Kaip problemas spręsti taikiai?

SMURTAS lydi žmoniją beveik nuo jos pradžios. Biblijos duomenimis, jo pėdsakai prasideda nuo Kaino, Abelio brolio ir vyriausiojo pirmos žmonių poros sūnaus. Kai Dievas priėmė Abelio, o ne Kaino auką, šis „labai įpyko“. Ką jis darė? „Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė.“ Vėliau pamatė užsitraukęs didelę Dievo nemalonę (Pradžios 4:5, 8-12). Smurtu Kainui nepavyko pakeisti savo blogos reputacijos Kūrėjo akyse.

Kaip mums nepasukti Kaino keliu ir nespręsti problemų jėga?

Nuo smurto iki pakantumo

Prisimink vieną vyrą, pritariamai stebėjusį pirmojo krikščionių kankinio — Stepono nužudymą (Apaštalų darbai 7:58; 8:1). Tas vyras, Saulius iš Tarso, buvo nusistatęs prieš Stepono religinius įsitikinimus ir pritarė jo nužudymui, nes manė, kad tai yra teisėtas būdas nutraukti ano žmogaus veiklą. Aišku, Saulius gal ir nebuvo iš tų žmonių, kurie visada griebiasi smurto. Tačiau jis noriai pritarė smurtui laikydamas jį priemone išspręsti problemas. Tuoj po Stepono mirties Saulius „stengėsi išnaikinti [krikščionių] Bažnyčią naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą“ (Apaštalų darbai 8:3).

Biblisto Alberto Barneso nuomone, graikiškas žodis, išverstas „išnaikinti“, nurodo nuniokojimą, sukeliamą tokių laukinių žvėrių kaip liūtai arba vilkai. „Saulius, — sako Barnesas, — siautėjo prieš bažnyčią it laukinis žvėris — raiškus posakis, pabrėžiantis, kaip fanatiškai ir įnirtingai jis persekiojo.“ Kai Saulius vyko į Damaską ieškoti daugiau Kristaus pasekėjų, jis ‛tebealsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties [Kristaus] mokinius’. Kelionėje jam kalbėjo prikeltasis Jėzus ir tai paskatino Saulių pereiti krikščionybėn (Apaštalų darbai 9:1-19).

Kai Saulius atsivertė, jo elgesys su kitais žmonėmis pasikeitė. Tai parodo vienas atsitikimas, įvykęs maždaug po 16 metų nuo jo atsivertimo. Sauliui esant Antiochijoje, į jos susirinkimą atvyko žmonių, skatinusių tenykščius krikščionis laikytis Mozės įstatymo. Todėl „kilo nesutarimų“. Saulius, tuo metu jau žinomas kaip Paulius, ėmė prieštarauti. Matyt, tai buvo karšti ginčai. Bet Paulius nesigriebė smurto. Ne, jis pritarė jų susirinkimo sprendimui perduoti svarstyti tą klausimą Jeruzalės susirinkimo apaštalams bei vyresniesiems (Apaštalų darbai 15:1, 2).

Jeruzalės vyresniųjų sueigoje irgi įsiliepsnojo „ilgas ginčas“. Paulius palaukė, kol „visas susirinkimas nutilo“, ir tuomet papasakojo, kokių didžių dalykų Dievo dvasia nuveikė tarp neapipjaustytų tikinčiųjų. Po Raštu pagrįstų svarstymų apaštalai bei Jeruzalės vyresnieji ‛vieningai nusprendė’ neapsunkinti be reikalo neapipjaustytų tikinčiųjų, tik paraginti juos „susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo“ (Apaštalų darbai 15:3-29, Brb red.). Paulius tikrai pasikeitė. Jis išmoko spręsti ginčus be smurto.

Įveikite polinkį vartoti smurtą

„Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, — įspėjo vėliau Paulius, — bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems“ (2 Timotiejui 2:24, 25). Paulius skatino Timotiejų, jauną prižiūrėtoją, ramiai spręsti sudėtingus klausimus. Paulius buvo realistas. Jis žinojo, jog ir krikščionis gali užvaldyti emocijos (Apaštalų darbai 15:37-41). Todėl jis patarė: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Efeziečiams 4:26) Tokius jausmus reikia valdyti ir neleisti pykčiui virsti įniršiu. Tačiau kaip tai padaryti?

Šiandieną nelengva mokėti susivaldyti, kai supykstame. „Niekšiškai elgtis yra įprasta, — pasakė dr. Debora Protrou—Stit, Harvardo visuomenės sveikatos fakulteto dekano pavaduotoja. — Juk sugebėjimas susitarti derybomis, abiem pusėm nusileidžiant, užjaučiant vieniems kitus bei atleidžiant, yra priskiriamas silpniesiems.“ Tačiau būtent šios savybės yra humaniškos ir labai padeda mums susilaikyti nepavartojus smurto.

