Atsidėk mokymui

„JŪS vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu“ (Jn 13:13). Šiais žodžiais Jėzus atkreipė dėmesį į savo, kaip mokytojo, tarnystę. Paskui, prieš pakildamas į dangų, savo sekėjams jis liepė: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, [...] mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28:19, 20). Apie tai, kaip svarbu mokyti Dievo Žodžio, vėliau kalbėjo ir apaštalas Paulius. Krikščionių vyresniajam Timotiejui jis rašė: „Užsiiminėk skaitymu, raginimu, mokymu. [...] Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą“ (1 Tim 4:13-15).

Kaip anuomet, taip ir šiandien krikščionių sueigose ir lauko tarnyboje itin didelis dėmesys skiriamas mokymui. Pažiūrėkime, ką reiškia atsidėti mokymui ir kaip toks atsidavimas daro mus geresniais Dievo Žodžio mokytojais.

Sekime didžiuoju Mokytoju

Daug klausytojų žavėjosi tuo, kaip Jėzus mokė. Štai ir susirinkusiems Nazareto sinagogoje Jėzaus kalba padarė didelį įspūdį. Evangelistas Lukas rašo: „Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (Lk 4:22). Jėzaus mokiniai gerąją naujieną stengėsi skelbti panašiai kaip jų Mokytojas. Apaštalas Paulius bendratikius ragino: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11:1). Taikydamas Jėzaus mokymo metodus, Paulius įgudo veiksmingai liudyti „tiek viešumoje, tiek po namus“ (Apd 20:20).

Mokė turgaus aikštėje

Įsidėmėtiną pasakojimą, kaip Paulius mokė viešumoje, randame Apaštalų darbų knygos 17 skyriuje. Ten rašoma, jog atkeliavęs į Atėnus jis vaikščiojo po miestą ir visur — gatvėse, aikštėse — matė daugybę stabų. Nieko keista, kad apaštalas nesitvėrė apmaudu. Vis dėlto, suvaldęs pyktį, „aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems [turgaus] aikštėje“ (Apd 17:16, 17). Koks geras pavyzdys mums! Jeigu su žmonėmis, kad ir kokių įsitikinimų jie būtų, pokalbį stengiamės užmegzti pagarbiai, ne smerkiamu tonu, tikėtina, jog kai kurie mus išklausys ir laikui bėgant net išsivaduos iš klaidingos religijos pančių (Apd 10:34, 35; Apr 18:4).

Atėnų turgavietėje Pauliui su savo pašnekovais diskutuoti ne visada būdavo lengva. Jam tekdavo aiškintis su filosofais, nė iš tolo nepripažįstančiais jo skelbiamų tiesų. Kai nuomonės imdavo kirstis, Paulius, aišku, stengdavosi įsiklausyti ir į priešingus argumentus. Vieni apaštalą vadino „plepiu“ (pažodžiui „sėklų lesėju“), kiti sakė, esą „jis — svetimų dievybių skelbėjas“ (Apd 17:18).

Menkinamos klausytojų replikos Pauliui vis dėlto nenumušė dvasios. Netgi atvirkščiai. Paprašytas išdėstyti savo mokymus, jis pasinaudojo proga ir pasakė svarią kalbą, aiškiai rodančią jo puikų gebėjimą mokyti (Apd 17:19-22; 1 Pt 3:15). Panagrinėkime tą kalbą išsamiau ir pažiūrėkime, kaip patys galėtume pagerinti savo mokymo įgūdžius.

Pradėkime nuo to, kas pašnekovui rūpi

Paulius pasakė: „Atėniečiai, man rodos, kad jūs visais atžvilgiais itin dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui.’ Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate“ (Apd 17:22, 23).

Paulius atidžiai dėmėjosi visa, ką aplinkui matė ir girdėjo. Iš to, ką pastebėdavo, galėjo daug pasakyti apie žmones, kuriems gerąją naujieną skelbė. Jeigu esame pastabūs, mes irgi galime šį tą sužinoti apie namo ar buto šeimininką. Pavyzdžiui, žaislai kieme ar kokie nors ženklai ant durų jau suteikia tam tikros informacijos. Numanydami, kokie žmonės čia gyvena, apgalvosime ne vien ką sakyti, bet ir kaip tai pasakyti (Kol 4:6).

