„Nebijok, kalbėk! Netylėk“

1–3. Ko apaštalas Paulius atvyko į Korintą ir kokį turėjo rūpestį?

BAIGIASI 50-ieji mūsų eros metai. Paulius dabar yra Korinte – klestinčiame prekybos mieste, kuriame gyvena nemažai graikų, romėnų ir žydų.a Apaštalas čia atvyko ne kokio prekybos sandėrio sudaryti ar pelningo darbo ieškoti, o su kilnia misija – paliudyti apie Dievo Karalystę. Aišku, jam reikia vietos apsistoti. Bet apaštalas nenori tapti kam nors našta ar sudaryti klaidingą įspūdį, esą pelnosi iš to, kad skelbia žmonėms Dievo žodį. Ką Paulius darys?

² Paulius moka siūti palapines. Tas amatas nelengvas, tačiau apaštalas nori pats užsidirbti duoną. Ar pavyks rasti darbą šiame sausakimšame mieste? Ar turės kur galvą priglausti? Rūpestis nemenkas. Vis dėlto Pauliaus tai neatitraukia nuo evangelizacijos darbo – pagrindinės jo užduoties.

³ Per tą laiką, kurį buvo Korinte, Paulius nuveikė išties daug. Pažiūrėkime, kaip jam sekėsi ir ko galime iš jo pasimokyti. Juk kuo geriau paliudyti apie Dievo Karalystę mums paskirtoje teritorijoje norime ir mes.

4, 5. a) Pas ką Paulius Korinte apsistojo ir kuo vertėsi? b) Kaip Paulius galėjo išmokti savojo amato?

⁴ Paulius Korinte sutiko svetingą sutuoktinių porą – žydą, vardu Akvilas, su žmona Priscile (kitaip – Priska). Korinte šiedu apsigyveno po to, kai imperatorius Klaudijus išleido įsaką „visiems žydams išsikelti iš Romos“ (Apd 18:1, 2). Akvilas ir Priscilė priėmė Paulių pas save ir netgi pasiūlė imtis bendro darbo. Lukas pasakoja: „Kadangi jie buvo palapinių dirbėjai, Paulius apsistojo jų namuose ir dirbo su jais, mat irgi tą amatą išmanė“ (Apd 18:3). Kol tarnavo Korinte, Paulius gyveno tų geraširdžių ir svetingų sutuoktinių namuose. Tuo pačiu laikotarpiu jis parašė kelis laiškus, kurie vėliau buvo įtraukti į Biblijos kanoną.b

⁵ O kaip čia buvo, kad Paulius, išėjęs garbingą mokslą „prie Gamalielio kojų“, mokėjo ir tokį darbą? (Apd 22:3) Matyt, anuomet žydams neatrodė gėdinga mokyti vaikus amato, net jeigu ir ketino leisti juos į aukštesnius mokslus. Pauliaus gimtasis miestas Tarsas buvo Kilikijos regione, garsėjančiame specialiu audiniu, iš kurio buvo gaminamos palapinės. Tad savojo amato Paulius tikriausiai išmoko jaunystėje. Koks tai buvo darbas? Tiksliai nežinome, ar reikėjo austi diržingą palapinių audinį, ar kirpti ir siūti pačias palapines, tačiau aišku viena: dirbti teko sunkiai.

6, 7. a) Kiek reikšmės Paulius teikė darbui ir iš ko galima spręsti, kad Akvilas su Priscile turėjo tokį kaip jo požiūrį? b) Kaip šiandien krikščionys seka Pauliaus ir Akvilo su Priscile pavyzdžiu?

⁶ Palapinių siuvimo Paulius nelaikė savo pašaukimu. Taip jis tik užsidirbo pragyvenimui, kad galėtų gerąją naujieną skelbti „dovanai“ (2 Kor 11:7). O kaip į savo amatą žiūrėjo Akvilas ir Priscilė? Šiems krikščionims darbas irgi nebuvo svarbiausia. Tad kai Paulius 52 metais susiruošė vykti iš Korinto į Efezą, jiedu susikrovė mantą ir iškeliavo drauge su juo. Ten jų namuose buvo rengiamos krikščionių bendruomenės sueigos (1 Kor 16:19). Vėliau Akvilas su žmona grįžo į Romą, o paskui – vėl į Efezą. Šiai uoliai krikščionių porai labiausiai rūpėjo Dievo Karalystė, todėl jie pasiaukojamai tarnavo kitiems. Už tai jiems buvo dėkingos „visos kitataučių bendruomenės“ (Rom 16:3–5; 2 Tim 4:19).