Tapęs krikščioniu, Paulius rado geresnį būdą nesutarimams spręsti. Jis buvo pagrįstas Biblijos mokymais. Paulius, išsimokslinęs judaistas, žinojo Hebrajiškuosius Raštus. Jis tikriausiai buvo skaitęs tokias eilutes: „Nepavydėk smurtininkui ir nesirink nė vieno iš jo kelių.“ „Lėtas pykti yra geresnis už galiūną, susivaldantis — už tą, kuris užima miestą.“ „Žmogus, kuris nesusivaldo, yra kaip atviras miestas, kurio sienos sugriautos“ (Patarlių 3:31, Brb red.; 16:32, Brb red.; 25:28, Brb red.). Tačiau tos žinios neskatino Pauliaus atsisakyti smurto prieš krikščionis, kol jis dar nebuvo atsivertęs (Galatams 1:13, 14). Kas gi padėjo Pauliui, priėmusiam krikščionybę, spręsti įsiliepsnojusius ginčus samprotavimu bei įtikinėjimu, o ne smurtu?

Paulius duoda mums tokį atsakymą: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Korintiečiams 11:1) Jis labai brangino, ką Jėzus Kristus padarė dėl jo (1 Timotiejui 1:13, 14). Kristus buvo jam sektinas pavyzdys. Jis žinojo, kaip Jėzus kentėjo dėl nuodėmingos žmonijos (Žydams 2:18; 5:8-10). Paulius patvirtino, kad per Jėzų išsipildė Izaijo pranašystė apie Mesiją: „Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos“ (Izaijo 53:7, Brb red.). Apaštalas Petras rašė: „Šmeižiamas [Jėzus] neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui“ (1 Petro 2:23, 24).

Jėzaus Kristaus ištvermė įtemptose situacijose buvo akstinas Pauliui pasikeisti. Jis patarė savo bendratikiams: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite“ (Kolosiečiams 3:13). Nepakanka žinoti, jog nedera būti smurtingam. Vertindami Jehovos ir Jėzaus Kristaus darbus, padarytus mūsų labui, lengviau įveiksime polinkį į smurtą.

Ar tai įmanoma?

Tokios stiprios paskatos kaip tik prireikė vienam japonui. Jo tėvas, ūmaus būdo kariškis, buvo nuožmus savo šeimai. Patyręs smurtą ir matydamas kenčiančią savo motiną, tas vyriškis pats pasidarė žiaurus. Jis nešiojosi du skirtingo ilgio samurajų kalavijus ir griebdavosi jų kilus problemoms, taip pat grasindavo žmonėms.

Kai to vyriškio žmona ėmė studijuoti Bibliją, jis būdavo kartu, bet neteikė tam jokios reikšmės. Tačiau žmogus pasikeitė perskaitęs brošiūrą Geroji žinia apie Karalystę.a Kodėl? „Skaitydamas joje skyrius ‛Kristus Jėzus’ bei ‛Atpirkimas’, pajutau gėdą, — pasakoja jis. — Nors gyvenau savavališkai, vis dėlto norėjau būti geras mane supantiems žmonėms. Man būdavo malonu pradžiuginti bičiulius, tačiau tik tiek, kad nereikėtų aukotis. O Dievo Sūnus Jėzus noriai atidavė savo gyvenimą už žmones, įskaitant tokius kaip aš. Buvau sukrėstas it gavęs plaktuku.“

Jis nutraukė ryšius su savo buvusiais draugužiais ir tuoj pat įsirašė į Jehovos Liudytojų susirinkimo Teokratinės tarnybos mokyklą. Ši mokykla padeda lankytojams tapti geresniais Biblijos mokytojais. Mokymasis davė tam vyrui daug naudos. Jis pasakoja: „Būdamas jaunas, grasindavau ir griebdavausi smurto, nes nesugebėjau išsakyti savo minčių žmonėms. Kai išmokau keistis nuomonėmis su kitais, pradėjau argumentuoti, o ne griebtis smurto.“

Ar jis, kaip ir Paulius, ėmė sekti Kristaus gyvenimo pavyzdžiu? Jo tikėjimas buvo išbandytas, kai ankstesnis draugužis, su kuriuo jį siejo brolybės priesaika, mėgino atitraukti jį nuo krikščioniškojo kelio. Tas „draugas“ smogė jam ir iškeikė jo Dievą — Jehovą. Buvęs nuožmus vyras susivaldė ir atsiprašė nebegalįs laikytis įžado. Anas „brolis“ nusivylęs pasitraukė nuo jo.

Tas piktas vyras nugalėjo savo polinkį smurtauti ir įgijo daug dvasinių brolių bei seserų, suvienytų meile Dievui bei artimui (Kolosiečiams 3:14). Beje, dabar, praėjus daugiau kaip 20 metų po krikšto, jis tarnauja Jehovos Liudytojų keliaujančiuoju prižiūrėtoju. Jam džiugu parodyti Biblijos žodžius, jog nuožmaus būdo žmonės gali išmokti kaip ir jis spręsti nesutarimus be smurto! Kokia puiki yra jo užduotis supažindinti žmones su nuostabiu pranašystės išsipildymu: „Niekas nekenks ir nežudys mano šventame kalne. Kaip vanduo pripildo jūrą, taip žemė bus pilna Viešpaties pažinimo“! (Izaijo 11:9, Brb red.)

Ir tu, kaip apaštalas Paulius bei anas buvęs nuožmus vyras, gali išmokti susitvardyti provokuojamas ir spręsti problemas taikiai. Tavo vietovėje gyvenantys Jehovos Liudytojai noriai padės tau.

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

Paulius buvo realistas. Jis žinojo, jog ir krikščionis gali užvaldyti emocijos.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Vertindami Dievo darbus, padarytus mūsų labui, stengsimės taikiai sugyventi