Skelbiama „geroji naujiena apie Jėzų“

1, 2. Kuo baigėsi priešininkų mėginimas užgniaužti evangelizacijos veiklą pirmajame amžiuje?

KYLA smarkus krikščionių persekiojimas. Saulius ima bendruomenę „nuožmiai pulti“ (Apd 8:3). Mokiniai išsisklaido. Rodos, dar truputis ir krikščionybę pavyks užgniaužti. Bet įvykiai pasisuka taip, kaip niekas nesitikėjo.

² Išblaškyti Kristaus mokiniai pradeda skelbti gerąją naujieną, skleisti žodį kituose kraštuose (Apd 8:4). Įsivaizduok, persekiojimas ne tik nenuslopina tiesos žodžio, bet ir padeda jam sklisti dar plačiau! Taip geroji naujiena pasiekia net labai tolimus kraštus. Kaip rodo istorija, panašiai nutiko ir mūsų laikais.

 3. a) Kas buvo Pilypas? b) Kodėl Samarijoje dar nebuvo liudyta ir ką išpranašavo Jėzus?

³ Vienas iš tų išblaškytųjų buvo Pilypasa (Apd 8:4; skaityk straipsnelį „Evangelizuotojas Pilypas“). Jis nuvyko į Samarijos miestą. Čia geroji naujiena vargu ar buvo skelbta, nes dar Jėzus apaštalams buvo nurodęs: „Neužsukite į jokį samariečių miestą. Verčiau eikite pas prapuolusias Izraelio namų avis“ (Mt 10:5, 6). Bet Jėzus žinojo, kad atėjus metui reikės ir ten gerai paliudyti tiesą. Prieš pakildamas į dangų jis pasakė: „Būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8).

 4. Kaip samariečiai atsiliepė į Pilypo skelbiamą žinią ir kas, galimas dalykas, juos taip paveikė?

⁴ Pilypas matė, kad Samarija „baltuoja prinokusi pjūčiai“ (Jn 4:35). Šio krašto gyventojams jo žinia turėjo būti tarsi gaivus vanduo. Juk žydai su samariečiais nebendravo, daugelis juos tiesiog niekino. O štai geroji naujiena visus vienijo. Krikščionys, skirtingai nei fariziejai, žmonių į jokias grupes neskirstė. Kitaip nei dauguma žydų, Pilypas nemanė esąs pranašesnis už samariečius ir apie Jėzų jiems liudijo iš širdies, be jokio šališkumo. Tad suprantama, kodėl aplinkui būrėsi minios tenykščių ir „visi iki vieno dėmesingai klausėsi Pilypo žodžių“ (Apd 8:6).

5–7. Pateik pavyzdžių, rodančių, kad kalinimas, trėmimas ar priverstinė emigracija evangelizacijos darbo nesustabdo.

⁵ Mūsų laikais, kaip ir pirmajame amžiuje, persekiotojų pastangos nutildyti tiesos skelbėjus virsta niekais. Kalinami, tremiami ar priversti išvykti svetur krikščionys nenustoja skleidę Karalystės žinios ir taip ji plinta vis toliau. Štai per Antrąjį pasaulinį karą Dievo tarnams nestigo ryžto liudyti apie savo tikėjimą net nacių koncentracijos stovyklose. Vienas žydų tautybės vyras, kalėjęs kartu su mūsų broliais, pasakoja: „Matydamas Jehovos liudytojų tvirtybę, supratau, kad jų tikėjimas tikrai remiasi Biblija. Dėl to ir pats tapau liudytoju.“

⁶ Geroji naujiena skelbiama net persekiotojams ir kai kurie į ją palankiai atsiliepia. Pavyzdžiui, brolis Francas Dešas, atgabentas į Guzeno (Austrija) koncentracijos stovyklą, Biblijos mokymus aiškindavo vienam SS karininkui. Įsivaizduok, koks buvo džiaugsmas, kai vėliau jiedu susitiko kongrese – jau kaip tikėjimo broliai!

