„Būsite mano liudytojai“

1–3. Kaip Jėzus atsisveikina su apaštalais ir kokių kyla klausimų?

KOKS džiaugsmas apaštalams! Jėzus vėl gyvas! Jo prisikėlimas išsklaidė visą liūdesį. Štai jau 40 dienų Jėzus vis pasirodo savo sekėjams, juos moko, drąsina. Norėtųsi, kad tai niekad nesibaigtų. Bet šiandien Jėzus susitinka su jais paskutinį kartą.

² Ant Alyvmedžių kalno susirinkę apaštalai gaudo kiekvieną Jėzaus pasakytą žodį. Deja, kalbėti jis jau baigia. Pakėlęs rankas jis laimina juos ir pradeda kilti aukštyn, į dangų. Apaštalai neatitraukia nuo Jėzaus akių, kol galiausiai debesis jį visai uždengia. Tie vyrai vis dar žiūri į viršų (Lk 24:50; Apd 1:9, 10).

³ Apaštalų gyvenimas pasisuka nauja vaga. Ką daryti toliau, likus be Mokytojo? Daug svarstyti nereikia. Kristus juk paruošė juos tęsti jo pradėtą darbą. O kaip paruošė? Su kokiu nusiteikimu apaštalai tos svarbios užduoties ėmėsi? Ko čia gali pasimokyti šių laikų krikščionys? Kad tai sužinotume, aptarkime įkvepiantį pasakojimą, užrašytą pirmajame Apaštalų darbų knygos skyriuje.

 4. Nuo ko Lukas pradeda Apaštalų darbų knygą?

⁴ Apaštalų darbų knygą Lukas pradeda kreipdamasis į Teofilį, tą patį asmenį, kuriam anksčiau rašė evangeliją.a Dabar, galima sakyti, jis tęsia savo ankstesnįjį pasakojimą – trumpai primena paskutinius evangelijoje aprašytus įvykius, įtraukia ir dar nepaminėtų dalykų.

5, 6. a) Kas Jėzaus sekėjams padės išsaugoti savo tikėjimą tvirtą? b) Kokiais įrodymais pagrįstas krikščionių tikėjimas?

⁵ Kas Jėzaus sekėjams padės išsaugoti tikėjimą tvirtą? Apaštalų darbų 1:3 skaitome: „[Jėzus] daugelį kartų jiems aiškiai parodė, kad yra gyvas.“ Iš visų Biblijos knygų rašytojų vienintelis Lukas pavartojo graikišką žodį, čia išverstą „aiškiai parodė“. Tai nestebina, nes jis buvo gydytojas, o anas žodis kaip tik ir paplitęs to meto medikų raštuose (Kol 4:14). Jis reiškia akivaizdžius, patikimus įrodymus. Jėzaus prisikėlimas buvo nenuneigiamas faktas. Jis daugelį sykių pasirodė savo sekėjams: tai vienam ar dviem, tai visiems apaštalams, o kartą daugiau kaip penkiems šimtams mokinių (1 Kor 15:3–6).

⁶ Ir šiandien tikrųjų krikščionių tikėjimas pagrįstas daugeliu patikimų įrodymų. Ar išties esama faktų, kad Jėzus tikrai gyveno, mirė už mūsų nuodėmes ir buvo prikeltas? Be abejo. Juk tai paliudijo žmonės, kurie viską matė savo akimis. Todėl skaitydami Dievo Žodyje jų pasakojimus ir su malda juos apmąstydami, savo tikėjimą galime dar labiau sustiprinti. Nepamirškime: tikras tikėjimas, skirtingai nuo lengvatikystės, grįstas svariais įrodymais. Toks tikėjimas būtinas kiekvienam, kas nori gauti amžino gyvenimo dovaną (Jn 3:16).

 7. Kokią žinią skelbti ir ko mokyti turi Jėzaus sekėjai?

⁷ Po prikėlimo susitikęs su mokiniais, Jėzus jiems „kalbėjo apie Dievo Karalystę“. Jis priminė pranašystes, skelbiančias, kad Mesijas turės kentėti ir mirti (Lk 24:13–32, 46, 47). Aiškindamas apie Mesijo vaidmenį, Jėzus kalbėjo apie Dievo Karalystę – juk jis buvo būsimasis tos Karalystės Karalius. Apskritai, kalbėdamas su žmonėmis, Jėzus Dievo Karalystei skyrė daugiausia dėmesio. Apie ją šiandien skelbia ir jo sekėjai (Mt 24:14; Lk 4:43).

