite užtraukti ant mūsų kaltę dėl to žmogaus kraujo!“ (Apd 5:28) Reikalavimas aiškus: liaukitės skleisti savo mokslą, antraip geruoju nesibaigs.

² Ką apaštalai darys? Liudyti tiesą prisakė Jėzus, įgaliotas paties Dievo (Mt 28:18–20). Ar šie vyrai susigūš iš baimės ir nutils ar bus drąsūs ir toliau skleis tiesą? Esminis klausimas, kam jie paklus: Dievui ar žmogui? Nieko nelaukdamas visų vardu prabyla apaštalas Petras. Jis kalba be užuolankų, tvirtai.

³ Mus, krikščionis, labai domina, kaip apaštalai reagavo į Sinedriono grasinimus. Juk irgi esame Dievo įpareigoti skelbti jo žodį ir vykdydami šią pareigą galime užsitraukti kitų neapykantą (Mt 10:22). Priešininkai gali bandyti mūsų veiklą suvaržyti ar visai uždrausti. Ką tada reikėtų daryti? Pažiūrėkime, kokios nuostatos laikėsi apaštalai ir kaip viskas susiklostė, kad jiems teko stoti prieš Sinedrioną.a

4, 5. Kodėl Kajafas ir kiti sadukiejai buvo įpykę?

⁴ Pameni, ką pasakė Petras ir Jonas, kai jiems teismas jau kartą buvo liepęs neskelbti apie Jėzų? Tada jie paaiškino: „Mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome“ (Apd 4:20). Po anos apklausos Petras ir Jonas kartu su kitais apaštalais toliau liudijo šventykloje. Jie darė didžių stebuklų – gydė ligonius, išvarinėjo demonus. Tai vyko Saliamono kolonadoje – šventyklos rytinės pusės portike, kur rinkdavosi daug žydų. Atrodo, ligoniai pagydavo net nuo Petro šešėlio. Daugelis pasveikusių leidosi pagydomi ir dvasiškai. Todėl „tikinčių Viešpatį gausėjo – jų būrį papildė daugybė vyrų ir moterų“ (Apd 5:12–15).

⁵ Kajafas ir kiti iš sadukiejų atšakos „apimti pavydo“ uždarė apaštalus į kalėjimą (Apd 5:17, 18). Ko sadukiejai taip niršo? Apaštalai skelbė, kad Jėzus buvo prikeltas iš mirties, o anie prikėlimu netikėjo. Be to, apaštalai mokė, kad žmogus bus išgelbėtas tiktai tikėdamas Jėzų. O sadukiejai bijojo, kad romėnai griebsis represijų, jeigu liaudis imtų laikyti Jėzų savo vadovu ir gelbėtoju (Jn 11:48). Taigi nėra ko stebėtis, kad sadukiejai norėjo apaštalus užčiaupti.

 6. Kas labiausiai šiandien kursto persekioti Jehovos tarnus ir kodėl tai nestebina?

⁶ Šiandien persekioti Jehovos tarnus irgi labiausiai kursto priešiškai nusistatę religiniai veikėjai. Norėdami mus nutildyti jie neretai mėgina pasinaudoti savo įtaka valdžiai arba žiniasklaidai. Ir čia nieko keista. Juk skelbiame tiesą, o ji demaskuoja religinių vadovų skleidžiamus klaidingus mokymus. Doraširdžiai žmonės, priėmę Biblijos tiesą, išsilaisvina iš klaidingų įsitikinimų, prietarų ir papročių (Jn 8:32). Religiniai vadovai tikrai turi ko pykti ir pavydėti.

7, 8. Kokį poveikį, reikia manyti, apaštalams padarė angelo paliepimas ir ką vertėtų pasvarstyti?

⁷ Kalėjime laukdami teismo apaštalai galbūt jau manė, kad priešai nepaliks jų gyvų (Mt 24:9). Tačiau įvyko kai kas netikėta – „Jehovos angelas atidarė kalėjimo duris“b (Apd 5:19). Tada jiems prisakė: „Eikite į šventyklą, atsistokite ten ir kalbėkite“ (Apd 5:20). Šis aiškus paliepimas apaštalus patikino, kad elgiasi teisingai. Sykiu angelo žodžiai tikriausiai įkvėpė ryžto likti tvirtiems, atlaikyti bet kokį išmėginimą. Taip padrąsinti ir dar labiau sustiprėję tikėjimu jie „įėjo į šventyklą ir ėmė mokyti“ (Apd 5:21).

