Silas — padrąsinimo šaltinis

NUO pat krikščionybės istorijos pradžios ištikimų keliaujančiųjų prižiūrėtojų veikla buvo labai svarbi dėl dviejų priežasčių: Dievo tautos susirinkimų padrąsinimo ir gerosios naujienos skleidimo iki tolimiausių žemės kampelių. Tarp pirmųjų paskirtų prižiūrėtojų buvo Silas, pranašas ir vadovaujantis Jeruzalės susirinkimo narys. Jam teko reikšmingas vaidmuo plečiant svarbią skelbimo veiklą; be to, Silas buvo vienas iš tų misionierių, kurie pirmi skelbė Europoje. Kodėl Silas buvo ypač tinkamas šiam darbui? Kokiomis jo savybėmis tiktų sekti mums?

Apipjaustymo klausimas

Kai maždaug 49 m. e. metais iškilo apipjaustymo klausimas, galintis supriešinti žmones, Jeruzalės vadovaujančioji taryba turėjo paskelbti aiškų nurodymą visiems krikščionims, kaip jį išspręsti. Būtent tokiomis aplinkybėmis Biblijoje pirmą kartą paminimas Silas, dar vadinamas Silvanu. Galbūt jis yra vienas iš tų, kurie priėmė nutarimą, ir buvo išrinktas iš „apaštalų ir vyresniųjų“ kaip pasiuntinys perduoti šį nutarimą ‛broliams Antiochijoje, Sirijoje bei Kilikijoje’. Antiochijoje Silas ir Judas (Barsabas) kartu su Barnabu bei Pauliumi įteikė atgabentą raštą ir, matyt, žodžiais atpasakojo tai, kas vyko Jeruzalės susirinkime, prie kokios buvo prieita išvados, bei perteikė laiško turinį. Be to, jie „guodė ir stiprino brolius gausingais pamokymais“. Viskas baigėsi laimingai ir Antiochijos krikščionys „apsidžiaugė“ (Apaštalų darbai 15:1-32).

Silas vaidino svarbų vaidmenį sprendžiant šį esminį klausimą. Tačiau jo užduotis buvo nelengva. Niekas nežinojo, kaip Antiochijos susirinkimas reaguos į sprendimą. Todėl, kaip pažymi vienas komentatorius, „reikėjo išmintingo bei taktiško žmogaus, kuris paaiškintų, ką apaštalai buvo parašę savo laiške“. Tai, kad šiai delikačiai užduočiai buvo pasirinktas būtent Silas, mums kai ką sako apie jo asmenybę. Buvo galima pasitikėti, jog jis sąžiningai perduos vadovaujančiosios tarybos nurodymus. Be to, jis tikriausiai buvo išmintingas prižiūrėtojas, galėjęs sutaikyti ginčų draskomą susirinkimą.

Kelionės su Pauliumi

Ar Silas po tos misijos grįžo į Jeruzalę, ar ne, neaišku. Šiaip ar taip, po Barnabo ir Pauliaus ginčo dėl Jono, vadinamo Morkumi, naujai kelionei Paulius pasirinko tuo metu Antiochijoje buvusį Silą; kelionės tikslas iš pradžių buvo dar kartą aplankyti miestus, kuriuose Paulius buvo skelbęs per savo pirmą misionierišką kelionę (Apaštalų darbai 15:36-41).

Pauliaus pasirinkimui galbūt turėjo įtakos teigiamas Silo požiūris į misiją pas pagonis ir jo, kaip pranašo bei vadovaujančiosios tarybos atstovo, autoritetas, kuriuo galima būtų remtis perduodant jos nutarimą Sirijos ir Kilikijos tikintiesiems. Rezultatai buvo puikūs. Apaštalų darbų knygoje pasakojama: „Keliaudami per miestus, jie liepdavo tikintiesiems laikytis Jeruzalės apaštalų bei vyresniųjų priimtų nutarimų. Taip bažnyčios vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi“ (Apaštalų darbai 16:4, 5).

Misionieriams keliaujant, šventoji dvasia du kartus pakeitė jų numatytą maršrutą (Apaštalų darbai 16:6, 7). Listroje, pagal tiksliai neapibrėžtas „ankstesnes pranašystes“, prie grupės prisidėjo Timotiejus (1 Timotiejui 1:18; 4:14). Per Pauliui duotą regėjimą — mat jis irgi turėjo pranašavimo dovaną — bendrakeleiviai buvo nukreipti plaukti į Makedoniją (Europa) (Apaštalų darbai 16:9, 10).

Nuplakti ir įkalinti

Filipuose, „pirmajame šitos Makedonijos dalies mieste“, Silui teko patirti nepamirštamą išmėginimą. Po to, kai Paulius išvarė iš vienos tarnaitės spėjimo dvasią, jos šeimininkai, matydami, jog neteko pajamų šaltinio, nutempė Silą ir Paulių pas miesto vyresnybę. Šiedu vyrai iškentė paniekinimą: juos viešai apšaukė piktadariais, nuplėšė viršutinius drabužius ir turgaus aikštėje nuplakdino (Apaštalų darbai 16:12, 16-22).

Tokios baisios plakimo bausmės ne tik kraštutinai išmėgindavo žmogaus ištvermę; Pauliaus ir Silo atveju jos buvo ir neteisėtos. Kodėl? Pagal Romos įstatymus plakti Romos piliečius buvo draudžiama. Paulius turėjo Romos pilietybę, Silas, matyt, irgi. ‛Smarkiai nuplakdinti’ Paulius ir Silas buvo įmesti kalėjiman, kur jų kojos buvo įtvertos į šiekštus. Gustavas Štėlinas aiškina, jog tai buvo „baisus įrankis, kuriuo kalinio kojas buvo galima išskėsti kiek panorėjus, taip neleidžiant užmigti“. Vidurnaktį, nors jų nugaros, be abejo, buvo nusėtos skausmingomis žaizdomis, „Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną“ (Apaštalų darbai 16:23-25).