⁷ Panašiai atsitinka, kai dėl represijų krikščionims tenka bėgti iš savo šalies. Aštuntajame dešimtmetyje broliai, pasitraukę iš Malavio, rado prieglobstį Mozambike ir čia plačiai garsino tiesą. Nors vėliau persekiojimas kilo ir šioje šalyje, skelbėjų darbas nenutrūko. „Ne vieną iš mūsų sulaikydavo, net suimdavo, – sako Fransiskas Koana. – Tačiau matydami, kad daugelis mielai atsiliepia į Karalystės žinią, buvome tikri, kad mums, kaip ir pirmojo amžiaus krikščionims, Dievas padeda.“

 8. Dėl ko dar neretai susidaro palankios sąlygos evangelizacijai?

⁸ Aišku, krikščionybės plitimą lemia ir kitos aplinkybės. Pastaraisiais dešimtmečiais dėl pasaulyje vykstančių politinių ir ekonominių permainų galimybę išgirsti žinią apie Karalystę turi dar daugiau žmonių. Daug kas iš karo ir skurdo nualintų kraštų keliasi svetur ieškodami geresnio gyvenimo ir ten dažnas pradeda studijuoti su liudytojais Bibliją. Kai kur pabėgėlių tiek daug, kad atsiveria naujas evangelizacijos laukas. Ar tu stengiesi liudyti tiesą žmonėms iš kitų „tautų, giminių, genčių ir kalbų“? (Apr 7:9)

 9. Kas buvo Simonas ir kodėl jį taip stebino Pilypo daromi stebuklai?

⁹ Pilypas Samarijoje daro daug stebuklų. Jis gydo neįgaliuosius, netgi išvaro piktąsias dvasias (Apd 8:6–8). Tokiomis Pilypo galiomis neatsistebi vienas vyras, vardu Simonas. Jis užsiiminėja būrimu ir žmonės apie jį sako: „Jis yra Dievo Galybė.“ Bet dabar, Pilypui darant stebuklus, Simonas regi tikrą Dievo galybę ir įtiki (Apd 8:9–13). Netrukus paaiškėja, ar jo motyvai geri.

10. a) Ką Petras ir Jonas daro Samarijoje? b) Ką Simonas sugalvoja matydamas, kad apaštalų rankų uždėjimu naujiems Kristaus mokiniams suteikiama šventoji dvasia?

¹⁰ Sužinoję apie evangelizacijos Samarijoje sėkmę, apaštalai nusiunčia ten Petrą ir Joną. (Skaityk straipsnelį „Ką Petras atrakino „Karalystės raktais“?“.) Atvykę apaštalai uždeda rankas ant naujų Kristaus mokinių ir šie gauna šventąją dvasią.b Tai matydamas Simonas nebeištveria: „Duokite ir man tokią galią, – kad kiekvienas, ant kurio uždėčiau rankas, gautų šventąją dvasią.“ Jis tiek geidžia tos šventos dovanos, kad net pasiūlo pinigų (Apd 8:14–19).

11. Ką Petras atsakė Simonui ir kaip šis sureagavo?

¹¹ Petras griežtai taria Simonui: „Tepražūva tavo sidabras ir tu pats su juo, jei manei už pinigus įsigysiąs Dievo dovaną! Šioje tarnystėje tu neturi nė menkiausios dalies, nes tavo širdis Dievo akyse nėra dora.“ Apaštalas paragina Simoną atgailauti ir prašyti Dievą atleidimo: „Maldauk Jehovą – gal tavo širdies užmačia ir bus tau atleista.“ Simonas, reikia manyti, nėra blogas ir nori daryti, kas teisinga. Šįsyk žmogus tiesiog pasielgė neapgalvotai. Jis apaštalų iškart prašo: „Maldaukite už mane Jehovą, kad neištiktų manęs nė vienas iš dalykų, apie kuriuos kalbėjote“ (Apd 8:20–24).

12. Kas yra simonija ir kaip ji pasireiškė Bažnyčios istorijoje?

¹² Griežti Petro žodžiai Simonui – įspėjimas visų laikų krikščionims. Iš čia kilo ir žodis „simonijà“. Jis dažniausiai vartojamas religiniame kontekste, kalbant apie rangų, pareigų ir privilegijų pirkimą ar pardavimą. Bažnyčios istorijoje simonija buvo labai paplitusi. The Encyclopædia Britannica (devintas leidimas, 1878 m.) rašoma: „Tyrinėjant konklavų istoriją darosi aišku, kad nė vieni popiežiaus rinkimai neapsiėjo be simonijos, ir daugeliu atveju ji buvo praktikuojama atvirai, ciniškai, be jokios gėdos.“

13. Ką krikščionims reiškia saugotis simonijos spąstų?

¹³ Tarp krikščionių simonijos neturi būti. Pavyzdžiui, nederėtų mėginti pagyromis ar dovanomis įsiteikti atsakingiems broliams tikintis gauti kokių nors garbingų pareigų bendruomenėje. O patys kaimenės prižiūrėtojai neturi būti prielankesni pasiturintiems krikščionims. Ir viena, ir kita – simonija. Kiekvienas tesielgia „kaip mažesnis“ ir tegu laukia Jehovos, nes visos garbingos užduotys ir pareigos skiriamos vadovaujant jo dvasiai (Lk 9:48). Dievo organizacijoje „siekti sau garbės“ nedera (Pat 25:27).