⁸ Kiekvienam verta pasvarstyti: ar panašiomis aplinkybėmis nepristigčiau tikėjimo ir drąsos toliau skelbti tiesos žinią? Semkimės stiprybės žinodami, kad liudyti apie Dievo Karalystę mums padeda angelai (Apd 28:23; Apr 14:6, 7).

9–11. Koks buvo apaštalų atsakas, kai Sinedrionas paliepė liautis liudyti apie Jėzų, ir koks tai pavyzdys tikriems krikščionims?

⁹ Kajafas ir kiti Sinedriono teisėjai jau pasirengę apaštalus teisti. Dar nežinodami, kas kalėjime nutiko, pasiunčia atvesti suimtųjų. Įsivaizduok, kaip nustemba pareigūnai šių vyrų tenai neberadę! Juk „kalėjimas buvo saugiai užrakintas ir sargybiniai stovėjo prie durų“ (Apd 5:23). Šventyklos sargybos viršininkas netrukus sužino, kad apaštalai šventykloje ir vėl kalba apie Jėzų Kristų, nors ką tik už tai buvo įkalinti. Jis su savo pavaldiniais tuojau nuskuba jų suimti ir atvesti į Sinedrioną.

¹⁰ Kaip minėta šio skyriaus pradžioje, įtūžę religiniai vadovai apaštalams primena, kad jiems buvo griežtai uždrausta liudyti apie Jėzų. O ką šie į tai atsako? Petras visų vardu ryžtingai pareiškia: „Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apd 5:29). Tokia savo nuostata apaštalai paliko pavyzdį visų laikų krikščionims. Jei žemiškieji valdytojai liepia daryti tai, ką Dievas draudžia, arba atvirkščiai – draudžia daryti tai, ką Dievas liepia, jie peržengia savo įgaliojimus. Kai kur ir šiais laikais „aukštesnės valdžios“ uždraudžia evangelizacijos veiklą, bet skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę mums vis tiek privalu (Rom 13:1, išn.). Tad ir tokiomis aplinkybėmis stengiamės vykdyti šią užduotį, tik, aišku, esame apdairūs.

¹¹ Drąsus apaštalų atsakas, kaip galima buvo tikėtis, įširdusius teisėjus dar labiau užsiutina. Jie net nori su apaštalais susidoroti (Apd 5:33). Atrodo, šįkart mirtis tų bebaimių, uolių skelbėjų neaplenks. Bet štai jie susilaukia visai netikėtos pagalbos.

12, 13. a) Ką Gamalielis patarė teisėjams ir kaip šie pasielgė? b) Kaip Jehova gali užsistoti už savo tarnus ir kuo galime neabejoti, net jeigu tektų dėl teisumo kentėti?

¹² Prabyla Gamalielis, „visų gerbiamas Įstatymo mokytojas“.c Akivaizdu, kad šis teisės žinovas Sinedrione turi nemenką autoritetą. Jis perima iniciatyvą ir netgi paliepia „apaštalus trumpam išvesti“ (Apd 5:34). Tada primena, kaip ne viena maištinga grupuotė žlugo, kai tik neteko savo vado. Turėdamas omenyje, kad apaštalų vadovas, Jėzus, mirė visai neseniai, Gamalielis ragina teismą būti pakantų tiems vyrams. Štai kaip įtikinamai jis argumentuoja: „Neprasidėkite su šitais žmonėmis, palikite juos. Jeigu šis sumanymas ar darbas iš žmonių, jis žlugs, bet jeigu iš Dievo, jūs nepajėgsite jų sužlugdyti. Dar, žiūrėk, pasirodys, kad kovojate prieš patį Dievą“ (Apd 5:38, 39). Teisėjai patarimo paklauso. Tačiau vis tiek apaštalus nuplakdina ir prisako „nebekalbėti Jėzaus vardu“ (Apd 5:40).

