Biblijos knyga Nr. 35: Habakuko

Rašytojas: Habakukas

Parašymo vieta: Judas

Baigta rašyti: apie 628 m. p. m. e. (?)

HABAKUKO knyga Biblijos hebrajiškuosiuose raštuose eina kartu su kitais „mažaisiais pranašais“. Bet regėjimą ir ištarmę Habakukas Dievo tautai skelbė paties Aukščiausiojo įkvėptas, ir pranašo žodžiai tikrai nėra mažareikšmiai. Šita knyga skaitytojui gali suteikti drąsos ir stiprybės, taigi palaiko Dievo tarnus sunkiu metu. Joje pabrėžiami du svarbūs dalykai: pirma, Jehova Dievas yra visatos Valdovas ir, antra, teisusis gyvena tikėjimu. Knyga taip pat perspėja Dievo tarnų priešus ir visus, kurie veidmainiškai sakosi tarnaujantys Dievui. Be to, padeda suprasti, ką reiškia tvirtai tikėti Jehovą, ir primena, kad visa šlovė priklauso jam.

² Habakuko knyga prasideda žodžiais: „Ištarmė, kurią pranašas Habakukas gavo per regėjimą“ (Hab 1:1). Vardas Habakukas (hebrajiškai Habaqquq) išvertus reiškia „karštas apkabinimas“. Tačiau kas buvo tas pranašas Habakukas? Apie jo kilmę, giminę, gyvenimo aplinkybes ir mirtį neturime jokių žinių. Knygos gale, tiesa, yra prierašas: „Choro vadovui. Su styginiais instrumentais.“ Iš to galėtume spręsti, kad Habakukas buvo levitas, šventyklos muzikantas, bet vėlgi tai tik prielaida.

³ Kada Habakukas pranašavo? Mūsų jau minėtas prierašas ir žodžiai „Viešpats yra savo šventykloje“ rodo, kad Jeruzalės šventykla tuo metu dar nebuvo sugriauta (2:20). Sprendžiant iš šio fakto ir iš pranašystės turinio, ji buvo paskelbta ne per daugiausiai laiko likus iki Jeruzalės sunaikinimo, o pražūtis, kaip žinia, miestą ištiko 607 m. p. m. e. Gal įmanoma pranašystę datuoti dar tiksliau? Ko gero, Habakukas savo knygą parašė po dievobaimingojo karaliaus Jošijo mirties (jis valdė 659—629 m. p. m. e.). Pačioje knygoje yra įdomi užuomina: pranašaujamas tam tikras dalykas, kuriuo Judo gyventojai netikėtų, jeigu ir būtų jiems pasakyta. Kas tai? Ogi kad Dievas išjudins chaldėjus (babiloniečius) ir pasiųs nubausti neištikimos Judo karalystės (1:5, 6). Ši pastaba taikliai apibūdina situaciją, susidariusią stabmeldžio karaliaus Jehojakimo valdymo pradžioje. Tuomet Jude viešpatavo neteisybė ir netikėjimas. Jehojakimui karaliaus valdžią suteikė faraonas Nekojas, ir šalis buvo priklausoma nuo Egipto. Štai tokiomis aplinkybėmis žmonės net neprisileido minties apie galimą babiloniečių antpuolį. Bet Nebukadnecaras 625 m. p. m. e. mūšyje prie Karkemišo nugalėjo faraoną Nekoją ir palaužė Egipto galybę. Pranašystė, regis, turėjo būti paskelbta dar iki to įvykio. Visi faktai rodo, kad Habakukas savo knygą parašė Jehojakimo valdymo pradžioje (jis tapo karaliumi 628 m. p. m. e.) ir kad pats pranašas buvo Jeremijo amžininkas.

⁴ O iš kur žinome, kad knyga Dievo įkvėpta? Habakuko knygos kanoniškumą patvirtina Biblijos hebrajiškųjų raštų senieji katalogai. Nors pati knyga juose konkrečiai neįvardyta, ji, savaime suprantama, įėjo į „dvylika mažųjų pranašų“, nes be Habakuko jų nebūtų buvę dvylika. Kad šita pranašystė priklauso prie įkvėptųjų raštų, pripažino ir apaštalas Paulius. Jis pacitavo Habakuko 1:5 ir pasakė tai esant „pranašų žodį“ (Apd 13:40, 41). Habakuko knyga Paulius ne kartą rėmėsi ir savo laiškuose. Nei Judas, nei Babilonas neišvengė nelaimių, kurias Habakukas jiems iš anksto skelbė, ir tai jau savaime rodo, kad jis buvo tikras Jehovos pranašas. Be to, Habakukas kalbėjo Jehovos vardu ir šlovę atidavė Jehovai.