⁷ Šiandien uolūs krikščionys ima pavyzdį iš Pauliaus ir Akvilo su Priscile – stengiasi patys užsidirbti duoną, kad niekam nebūtų našta (1 Tes 2:9). Kad galėtų kuo daugiau laiko skirti tarnybai, daugelis visalaikių tarnų dirba dalį dienos ar sezoninį darbą. Jie išties verti pagyrimo. Taip pat daugybė mūsų bendratikių, kaip Akvilas ir Priscilė, mielai atveria savo namų duris rajono prižiūrėtojams. Tie broliai ir sesės gali paliudyti, kad puoselėdami svetingumą sulaukia didelio padrąsinimo ir pastiprinimo (Rom 12:13).

8, 9. Kaip Paulius reagavo į žydų priešiškumą ir kur perėjo mokyti?

⁸ Kai iš Makedonijos atvyko Silas su Timotiejumi ir atvežė Pauliui dosnių aukų, šis „atsidėjo skelbti žodį“ (Apd 18:5; 2 Kor 11:9). Tai tik patvirtina, kad darbas jam tebuvo pragyvenimo šaltinis, o pagrindinis tikslas – skelbti gerąją žinią. Deja, žydai, kuriems apaštalas taip atsidėjęs liudijo apie Kristų, buvo nusiteikę priešiškai ir gyvybiškai svarbios tiesos nenorėjo klausytis. Paulius jautėsi padaręs viską, kas nuo jo priklauso, todėl tautiečių akivaizdoje nusipurtęs drabužius pasakė: „Kaltė dėl jūsų kraujo tekrinta jums patiems ant galvų – aš švarus. Nuo šiol eisiu pas kitataučius“ (Apd 18:6; Ez 3:18, 19).

⁹ Kur Paulius, išėjęs iš sinagogos, tęs evangelizacijos darbą? Savo namų duris jam atvėrė vienas dievobaimingas vyras, vardu Ticijus Justas. Jis tikriausiai buvo prozelitas ir gyveno šalia sinagogos (Apd 18:7). Taigi Justo namuose apaštalas susirinkusius mokydavo, o gyveno pas Akvilą su Priscile.

10. Kas rodo, kad Paulius liudijo apie Karalystę ne vien kitataučiams?

¹⁰ Ar apaštalas norėjo pasakyti, kad nuo šiol tik kitataučius mokys? Ar tai reiškė, kad žydams ir prozelitams nebekalbės? Netgi tiems, kurie būtų linkę gerosios naujienos klausytis? Tai mažai tikėtina. Antai rašoma, kad „sinagogos vadovas Krispas su visais namiškiais įtikėjo Viešpatį“. Panašu, kad į Pauliaus žinią įsiklausė ir daugiau žydų, nes, kaip rašo Lukas, „daug korintiečių, kurie klausėsi žinios, įtikėjo ir buvo pakrikštyti“ (Apd 18:8). Ticijaus Justo namai tapo naujos bendruomenės susibūrimo vieta. Jeigu šį pasakojimą Lukas, kaip jam būdinga, išdėstė nuosekliai, tada tie žydai (ar prozelitai) į krikščionybę atsivertė tik po to, kai Paulius ėmė liudyti kitataučiams. Išeitų, kad Paulius prisitaikė prie aplinkybių ir apie Karalystę liudijo kiekvienam, kas norėjo daugiau apie ją sužinoti.

11. Kaip, sekdami Pauliumi, Jehovos liudytojai stengiasi sudominti žmones, priklausančius įvairioms krikščioniškojo pasaulio bažnyčioms?

¹¹ Šiais laikais daugelyje krikščioniškųjų šalių bažnyčios yra giliai įleidusios šaknis, labai įtakingos. Kai kuriuose kraštuose ne vieną šimtmetį darbavosi jų misionieriai ir į krikščionybę patraukė nemažai žmonių. Žmonės, save laikantys krikščionimis, yra prisirišę prie įvairių tradicijų, panašiai kaip pirmojo amžiaus Korinte gyvenę žydai. Sekdami Pauliaus pavyzdžiu, mes, Jehovos liudytojai, stengiamės sudominti tokius žmones tiesa remdamiesi tuo, ką jie jau žino. Nenuleidžiame rankų, net jeigu susiduriame su priešiškumu ar esame religinių vadovų persekiojami. Juk būtina surasti nuolankiuosius, kurie „Dievui [...] tarnauja uoliai, tik jo gerai nepažįsta“ (Rom 10:2).