8, 9. a) Kokių dviejų dalykų nepagrįstai tikėjosi apaštalai? b) Kaip Jėzus pataisė jų supratimą ir ko čia gali pasimokyti visi krikščionys?

⁸ Kai ant Alyvmedžių kalno apaštalai susitiko su Jėzumi paskutinį kartą, kupini vilties jie paklausė: „Viešpatie, ar tu jau dabar grąžinsi Izraeliui karalystę?“ (Apd 1:6). Iš mokinių klausimo galima įžvelgti du dalykus, kurių jie dar nesuprato. Pirma, jie manė, kad pažadėtoji Dievo Karalystė bus atkurta Izraelyje. Antra, tikėjosi, kad ji pradės valdyti nedelsiant, „jau dabar“. Kaip Jėzus pataisė jų supratimą?

⁹ Kad Dievo Karalystė nėra sietina su Izraelio tauta, mokiniams turėjo paaiškėti netrukus. Juk jau po dešimties dienų jie taps naujos tautos – dvasinio Izraelio – užgimimo liudininkais. Ypatingas ryšys, saistantis etninį Izraelį su Dievu, nutrūks. O atsakydamas į klausimą, kada Karalystė bus atkurta, Jėzus priminė: „Jums nereikia žinoti laikų ar laikotarpių, kuriuos Tėvas pasiliko savo paties žinioje“ (Apd 1:7). Tik Jehova gali nuspręsti, kada įvykdyti savo valią. Pasak Jėzaus, „dieną ir valandą“, kada ateis galas, žino „vien tik Tėvas“. Vadinasi, tuo metu, kai buvo žemėje, netgi Dievo Sūnus to nežinojo (Mt 24:36). Taigi krikščioniui neturėtų pernelyg rūpėti, kada ateis šio pasaulio pabaiga, nes to mums tiesiog neduota žinoti.

10. Kokią nuostatą turime ugdytis ir kodėl?

¹⁰ Tačiau apaštalų dėl tokio požiūrio kritikuoti nedera – jie turėjo stiprų tikėjimą ir nuolankiai leidosi pataisomi. Net jei kai ką suprato neteisingai, noras žinoti pabaigos metą liudija apie girtiną nuostatą. Juk Jėzus ne kartą sekėjus ragino: „Budėkite“ (Mt 24:42; 25:13; 26:41). Apaštalai buvo dvasiškai budrūs ir atidžiai stebėjo įvykius. Jie nenorėjo praleisti jokio ženklo, rodančio, kad netrukus Jehova imsis veiksmų. Mes irgi turime ugdytis tokią nuostatą, nes pats laikmetis – įtampos kupinos „paskutinės dienos“ – verčia būti itin budrius (2 Tim 3:1–5).

11, 12. a) Kokį darbą Jėzus savo mokiniams pavedė? b) Kodėl Jėzus neatsitiktinai paminėjo šventąją dvasią?

¹¹ Jėzus apaštalams priminė, kas jiems turėtų būti svarbiausia: „Kai ant jūsų nusileis šventoji dvasia, jūs gausite galios ir būsite mano liudytojai Jeruzalėje, visoje Judėjoje, Samarijoje ir iki žemės pakraščių“ (Apd 1:8). Taigi mokiniai turėjo skelbti apie Jėzaus prikėlimą. Pirmiausia šią žinią reikėjo pagarsinti ten, kur jis buvo nužudytas – Jeruzalėje. Paskui ji turėjo sklisti visoje Judėjoje, tada Samarijoje ir ilgainiui pasiekti tolimiausius žemės kampelius.

¹² Prieš paskirdamas mokiniams šią užduotį Jėzus tikrai ne be reikalo pakartojo pažadą atsiųsti jiems į pagalbą šventąją dvasią. Apaštalų darbuose šventoji dvasia paminėta daugiau kaip keturiasdešimt kartų. Be jos paramos, kaip rodo knygoje gyvai apsakyti ano amžiaus įvykiai, Jehovos valios įvykdyti nepajėgtume. Tad nepamiršk vis melsti šventosios dvasios (Lk 11:13). Dabar ji būtina kaip niekad.

