Jehova – mūsų Puodžius

 1. Kodėl Jehovą galime vadinti Didžiuoju Puodžiumi?

2010-ŲJŲ lapkritį viename Londono aukcione buvo parduodama XVIII amžiaus kiniška keramikos vaza. Už ją buvo pasiūlyta beveik 70 milijonų JAV dolerių. Kokį įspūdingą ir brangų šedevrą puodžius gali sukurti iš molio – tokios pigios, visur paplitusios medžiagos! Tačiau joks puodžius neprilygsta Jehovai. Šeštosios kūrimo dienos pabaigoje jis „iš žemės dulkių“, arba molio, sukūrė tobulą žmogų, Adomą (Pr 2:7). Šis kūrinys visai tinkamai buvo pavadintas Dievo sūnumi (Lk 3:38). Jehova suteikė jam gebėjimą perimti savo Kūrėjo savybes.

2, 3. Kas mums padės turėti tokią nuostatą, kokią kadaise turėjo atgailaujantys izraelitai?

² Deja, pirmasis žmogus, pasidavęs maišto dvasiai, pasielgė prieš savo Kūrėjo valią ir jau nebegalėjo vadintis Dievo sūnumi. Vis dėlto daugybė Adomo palikuonių stojo Jehovos pusėn ir jį pripažino savo Valdovu (Hbr 12:1). Jie nuolankiai pakluso Kūrėjui ir taip parodė norį, kad ne Šėtonas, o Jehova būtų jų Tėvas ir Puodžius (Jn 8:44). Šių ištikimų Jehovos tarnų nuostata panaši į atgailaujančių senovės izraelitų, gyvenusių Izaijo dienomis. Jie sakė: „Viešpatie, tu – mūsų Tėvas. Mes – molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes – tavo rankų darbas“ (Iz 64:7 [64:8, Brb]).

³ Šiandien visi, kas garbina Jehovą dvasia ir tiesa, irgi stengiasi laikytis panašios nuostatos – būti nuolankūs ir jam paklusti. Jiems garbė vadinti Jehovą savo Tėvu ir atsiduoti į jo, Didžiojo Puodžiaus, rankas. Ar tu esi lyg minkštas molis, toks, iš kurio Dievas galėtų nužiesti gražų indą? Ar į kiekvieną savo bendratikį žiūri kaip į Jehovos tebeformuojamą lipdinį? Kad laikytumės teisingo požiūrio, aptarkime tris dalykus: kaip mūsų Puodžius pasirenka tuos, kuriuos nori formuoti, kodėl jis mus formuoja ir kaip jis tai daro.

 4. Kaip Jehova pasirenka, ką patrauks prie savęs? Prašom pateikti pavyzdžių.

⁴ Stebėdamas žmones, Jehova žiūri ne į išorę. Jis tyrinėja širdį, vidinius bruožus. (Perskaityk 1 Samuelio 16:7b.) Tai aiškiai matėsi, kai Dievas rinko krikščionių bendruomenę. Prie savęs ir Jėzaus jis patraukė daug tokių, kurie, kitų požiūriu, galbūt atrodė nieko verti (Jn 6:44). Vienas iš jų buvo fariziejus vardu Saulius – „piktžodžiautojas, persekiotojas ir akiplėša“ (1 Tim 1:13). Tačiau Tas, kuris, pasak Biblijos, išbando širdį, žiūrėjo į Saulių ne kaip į bevertį molį (Pat 17:3). Jehova matė, kad iš jo galės suformuoti „rinktinį indą“, kuris neš gerąją naujieną „tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums“ (Apd 9:15). Kiti žmonės, į kuriuos Dievas žvelgė kaip į būsimus indus „garbingam reikalui“, anksčiau girtavo, elgėsi amoraliai, vogė (Rom 9:21; 1 Kor 6:9–11). Įgiję tikslų Dievo Žodžio pažinimą, jie įtikėjo ir leidosi Jehovos formuojami.

5, 6. Jei pasitikime savo Puodžiumi Jehova, koks bus mūsų požiūris į a) žmones skelbimo teritorijoje ir b) tikėjimo brolius ir seseris?