⁵ Habakuko knyga susideda iš trijų skyrių. Pirmieji du parašyti dialogo forma: pats pranašas kalbasi su Jehova. Skaitytojas čia gali daugiau sužinoti apie chaldėjų karinę galybę, nors čia pat pranašaujama, kad sielvartas ištiks babiloniečių tautą, kraunančią, kas jai nepriklauso, siekiančią neteisėtos naudos savo namams, statančią miestą krauju, garbinančią drožtą stabą. Trečiasis skyrius pasižymi nepaprastai gyva, vaizdinga kalba, dramatizmu. Pagrindinė jo mintis — koks didis pasirodys Jehova kovos dieną. Šitas skyrius parašytas tarsi malda Dievui, tarsi rauda. Beje, sakoma, kad ši knygos atkarpa „viena gražiausių, žaviausių visoje hebrajų poezijoje“.a

KUO VERTINGA

¹² Apaštalas Paulius suprato, kokia ‘naudinga mokyti’ Habakuko pranašystė, ir šios knygos 2-ojo skyriaus 4 eilutę pacitavo trijuose savo laiškuose. Antai Romoje gyvenantiems krikščionims jis pabrėžė, kad geroji naujiena yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, ir pridūrė: „Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą, kaip parašyta: ‘Teisusis gyvens tikėjimu.’“ Laiške galatams Paulius aiškino, jog tik per tikėjimą ateina palaiminimas: „Kad įstatymu niekas nenuteisinamas Dievo akyse, aišku, nes teisusis gyvens tikėjimu.“ Taip pat Laiške hebrajams Paulius rašė, kad krikščionys turi rodyti gyvą tikėjimą, idant išgelbėtų sielą, ir vėl atkartojo tuos pačius Jehovos žodžius iš Habakuko knygos. Šįkart prie frazės „mano teisusis gyvens tikėjimu“ Paulius pridūrė ir tolesnius pranašo užrašytus žodžius, cituodamas iš graikiškojo Septuagintos vertimo: „Jeigu jis bailiai pasitrauktų, mano siela juo nebesigėrės.“ Paskui apaštalas apibendrino: mes esame „tie, kurie tiki, kad išgelbėtume sielą“ (Rom 1:17; Gal 3:11; Hbr 10:38, 39, Brb).

¹³ Jei šiandieną kuriam krikščioniui sunku, Habakuko pranašystė gali suteikti stiprybės. Ši knyga moko pasikliauti Dievu. Ja galima pasiremti ir perspėjant žmones apie Dievo nuosprendžius. O perspėjimas štai koks: tegul niekas nemano, kad Dievas delsia nubausti piktuosius; ką jis numatė, „tikrai išsipildys“ (Hab 2:3). Juk išsipildė pranašystė, kad Judo kraštą nuniokos babiloniečiai, juk ir patį Babiloną 539 m. p. m. e. užgrobė medai ir persai. Argi iš to nepasimokome, kad Dievo žodžiais reikia tikėti? Taigi apaštalas Paulius, perspėdamas savo laikų žydus dėl netikėjimo, nusprendė pacituoti ne ką kitą, o pranašą Habakuką: „Pasisaugokite, kad jums nepritaptų pranašų žodis: ‘Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir traukitės iš akių! Štai aš darau darbą jūsų dienomis, darbą, kuriuo nepatikėsite, jei kas jums pasakos’“ (Apd 13:40, 41; Hab 1:5, Septuagintos vertimas). Netikėjimo persiėmę žydai Pauliaus žodžių nepaisė, lygiai kaip netikėjo Jėzaus perspėjimu, kad Jeruzalė būsianti sunaikinta. O galiausiai pjovė savo netikėjimo vaisius, mat 70 m. e. m. romėnų kariuomenė Jeruzalę vis dėlto sugriovė (Lk 19:41-44).

¹⁴ Kaip anais laikais, taip ir dabar Habakuko pranašystė skatina krikščionis, gyvenančius smurto kupiname pasaulyje, išsaugoti tvirtą tikėjimą. Ši knyga padeda mokyti kitus ir atsakyti į daugeliui rūpimą klausimą: nejaugi Dievas nenubaus blogų žmonių? Dar kartą atkreipkime dėmesį, kas pranašystėje sakoma: „Palauk; jis tikrai išsipildys ir nesuvėluos“ (Hab 2:3). Kad ir kokie bruzdėjimai vyktų žemėje, pateptasis Karalystės paveldėtojų likutis prisimena Habakuko žodžius apie anksčiau Jehovos įvykdytus nuosprendžius: „Išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo“ (3:13). Tikrai Jehova nuo amžių yra jų „Šventasis“, jų „Uola“. Neteisiesiems jis atseikės, ko tie nusipelnę, o visiems, kuriuos apglėbia savo meile, dovanos gyvenimą. Kas brangina teisingumą, gali džiaugtis jo Karalyste ir jo aukščiausiąja valdžia, tardami: „Aš džiaugsiuosi Viešpačiu, džiūgausiu savo išgelbėjimo Dievu! Viešpats Dievas yra mano stiprybė“ (1:12; 3:18, 19, Brb).

[Išnaša]