Apaštalas kalbėjo ne smerkiamai. Jis matė, kad atėniečiai dievobaimingi, tik jų garbinimas skirtas ne tam, kam derėtų. Paulius aiškiai nurodė jiems kelią prie tikrojo Dievo (1 Kor 14:8). Kaip svarbu mums, gerosios naujienos skelbėjams, kalbėti aiškiai ir pašnekovų nesmerkti!

Būkime dėmesingi ir nešališki

Paulius tęsė: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis juk pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita“ (Apd 17:24, 25).

Taktiškai, neužgaudamas klausytojų, Paulius čia apie Jehovą prakalbo kaip apie gyvybės Davėją, „dangaus ir žemės valdovą“. Kokia garbė padėti tyraširdžiams įvairių religijų bei kultūrų žmonėms suprasti, jog visa, kas gyva, yra Jehovos rankų darbas! (Ps 36:10 [36:9, Brb])

Toliau Paulius pareiškė: „Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę [...]. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apčiuopomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17:26, 27).

Iš to, kaip mes mokome, žmonės gali spręsti, koks yra tas Dievas, kurį garbiname. Jehova — nešališkas, tad visų tautų žmonės gali ‘jo ieškoti ir tarytum apčiuopomis atrasti’. Mes tarnyboje irgi kalbiname visus, nė vieno nesišaliname. Tiems, kas tiki Kūrėją, padedame prie jo artintis ir rasti kelią, vedantį į amžiną laimę (Jok 4:8). O kaip pagelbėti žmonėms, abejojantiems Dievo buvimu? Čia irgi verta pasimokyti iš Pauliaus. Štai kaip jis argumentavo.

„Mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‘Mes esame iš jo giminės.’ Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį“ (Apd 17:28, 29).

Norėdamas prikaustyti klausytojų dėmesį, apaštalas pacitavo atėniečiams gerai žinomus, pripažintus poetus. Mes irgi šneką užvedame apie tai, kas žmogui priimtina, ir šitaip dedame pokalbiui gerą pamatą. Štai ir šiandien nenuginčijami yra Laiške hebrajams užrašyti Pauliaus žodžiai: „Kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas“ (Hbr 3:4). Trumpai aptarę tokį paprastą palyginimą, galbūt paskatinsime šeimininką su tuo, ką sakome, sutikti. Pauliaus kalboje įžvelgiame dar vieną veiksmingo mokymo ypatybę — paskatinimą.

Pabrėžkime, kad reikia skubiai imtis veiksmų

Paulius kalbėjo: „Štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė“ (Apd 17:30, 31).

Leisdamas kurį laiką tarpti blogiui, Dievas duoda atsiskleisti tikriesiems mūsų širdies motyvams. Kalbėdamiesi su žmonėmis būtinai pabrėžkime, jog gyvename laiku, kai reikia skubiai imtis tam tikrų veiksmų; įtikinamai paaiškinkime, ką gera netolimoje ateityje padarys Karalystė (2 Tim 3:1-5).

Įvairiopa reakcija

„Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: ‘Apie tai paklausysime kitą kartą.’ Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą“ (Apd 17:32-34).

Vieni mūsų skelbiamą žinią tuojau pat priima, kitus įtikinti Dievo Žodžio tiesa reikia laiko. Jeigu, aiškindami Biblijos mokymus paprastai ir suprantamai, nors vienam žmogui padedame pažinti Jehovą, kokie esame laimingi, — juk Dievas per mus tą asmenį patraukė prie savo Sūnaus! (Jn 6:44)

Ko Pauliaus kalba pamoko

Gerai įsiskaitydami į Pauliaus kalbos žodžius, galime daug pasimokyti, kaip kitiems perteikti Biblijos tiesas. Jeigu bendruomenėje sakai viešą kalbą, stenkis, kaip ir Paulius, klausytojų neužgauti. Savo taktiškais žodžiais padėk Biblijos mokymus suprasti ir priimti net ir netikinčiam žmogui. Nors tiesas dėstome aiškiai, žiūrėkime, kad neimtume menkinti įsitikinimų tų asmenų, kurie galbūt atėjo mūsų pasiklausyti. Įtikinamais, taktiškais žodžiais kalbėsime ir viešumoje skelbdami gerąją naujieną. Taigi darysime, kaip ragino Paulius, — atsidėsime mokymui.

[Iliustracija 30 puslapyje]

Paulius mokė aiškiai, paprastai ir taktiškai

[Iliustracija 31 puslapyje]

Mes, kaip ir Paulius, atsižvelgiame į savo pašnekovų jausmus