13. Kiek plačiai liudyti įpareigoti Dievo tarnai ir kodėl turime šio darbo imtis uoliai?

¹³ Sąvoka „žemės pakraščiai“ šiandien aprėpia daugiau nei anuomet, taigi ir darbo Jehovos tarnams padaugėjo. Bet, kaip skaitėme pirmame skyriuje, jie toliau uoliai vykdo savo užduotį. Jie žino, kokia yra Dievo valia: gerąją naujieną apie jo Karalystę turi išgirsti visokie žmonės (1 Tim 2:3, 4). Ar esi atsidėjęs šiam gyvybes gelbstinčiam darbui? Prasmingesnio ir džiugesnio už jį tikrai nėra! Jėgų šiai užduočiai atlikti nepristigsi – jų suteiks Jehova. O studijuodamas Apaštalų darbų knygą sužinosi, kokius metodus taikyti tarnyboje ir su kokia nuostata darbuotis, kad sektųsi.

14, 15. a) Ką angelai pasakė apie Kristaus sugrįžimą ir ką tai reiškė? (Atkreipk dėmesį į išnašą.) b) Kodėl galima sakyti, kad Kristus sugrįžo „tokiu būdu“, kokiu paliko žemę?

¹⁴ Kai Jėzus, kaip minėta skyriaus pradžioje, pakilo nuo žemės ir dingo iš akiračio, vienuolika apaštalų tebestovėjo vietoje ir vis dar žvelgė į dangų. Tada jiems pasirodė du angelai ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami dangun? Tasai Jėzus, kuris buvo iš jūsų tarpo paimtas į dangų, ateis tokiu būdu, kokiu matėte jį kylant į dangų“ (Apd 1:11). Ar angelų žodžiai reiškė, kad Jėzus grįš tuo pačiu kūnu, kaip kad moko kai kurios religijos? Tikrai nereiškė. Ir štai kodėl.

¹⁵ Angelai pasakė, kad Jėzus grįš ne tokiu pat pavidalu, bet „tokiu būdu“, tai yra panašiomis aplinkybėmis.b O kokiomis aplinkybėmis jis pakilo į dangų? Visų pirma, kai angelai kalbėjo mokiniams, Jėzaus jau nebuvo matyti. Be to, saujelė – vien apaštalai – regėjo Jėzų paliekantį žemę ir kylantį į dangų pas Tėvą. Panašiai ir su Kristaus grįžimu. Tik tie žmonės, kurie perpranta dvasinius dalykus, įžvelgia, kad Jėzus jau tapo Karaliumi ir pradėjo valdyti (Lk 17:20). Turime mokėti atpažinti ženklus, liudijančius apie Kristaus karaliavimą, ir kitiems juos nurodyti, kad suvoktų, kokiu reikšmingu laiku gyvename.

16–18. a) Ką iš Apaštalų darbų 1:13, 14 sužinome apie krikščionių sueigas? b) Ko galime pasimokyti iš Jėzaus motinos Marijos? c) Kodėl sueigos krikščionims labai svarbios?

¹⁶ Suprantama, į Jeruzalę apaštalai grįžo labai džiaugdamiesi (Lk 24:52). Ką jie, gavę iš Jėzaus nurodymų ir pamokymų, darys toliau? Iš Apaštalų darbų 1 skyriaus 13 ir 14 eilučių sužinome, kad jie susirinko „viršutiniame kambaryje“, taip pat paaiškėja kai kas įdomaus apie ano meto Jėzaus mokinių sambūrius. Tais laikais daugelyje Palestinos namų viršuje būdavo įrengtas kambarys, į kurį vesdavo laiptai tiesiai iš lauko. Galimas dalykas, „viršutinis kambarys“, kur susirinko mokiniai, buvo Morkaus motinos Marijos namuose, paminėtuose Apaštalų darbų 12:12. Šiaip ar taip, patalpa tikriausiai buvo paprasta ir tinkama krikščionių sambūriams. Taigi kas tenai susirinko ir ką suėję veikė?

¹⁷ Verta dėmesio, kad susibūrė ne vien apaštalai ir ne vien vyrai. Rašoma, kad jie buvo kartu su moterimis, tarp kurių paminėta ir Jėzaus motina Marija (beje, paskutinį kartą Biblijoje). Reikia manyti, Marija čia atėjo ne tam, kad ją išaukštintų, bet norėdama drauge su dvasiniais broliais ir sesėmis nuolankia širdimi pašlovinti Dievą. Be abejo, didžiulė paguoda jai buvo tai, kad keturi sūnūs, neįtikėję Jėzaus jam dar gyvam esant, dabar sykiu su ja dalyvavo tame krikščionių sambūryje (Mt 13:55; Jn 7:5). Po Jėzaus mirties ir prikėlimo jie stipriai pasikeitė (1 Kor 15:7).