Toks elgesys dar kai ką pasako apie Silo asmenybę. Jis džiūgavo, nes jie kentėjo dėl Kristaus vardo (Mato 5:11, 12; 24:9). Tai, be abejo, buvo ta pati dvasia, ankstesnės misijos Antiochijoje metu įgalinusi Silą bei jo draugus veiksmingai drąsinti ir stiprinti susirinkimą, tuo sužadindama bendrakrikščionių džiaugsmą. Turbūt Paulius ir Silas dar labiau apsidžiaugė, kai žemei sudrebėjus buvo stebuklingai išvaduoti iš kalėjimo ir galėjo padėti beketinančiam nusižudyti kalėjimo prižiūrėtojui ir jo šeimai įtikėti Dievą (Apaštalų darbai 16:26-34).

Plakimas bei įkalinimas neįbaugino nei Pauliaus, nei Silo. Kai buvo perduotas paliepimas juos paleisti, jie atsisakė gėdingai slapčia išeiti iš Filipų, nors to tikėjosi teisėjai. Jiedu nenusileido tiems akiplėšiškiems, savavaliams pareigūnams ir apkaltino juos pačius. „Mus, Romos piliečius, be jokio tardymo viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori slapčia paleisti?! — paklausė Paulius. — Šito nebus! Tegul patys ateina ir išveda!“ Išsigandę galimų pasekmių, teisėjai buvo priversti maldauti, kad tiedu išvyktų iš miesto (Apaštalų darbai 16:35-39).

Atkreipę valdžios dėmesį į savo kaip romėnų teises, Paulius ir Silas įvykdė teisėjų prašymą, tačiau tik po to, kai aplankė savo draugus. Kaip buvo įpratę per visą tą skelbimo kelionę, Silas su savo bendrakeleiviu dar kartą „padrąsino“ brolius ir tada išvyko (Apaštalų darbai 16:40, Brb red.).

Iš Makedonijos į Babiloną

Nepraradę nuotaikos dėl tokio, atrodo, nemalonaus atsitikimo, Paulius, Silas ir jų bendrakeleiviai patraukė į naujus misionieriškus laukus. Tesalonikoje jiems vėl teko patirti sunkumų. Kadangi Paulius sėkmingai darbavosi tris šabus, pavydūs priešininkai sukurstė minią, tad misionieriams buvo išmintinga naktį palikti miestą. Jie pasuko į Berėją. Sužinoję apie Pauliaus bei jo draugų laimėjimus tame mieste, priešininkai atskubėjo iš Tesalonikos. Paulius pasitraukė vienas, o Silas su Timotiejumi pasiliko Berėjoje rūpintis susidomėjusiųjų grupe (Apaštalų darbai 17:1-15). Silas ir Timotiejus vėl susitiko su Pauliumi Korinte; jie atnešė gerų naujienų ir galbūt dovanų iš ištikimų draugų Makedonijoje. Tikriausiai tai įgalino stokojantį apaštalą nutraukti pasaulietinį darbą, kurį jis tuo metu dirbo, ir ryžtingai grįžti prie visalaikės skelbimo tarnybos (Apaštalų darbai 18:1-5; 2 Korintiečiams 11:9). Silas bei Timotiejus irgi minimi kaip evangelistai ir Pauliaus palydovai Korinte. Tad aišku, kad jų veikla tame mieste nesusilpnėjo (2 Korintiečiams 1:19).

Įvardžio „mes“ vartojimas abiejuose tuo metu iš Korinto tesalonikiečiams parašytuose laiškuose leidžia manyti, jog Silas ir Timotiejus prisidėjo prie tų laiškų parašymo. Tačiau mintis, kad Silas užsiimdavo rašymu, visų pirma pagrįsta tuo, ką Petras kalba apie vieną savo laišką. Jis sako, jog savo pirmą laišką iš Babilono parašė „per Silvaną, ištikimąjį brolį“ (1 Petro 5:12, 13). Nors tai galėjo reikšti Silvaną buvus tiesiog laiško įteikėją, iš skirtingo dviejų Petro laiškų stiliaus galima spręsti, kad Petras pasitelkė Silą savo pirmajam, tačiau ne antrajam laiškui parašyti. Tad dar vienas iš daugelio Silo talentų bei teokratinių privilegijų galėjo būti sekretoriaus pareigos.

Sektinas pavyzdys

Kai pažvelgiame iš šalies į tai, ką nuveikė Silas, jo darbų sąrašas įspūdingas. Jis — puikus pavyzdys šių laikų misionieriams bei keliaujantiesiems prižiūrėtojams. Silas pasiaukojamai leisdavosi į ilgas, jam pačiam daug kainuojančias keliones ne dėl materialinės naudos ar prestižo, o kad padėtų kitiems žmonėms. Jo tikslas buvo drąsinti juos išmintingais ir taktiškais patarimais, puikiai paruoštomis, šiltomis kalbomis bei uolumu skelbimo tarnyboje. Kad ir koks būtų tavo vaidmuo Jehovos organizacijoje, jei panašiai stengiesi išlaikyti teigiamą požiūrį net ir nelaimės atveju, irgi būsi padrąsinimo šaltinis savo bendratikiams.

[Žemėlapis 29 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Pauliaus antroji misionieriška kelionė

Didžioji jūra

Antiochija

Derbė

Listra

Ikonijus

Troadė

Filipai

Amfipolis

Tesalonika

Berėja

Atėnai

Korintas

Efezas

Jeruzalė

Cezarėja

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.