⁵ Žinodami minėtus faktus, prie kokios išvados prieiname? Kadangi neabejojame Jehovos gebėjimu permatyti širdį ir patraukti prie savęs tinkamus asmenis, negalime teisti žmonių nei savo bendruomenėje, nei skelbimo teritorijoje. Štai vieno vyro vardu Maiklas pavyzdys. Jis pasakoja: „Kai tik pas mane apsilankydavo Jehovos liudytojai, uždarydavau jiems prieš nosį duris, elgdavausi su jais taip, tarsi jie būtų tuščia vieta. Koks buvau nemandagus! Vėliau turėjau progą susipažinti su viena šeima. Mane žavėjo gražus jų elgesys. Paskui sužinojau, kad jie yra Jehovos liudytojai. Buvau pritrenktas! Tų žmonių elgesys paskatino mane iš naujo įvertinti savo požiūrį. Netrukus supratau, kad mano nusistatymas prieš liudytojus rėmėsi tik nuogirdomis, o ne faktais.“ Kad tuos faktus išsiaiškintų, Maiklas sutiko studijuoti Bibliją. Laikui bėgant jis įsitikino radęs tiesą, tapo Jehovos garbintoju ir ėmėsi visalaikės tarnybos.

⁶ Jeigu pripažįstame Jehovą savo Puodžiumi, turėsime tinkamą požiūrį ir į bendratikius. Ar į tikėjimo brolius ir seseris žvelgi Jehovos akimis – ne kaip į baigtą, o kaip į dar formuojamą indą? Dievas pažįsta kiekvieno asmenybę ir mato, kuo žmogus gali tapti jo, genialaus meistro, rankose. Todėl Jehova į mus žiūri pozityviai ir nesureikšmina trūkumų, nes jie laikini (Ps 130:3). Sekdami Dievu, mes irgi stenkimės įžvelgti geruosius jo tarnų bruožus. Galime net prisidėti prie Didžiojo Puodžiaus darbo – pagelbėti tikėjimo draugams daryti dvasinę pažangą (1 Tes 5:14, 15). Šiame darbe pavyzdį turi rodyti vyresnieji, kurie bendruomenei yra tarsi dovanos (Ef 4:8, 11–13).

 7. Kaip tu vertini Jehovos drausminimą?

⁷ Galbūt esi girdėjęs žmones sakant: „Koks naudingas man buvo tėvų drausminimas, gerai supratau tik tada, kai pats susilaukiau vaikų.“ Įgiję daugiau gyvenimo patirties, drausminimą imame vertinti taip kaip Jehova – suvokiame, kad tai meilės išraiška. (Perskaityk Hebrajams 12:5, 6, 11.) Jehova myli mus kaip savo vaikus, todėl kantriai mus formuoja. Jis trokšta, kad būtume išmintingi, nestokotume laimės ir jį, dangiškąjį Tėvą, mylėtume (Pat 23:15). Mūsų protėvis Adomas perdavė mums prastą paveldą – iš prigimties esame „rūstybės vaikai“ (Ef 2:2, 3). Bet Jehova jokiu būdu nenori, kad mums tektų kentėti dėl savo netinkamų sprendimų ir galiausiai pražūti.

8, 9. Kaip Jehova lavina mus šiandien ir kaip lavins ateityje?

⁸ Būdami „rūstybės vaikai“, anksčiau turėjome daug tokių bruožų, kurie nepatiko Dievui. Bet jo ugdomi pasikeitėme į gera. Netgi tie, kas elgėsi žvėriškai, ėmė panašėti į avinėlį (Iz 11:6–8; Kol 3:9, 10). Todėl aplinka, kurią Jehova dabar kuria ir kurioje mus formuoja, dvasiniu požiūriu yra tarsi rojus. Čia jaučiamės ramūs ir saugūs, nors mus supa sugedęs pasaulis. Čia tie, kas augo be meilės, nedarnioje šeimoje, pagaliau jaučiasi mylimi (Jn 13:35). Toje aplinkoje išmokome rodyti meilę vienas kitam. Svarbiausia, pažinome Jehovą ir esame gaubiami jo tėviškos meilės (Jok 4:8).

⁹ Naujajame pasaulyje mūsų laukia dar didesnis, tiesiog neprilygstamas dvasinis klestėjimas. Bet tada džiaugsimės ne vien dvasiniu rojumi. Valdant Dievo Karalystei tikru rojumi taps visa žemė. Globalinio atkūrimo laikotarpiu Jehova mus ir toliau formuos. Dabar sunku net įsivaizduoti, koks nepaprastas tai bus procesas ir kokių puikių rezultatų toks lavinimas duos (Iz 11:9). Jehovos galios veikiamas, mūsų protas ir kūnas taps tobulas, todėl gebėsime lengvai perprasti jo mokymus ir nepriekaištingai vykdyti jo valią. Tad vis leiskimės Jehovos formuojami – taip parodysime, kad jo ugdymą, bylojantį apie didelę meilę mums, labai vertiname (Pat 3:11, 12).