¹³ Šiandien Jehova irgi gali suteikti tokios įžvalgos žymiems asmenims kaip Gamalielis, kad apgintų savo tarnus (Pat 21:1). Dievas kartais savo dvasia paskatina įtakingus vadovus, teisėjus ar įstatymų leidėjus veikti pagal jo valią (Neh 2:4–8). Tačiau net jeigu Jehova ir leistų aplinkybėms susiklostyti taip, kad mums tektų kentėti „dėl teisumo“, dėl dviejų dalykų galime būti tikri (1 Pt 3:14). Pirma, Dievas pasiruošęs suteikti jėgų viską ištverti (1 Kor 10:13). Antra, priešininkai jo darbo sužlugdyti nepajėgs (Iz 54:17).

14, 15. a) Kodėl apaštalai, kai juos nuplakė, neprarado ryžto ir net džiaugėsi? b) Kokių žinai pavyzdžių, kai Jehovos tarnai ištvėrė mėginimus su džiaugsmu?

¹⁴ Ar apaštalai, kai juos nuplakė, nusiminė ir neteko ryžto? Anaiptol. Jie „eidami iš Sinedriono džiaugėsi“ (Apd 5:41). Kodėl – juk juos ką tik skaudžiai nuplakė? Apaštalai džiaugėsi, nes žinojo: juos persekiojo dėl to, kad buvo ištikimi Jehovai ir Jėzui, savo Didžiajam Mokytojui (Mt 5:11, 12).

¹⁵ Brangių brolių, pirmojo amžiaus krikščionių, pavyzdys ir mus įkvepia ištverti su džiaugsmu, kai kenčiame dėl gerosios naujienos (1 Pt 4:12–14). Aišku, kai baugina, persekioja ar kalina, būna nelengva. Tačiau jaučiame didžiulį pasitenkinimą laikydamiesi ištikimybės Dievui. Štai mūsų broliui Henrikui Dornikui teko patirti totalitarinių režimų žiaurumą. Jis pasakoja, kad 1944 metų rugpjūtį kartu su broliu buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklą. Priešininkai stebėjosi: „Šitų niekaip nepakeisi. Jiems patinka būti kankiniais.“ Brolis Dornikas sako: „Nors kankiniu būti netroškau, džiaugiausi galėdamas drąsiai ir garbingai kentėti dėl Jehovos.“ (Palygink su Jok 1:2–4.)

16. Iš ko aiškiai matomas apaštalų ryžtas kuo geriau paliudyti tiesą ir kokį jų metodą tarnyboje taikome?

¹⁶ Nieko nepabūgę apaštalai darbavosi toliau. „Kasdien šventykloje ir po namus jie nepaliaudami mokė ir skelbė gerąją naujieną apie Kristų Jėzų“d (Apd 5:42). Šie uolūs skelbėjai nestokojo ryžto gerai paliudyti tiesą. Atkreipk dėmesį, kad jie, kaip buvo mokęs Jėzus, ėjo su tiesos žinia pas žmones į namus (Mt 10:7, 11–14). Tik šitaip Kristaus mokymas ir pasklido po visą Jeruzalę. Sekdami apaštalų pavyzdžiu šiandien tokį pat metodą savo tarnyboje taiko Jehovos liudytojai. Beldžiamės į kiekvienas duris, nes irgi norime žinią apie Dievo Karalystę paliudyti kuo geriau – kad ją išgirstų visi. Ar Jehova laimina mūsų tarnybą po namus? Dar ir kaip! Šiuo pabaigos metu į Karalystės žinią jau atsiliepė milijonai žmonių. Ir daugelis pirmąsyk ją išgirdo, kai pas juos į namus atėjo Jehovos liudytojai.

17–19. Kokia problema iškilo bendruomenėje ir kaip apaštalai ją išsprendė?

¹⁷ Neseniai įsikūrusioje krikščionių bendruomenėje netikėtai iškilo viena problema. Kokia? Jeruzalėje tarp pasikrikštijusių mokinių buvo nemažai atvykėlių iš svetur. Jie norėjo pasisemti daugiau žinių, todėl kurį laiką pasiliko mieste. Vietiniai krikščionys mielai aukojo lėšų, kad šiems bendratikiams netrūktų maisto ir kitų būtiniausių dalykų (Apd 2:44–46; 4:34–37). Bet čia susidarė kebli situacija: graikakalbiai žydai ėmė skųstis, kad „skirstant maistą būdavo pamirštamos jų našlės“ (Apd 6:1). O našlių, kurios kalba hebrajiškai, nepamiršdavo. Matyt, pasireiškė diskriminacija – viena iš didžiausių blogybių, galinčių suskaldyti bendruomenę.