¹⁸ Taip pat pasakyta, kad susirinkę mokiniai kartu meldėsi (Apd 1:14). Krikščionių sueigos kiekvienam iš mūsų tiesiog būtinos. Jose drąsiname vienas kitą, semiamės Dievo mokymo, gauname vertingų nurodymų ir svarbiausia – drauge garbiname savo dangiškąjį Tėvą Jehovą. Mūsų bendra malda ir šlovės giesmės yra mielos Dievui ir labai stiprina mus pačius. Tad niekada neapleiskime šių šventų ir dvasiškai ugdančių sambūrių (Hbr 10:24, 25).

19–21. a) Ką rodo Petro veiklumas bendruomenėje? b) Kodėl Judo vietą turėjo užimti kitas ir ko pasimokome iš to, kaip reikalas buvo išspręstas?

¹⁹ Dabar mokiniams iškilo būtinybė spręsti vieną svarbų reikalą, ir čia iniciatyvos ėmėsi Petras (Apd 1:15–26). Kaip atsigavo šis apaštalas! Juk dar neseniai, vos prieš keletą savaičių, jis tris kartus išsižadėjo Viešpaties (Mk 14:72). Argi toks Petro dvasinis pakilimas neįkvepia pasitikėjimo ir tau? Visi esame linkę į nuodėmę, tad atsitikimas su Petru teprimins mums, koks Jehova geras, atlaidus kiekvienam, kas padaręs nuodėmę nuoširdžiai gailisi (Ps 86:5).

²⁰ Petras suprato, kad Jėzų išdavusio apaštalo Judo vietą turėtų užimti kas nors kitas. Kas gi? Naujuoju apaštalu turėtų tapti vienas iš tų vyrų, kurie sekė Jėzumi per visą jo tarnystę ir buvo jo prisikėlimo liudininkai (Apd 1:21, 22). Tai derinosi su paties Jėzaus pažadu: „Jūs sekėte manimi, todėl [...] sėdėsite dvylikoje sostų ir teisite dvylika Izraelio giminių“ (Mt 19:28). Atrodo, Jehovos buvo taip sumanyta, kad 12 apaštalų, ėjusių su Jėzumi visą jo žemiškosios tarnystės kelią, ateityje taps Naujosios Jeruzalės „dvylika pamatinių akmenų“ (Apr 21:2, 14). Taigi Jehova leido Petrui suvokti, kad psalmės žodžiai „jo pareigos kitam teatitenka“ yra pranašingi, taikytini Judui (Ps 109:8).

²¹ Kaip naujasis apaštalas buvo išrinktas? Mokiniai, kaip paprastai darydavo bibliniais laikais, metė burtus (Pat 16:33). Beje, toks sprendimo būdas čia minimas paskutinį kartą Biblijoje. Vėliau, kai buvo išlieta šventoji dvasia, tikriausiai to nebereikėjo. Tačiau atkreipk dėmesį, kodėl buvo metami burtai. Apaštalai meldė: „Tu, Jehova, pažįsti visų širdis, todėl parodyk, katrą iš šių dviejų išsirinkai“ (Apd 1:23, 24). Mokiniai norėjo, kad apaštalą išrinktų Jehova. Buvo išrinktas Motiejus – tikriausiai vienas iš septyniasdešimties mokinių, kuriuos Jėzus buvo siuntęs skelbti gerosios naujienos. Taip Motiejus tapo vienu iš Dvylikosc (Apd 6:2).

22, 23. Kodėl turime būti klusnūs bendruomenės vadovams?

²² Visa tai mums primena, koks svarbus Dievo tautai geras organizuotumas. Kaip anuomet, taip ir šiandien bendruomenėse paskiriami prižiūrėtojai. Vyresnieji kruopščiai apsvarsto Biblijoje pateiktus nurodymus, kokie vyrai gali eiti tokią atsakingą tarnystę, ir meldžia šventosios dvasios vadovavimo. Todėl bendruomenė pripažįsta, kad prižiūrėtojai paskiriami vadovaujant šventajai dvasiai. Visi gerbiame jų darbą ir noriai jiems paklūstame, nes tik taip bendruomenėje įmanoma darna (Hbr 13:17).

²³ Dabar, Jėzaus sustiprinti ir deramai išsprendę organizacinius klausimus, mokiniai jau buvo pasiruošę reikšmingam istoriniam įvykiui. Apie jį pakalbėsime kitame skyriuje.