10. Kaip Jėzus savo pavyzdžiu parodė, koks kantrus ir išmanus yra mūsų Didysis Puodžius?

¹⁰ Kaip įgudęs puodžius, Jehova gerai žino „molio“, su kuriuo dirba, sudėtį bei kokybę ir atitinkamai jį formuoja. (Perskaityk Psalmyno 103:10–14.) Taigi jis atsižvelgia į kiekvieno ypatumus – kokios mūsų silpnybės, kiek esame pajėgūs nuveikti, kokią dvasinę pažangą padarėme. Jo požiūris į savo tarnus matomas iš to, kaip su netobulais žmonėmis elgėsi Jėzus. Pagalvokime, kaip Dievo Sūnus reaguodavo į apaštalų trūkumus, ypač į polinkį ginčytis, kurio iš jų padėtis aukštesnė. Girdėdamas smarkius apaštalų ginčus, vargu ar būtum manęs, kad šie vyrai yra nuolankūs ir lengvai pasiduoda formavimui. Vis dėlto Jėzus nežiūrėjo į juos neigiamai. Jis buvo tikras, kad ištikimus apaštalus galima pataisyti maloniu, kantriu pamokymu ir savo paties nuolankumo pavyzdžiu (Mk 9:33–37; 10:37, 41–45; Lk 22:24–27). Kai Jėzus buvo prikeltas ir ant jo sekėjų išlieta šventoji dvasia, apaštalams rūpėjo jau nebe jų padėtis ar reputacija, o patikėtas darbas (Apd 5:42).

11. Iš ko matyti, kad Dovydas buvo tarsi minkštas molis Dievo rankose, ir kaip galime sekti jo pavyzdžiu?

¹¹ Šiandien Jehova savo tarnus formuoja pasinaudodamas savo Žodžiu, šventąja dvasia ir krikščionių bendruomene. Dievo Žodis gali mus formuoti, jeigu jį skaitome, apmąstome, ką sužinoję, ir prašome Jehovos padėti tas žinias pritaikyti. Dovydas rašė: „Gulėdamas guolyje, tave menu, per visą naktį mąstau“ (Ps 63:7 [63:6, Brb]). Dar jis sakė: „Kadangi Viešpats mane moko, aš jį šlovinsiu; net naktį man širdis tai primena“ (Ps 16:7). Dovydas leido Dievo žodžiams pasiekti giliausias sielos kerteles, paveikti mintis ir jausmus, net jeigu tie žodžiai ir būdavo griežti (2 Sam 12:1–13). Koks geras nuolankumo ir klusnumo pavyzdys! Kiekvienas pagalvokime: ar apmąstau Dievo Žodį ir deduosi jį giliai į širdį? Gal turėčiau tam skirti dar daugiau dėmesio? (Ps 1:2, 3)

12, 13. Kaip Jehova mus formuoja per šventąją dvasią ir bendruomenę?

¹² Šventoji dvasia gali mus formuoti įvairiopai. Pavyzdžiui, ji padeda ugdytis tokią kaip Kristaus asmenybę – įgyti bruožus, vadinamus Dievo dvasios vaisiumi (Gal 5:22, 23). Į šį vaisių, pavyzdžiui, įeina meilė. Kadangi Dievą mylime, jo įsakymai mums nėra sunkūs, mes norime jam paklusti ir leistis jo ugdomi. Šventoji dvasia taip pat suteikia mums jėgų atsispirti žalingai pasaulio ir jo dvasios įtakai (Ef 2:2). Apaštalą Paulių jaunystėje buvo smarkiai paveikusi išdidi žydų religinių vadovų dvasia. Bet Dievo dvasia padėjo jam pasikeisti ir vėliau jis rašė: „Aš visa pajėgiu tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4:13). Mes irgi nepaliaukime nuolankiai prašę Jehovą jo dvasios. Nuoširdžius mūsų maldavimus jis tikrai išklausys (Ps 10:17).