¹⁸ Apaštalai, kuriuos galėtume pavadinti tuomete vis didėjančios bendruomenės vadovaujančiąja taryba, suprato, kad jiems patiems būtų neišmintinga „palikti Dievo žodį ir patarnauti prie stalų“ (Apd 6:2). Todėl siekdami visa tai išspręsti apaštalai nurodė mokiniams išrinkti septynis vyrus, „kupinus dvasios ir išminties“, kuriuos galėtų paskirti „tvarkyti šių reikalų“ (Apd 6:3). Pagalbininkų reikėjo sumanių, nes tarnyba atsakinga – tikriausiai teko ne vien dalyti maistą, bet ir skirstyti lėšas, pirkti įvairias prekes, tvarkyti apskaitą. Kad išrinktų vyrų vardai graikiški, veikiausiai ne atsitiktinumas – tokie broliai nuskriaustoms našlėms kėlė pasitikėjimą. Su malda viską apsvarstę apaštalai nutarė, kad pasiūlytasis septynetas „šiems reikalams“ tinka.e

¹⁹ Ar šie septyni vyrai, paskirti rūpintis maisto dalijimu, dabar galėjo nebeskelbti gerosios naujienos? Ne. Štai Steponas, vienas iš jų, nepaliovė drąsiai, su užsidegimu liudyti tiesą (Apd 6:8–10). Kitas iš septyneto, Pilypas, net pavadintas evangelizuotoju (Apd 21:8). Taigi nėra abejonių, kad tie vyrai toliau uoliai garsino žinią apie Dievo Karalystę.

20. Kaip Dievo tarnai šiandien seka apaštalų pavyzdžiu?

²⁰ Tokiu apaštalų paliktu pavyzdžiu Jehovos liudytojai seka ir šiandien. Į bendruomenės tarnus rekomenduotini tokie vyrai, kurie visur remiasi Dievo išmintimi ir leidžiasi vedami šventosios dvasios. Brolius, atitinkančius Šventajame Rašte išdėstytus reikalavimus, Vadovaujančiosios tarybos įgalioti atstovai skiria bendruomenės vyresniaisiais ir patarnautojaisf (1 Tim 3:1–9, 12, 13). Todėl galima teigti, kad jie paskiriami šventosios dvasios vadovavimu. Tie uolūs krikščionys, kaip ir anas septynetas, rūpinasi daugeliu reikalų. Pavyzdžiui, organizuoja praktinę pagalbą bendruomenės pagyvenusiesiems, ištikimai einantiems tiesos keliu (Jok 1:27). Kai kurie vyresnieji daug prisideda statant Karalystės sales, rengiant kongresus, darbuojasi ryšių su ligoninėmis komitetuose. Daugelį kitų pareigų, nesusijusių su bendruomenės ganymu ir mokymu, atlieka patarnautojai. Tačiau be šių bendruomenės ir organizacijos reikalų, visi tie dvasiškai brandūs vyrai privalo vykdyti ir dar vieną Dievo paskirtą užduotį – skelbti gerąją naujieną apie Karalystę (1 Kor 9:16).

21, 22. Kas rodo, kad Jehova laimino neseniai įkurtą krikščionių bendruomenę?

²¹ Jehovos globojama jauna bendruomenė nepasidavė išoriniam, persekiotojų sukeltam spaudimui, taip pat išsprendė vidinę problemą ir nesusiskaldė. Kad Jehova broliją laimino, akivaizdu iš šių žodžių: „Dievo žodis toliau plito, ir mokinių skaičius Jeruzalėje sparčiai augo. Tikėjimui pakluso ir didelis būrys kunigų“ (Apd 6:7). Toliau Apaštalų darbuose dar ne sykį kalbama, kaip bendruomenė augo ir stiprėjo (Apd 9:31; 12:24; 16:5; 19:20; 28:31). O mes argi nesidžiaugiame girdėdami, kaip sėkmingai šiais laikais vyksta evangelizacijos darbas įvairiuose pasaulio kraštuose?

²² Tačiau anuomet, pirmajame amžiuje, įniršę religiniai vadovai neketino sudėti ginklų. Artinosi didelių persekiojimų banga. Netrukus aršaus puolimo taikiniu tapo Steponas. Apie tai – tolesniame skyriuje.