14, 15. a) Kas buvo „eunuchas iš Etiopijos“ ir kaip Pilypas su juo susitiko? b) Kaip etiopas reagavo išgirdęs Izaijo pranašystės išaiškinimą ir kodėl galima teigti, kad to vyro krikštas buvo ne impulsyvus žingsnis? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

¹⁴ Paskui Jehovos angelas liepia Pilypui eiti prie kelio, vedančio iš Jeruzalės į Gazą. Kam? Netrukus paaiškėja. Keliu rieda vežimas ir jame sėdintis vyras skaito pranašą Izaiją. Tai eunuchas iš Etiopijos. (Skaityk straipsnelį „Kokia prasme „eunuchas“?“.) Jehovos šventoji dvasia paragina Pilypą pasivyti vežimą. „O ar supranti, ką skaitai?“ – pasivijęs vežimą ir bėgdamas greta klausia jis etiopo. „Kaip galėčiau? – atsako šis. – Nebent kas nors man paaiškintų“ (Apd 8:26–31).

¹⁵ Etiopas pakviečia Pilypą sėstis į vežimą. Įsivaizduok, koks gyvas pokalbis turėjo užsimegzti! Juk nuo seno buvo slėpinys, kas Izaijo pranašystėje yra „avinėlis“ ir „tarnas“ (Iz 53:1–12). Ir štai Pilypas eunuchui išaiškina, kad toji pranašystė išsipildė: Izaijo čia kalbėta apie Jėzų Kristų. Etiopas yra prozelitas. Taigi kaip ir tie, kurie pasikrikštijo per 33 metų Penkiasdešimtines, iškart supranta, ką turi daryti. „Štai vanduo! – sušunka jis. – Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ Pilypas nedelsdamas šį vyrą pakrikštija. O pats yra siunčiamas į Ašdodą ir tenai toliau skelbia gerąją naujieną (Apd 8:32–40; skaityk straipsnelį „Krikštas – panardinimas vandenyje“).c

16, 17. Kaip šiandien angelai padeda skelbėjams?

¹⁶ Šiandien krikščionys yra veiklūs kaip ir Pilypas. Jie liudija tiesą ne tik po namus, bet ir apskritai pasitaikius gerai progai, pavyzdžiui, kelionėje. Taip randa ne vieną doros širdies žmogų, trokštantį dvasinės atgaivos. Kad skelbėjai tokį žmogų sutinka, anaiptol ne visada yra tik laiko ir aplinkybių sutapimas. Juk Biblijoje aiškiai apreikšta, kad evangelizacijos darbe skelbėjams padės angelai ir taip žinia pasieks „visas tautas, gimines, kalbas ir gentis“ (Apr 14:6). Svarbų angelų vaidmenį Jėzus pranašiškai nusakė palyginime apie kviečius ir piktžoles. Pjūties metu, tai yra šiam pasauliui einant į pabaigą, pjovėjai angelai „išrankios iš jo Karalystės visus klaidintojus ir piktadarius“ (Mt 13:37–41). Sykiu angelams paskirta surinkti visus, kuriuos Jehova nori pašaukti į savo organizaciją: būsimuosius dangaus Karalystės paveldėtojus, taip pat „milžinišką minią“ žmonių, simboliškai pavadintų „kitomis avimis“ (Apr 7:9; Jn 6:44, 65; 10:16).

¹⁷ Tai, kad evangelizacijos darbe darbuojasi angelai, patvirtina ir skelbėjų patirtis. Ne vienas žmogus sakė prieš pat liudytojams ateinant meldęs Dievą pagalbos. Štai kas sykį nutiko, kai dvi krikščionės su mažu berniuku skelbė gerąją naujieną po namus. Apie vidudienį jos jau ketino tarnybą baigti, tačiau vaikas ėmė primygtinai prašyti eiti į dar vieną namą. Paskui pats nubėgo ir pasibeldė. Duris atidarė jauna moteris. Sesės priėjo pasikalbėti ir labai nustebo. Pasirodo, ji ką tik prašė Dievą ką nors atsiųsti, kad padėtų suprasti Bibliją. Taip buvo pradėtos Biblijos studijos.

18. Kodėl turime branginti savo tarnystę?

¹⁸ Jei esi krikščionių bendruomenėje, tau irgi suteikta garbė darbuotis drauge su angelais didžiuliame kaip niekad evangelizacijos lauke. Brangink šią tarnystę. Nenuilsdamas skelbk „gerąją naujieną apie Jėzų“ ir tikrai džiaugsiesi savo triūso vaisiais (Apd 8:35).