¹³ Kiekvieną savo tarną atskirai Jehova formuoja ir per bendruomenę, jos prižiūrėtojus. Štai jeigu vyresnieji pamato, kad turime kokią nors silpnybę, galinčią pakenkti mūsų dvasingumui, stengiasi mums padėti (Gal 6:1). Tačiau jų pamokymai grįsti ne žmonių išmone. Visų pirma jie nuolankiai prašo Jehovą suteikti jiems išminties ir įžvalgos. Tada, turėdami omenyje mūsų problemą, jie stengiasi išsiaiškinti, kas apie ją sakoma Biblijoje ir mūsų organizacijos leidiniuose. Šitaip vyresnieji pasirengia suteikti būtent tokią pagalbą, kokios mums reikia. Jeigu jie, meilės skatinami, prieis prie tavęs ir maloniai paminės, kur dar galėtum pasitaisyti (pavyzdžiui, duos patarimų dėl aprangos), ar laikysi jų žodžius Jehovos meilės išraiška ir į pamokymą įsiklausysi? Jei taip, būsi tarsi minkštas molis Dievo rankose ir laimėsi daug gera.

14. Iš ko matyti, kad Jehova gerbia žmonių valios laisvę?

¹⁴ Suprasdami, kaip Jehova mus formuoja, gebėsime palaikyti gerus santykius su tikėjimo draugais, taip pat neprarasti teisingo požiūrio į žmones mūsų tarnybos teritorijoje, įskaitant ir Biblijos studijuotojus. Vos iškasęs molį iš žemės, puodžius dar negali imti su juo dirbti. Pirmiausia jis turi molį paruošti, pavyzdžiui, pašalinti iš jo akmenis, kitas priemaišas. Didysis Puodžius panašiai elgiasi su žmonėmis – padeda jiems pasiruošti jo formavimui. Gerbdamas žmonių valios laisvę, Jehova neverčia jų keistis, o palaipsniui atskleidžia savo teisingus reikalavimus, kad imtis permainų jie nuspręstų savo noru.

15, 16. Kaip Biblijos studijuotojai gali parodyti, kad nori būti formuojami Jehovos? Prašom pateikti pavyzdį.

¹⁵ Apsvarstykime Tesi iš Australijos pavyzdį. Sesė, kuri vedė jai studijas, pasakojo: „Biblijos tiesas Tesi įsimindavo gana nesunkiai. Tačiau nedarė jokios akivaizdžios pažangos, netgi nelankė sueigų. Daug dėl to meldžiausi ir nutariau studijas nutraukti. Tada nutiko kai kas nuostabaus. Per studijas, kurios turėjo būti jau paskutinės, Tesi man atsivėrė. Pasakė, kad jaučiasi esanti veidmainė, nes jai iki šiol patinka lošti. Bet dabar ji nusprendė atsikratyti šio įpročio.“

¹⁶ Nepaisydama artimų žmonių patyčių, Tesi netrukus ėmė lankyti bendruomenės sueigas ir rodyti krikščioniškas savybes. Minėta sesė pridūrė: „Po kurio laiko Tesi pasikrikštijo ir vėliau pradėjo tarnauti reguliariąja pioniere, nors turėjo mažamečių vaikų.“ Šis pavyzdys liudija, kad kai Biblijos studijuotojai ima keisti savo gyvenimą norėdami patikti Dievui, jis artinasi prie jų ir, vaizdžiai sakant, formuoja iš jų brangius indus.

17. a) Kodėl džiaugiesi, kad Jehova yra tavo Puodžius? b) Kokius klausimus aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Dar ir šiandien yra puodžių, keramikos dirbinius darančių vien tik rankomis. Kaip gerai jie išmano molio savybes, kokie įgudę yra meistrai! Jehova, Didysis Puodžius, mus irgi puikiai pažįsta, rodo mums asmeninį dėmesį. Jis moko ir ugdo mus labai kantriai ir atidžiai stebi, ar jo formavimui pasiduodame. (Perskaityk Psalmyno 32:8.) Ar jauti, kad esi Jehovai svarbus? Ar matai, kaip tave formuoja švelnios jo rankos? Jei taip, verta pamąstyti: kokios savybės padėtų tau ir toliau būti tarsi plastiškam moliui? Ir kokių savybių turėtum vengti, kad netaptum it kietas, nelankstus minkalas? Kaip tėvai galėtų bendradarbiauti su Jehova ugdydami savo vaikus? Šiuos klausimus aptarsime kitame straipsnyje.