12. Kuo Jėzus patikino Paulių?

¹² Jeigu Paulius ir buvo suabejojęs, ar dar skelbti gerąją naujieną Korinte, tas abejones išsklaidė Jėzaus Kristaus apsireiškimas. Naktį Viešpats jam pasirodė ir pasakė: „Nebijok, kalbėk! Netylėk, nes aš esu su tavimi. Niekas į tave nesikėsins ir tau nepakenks. Šitame mieste daug žmonių yra manieji“ (Apd 18:9, 10). Koks įkvepiantis apreiškimas! Pats Viešpats Jėzus pažadėjo apsaugoti Paulių nuo priešininkų. Be to, patikino, kad mieste yra daug tiesą išgirsti vertų žmonių. Ką dabar Paulius darys? Lukas rašo: „Jis pasiliko ten metus ir šešis mėnesius ir mokė Dievo žodžio“ (Apd 18:11).

13. Ką Paulius, vedamas į teismo vietą, galbūt prisiminė ir kuo galėjo neabejoti?

¹³ Apaštalas, prabuvęs Korinte apie metus, gavo dar vieną įrodymą, kad Viešpats jį remia. Sykį žydai „susitarę užpuolė Paulių ir nuvedė jį prie teismo pakylos“ (Apd 18:12). Ši pakyla, vadinama bema, kai kurių manymu, buvo iš mėlyno ir balto marmuro, išpuošta raižiniais ir stovėjo Korinto turgavietėje, maždaug viduryje. Priešais pakylą buvo nemažai vietos, ten galėjo susirinkti didoka minia. Archeologiniai atradimai leidžia manyti, kad bema stovėjo per kelis žingsnius nuo sinagogos, taigi ir nuo Justo namų. Vedamas į teismo vietą Paulius galbūt prisiminė, kaip akmenimis buvo užmėtytas Steponas, kartais vadinamas pirmuoju krikščionių kankiniu. Pats Paulius, tada dar vadinęsis Sauliumi, „pritarė Stepono nužudymui“ (Apd 8:1). Gal ir jo dabar laukia tas pats? Ne, nes Jėzus pažadėjo: „Niekas [...] tau nepakenks“ (Apd 18:10).

14, 15. a) Kuo žydai Paulių apkaltino ir kodėl Galionas kaltinimus atmetė? b) Kas nutiko Sostenui ir kuo jis galbūt tapo?

¹⁴ Kas nutiko, kai Paulių atvedė į teismo vietą? Magistratas, kuris tuo metu joje sėdėjo, buvo Achajos prokonsulas, vardu Galionas – vyresnysis romėnų filosofo Senekos brolis. Jo akivaizdoje žydai Paulių apkaltino: „Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą kitaip, nei leidžia įstatymas“ (Apd 18:13). Kitaip sakant, Paulius užsiima religiniu mokymu neteisėtai. Tačiau Galionas neįžvelgė, kad čia būta „kokio nusižengimo ar sunkaus nusikaltimo“ (Apd 18:14). O į žydų ginčus kištis nenorėjo. Tad Pauliui net nereikėjo gintis. Galionas tiesiog atmetė kaltinimus ir liepė visiems skirstytis. Kaltintojai įsiutę „čiupo sinagogos vadovą Sosteną ir priešais teismo pakylą ėmė jį mušti“ (Apd 18:17). Sostenas tikriausiai buvo užėmęs sinagogos vadovo pareigas vietoje Krispo.

¹⁵ Kodėl Galionas miniai nesutrukdė? Gal manė, kad Sostenas pats sukurstė tą išpuolį prieš Paulių, taigi gavo, ko nusipelnęs. Įdomu, kad po keleto metų, rašydamas savo pirmąjį laišką korintiečiams, Paulius paminėjo „brolį Sosteną“ (1 Kor 1:1, 2). Jeigu čia tas pats Sostenas, tai gali būti, kad ana skausminga patirtis jam išėjo į gera – paskatino priimti krikščionybę!

16. Kokią reikšmę mums, skelbėjams, turi Jėzaus žodžiai: „Nebijok, kalbėk! Netylėk, nes aš esu su tavimi“?

¹⁶ Paulius po to, kai buvo žydų atmestas, gavo Viešpaties Jėzaus patikinimą: „Nebijok, kalbėk! Netylėk, nes aš esu su tavimi“ (Apd 18:9, 10). Atminkime šiuos žodžius, ypač kai žmonės žinią nuo Dievo ignoruoja. Jehova mato, kas yra žmogaus viduje, ir tuos, kurie doros širdies, būtinai patrauks prie savęs (1 Sam 16:7; Jn 6:44). Tad negailėkime jėgų tarnyboje. Juk kasmet pasikrikštija šimtai tūkstančių žmonių – po kelis šimtus kasdien! Jėzus pažadėjo remti tuos, kurie vykdo paliepimą daryti jo mokiniais visų tautų žmones. Savo sekėjus jis patikino: „Aš būsiu su jumis per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mt 28:19, 20).

17, 18. Apie ką Paulius galbūt mąstė pakeliui į Efezą?

¹⁷ Nežinome, ar jauna Korinto krikščionių bendruomenė dėl Galiono sprendimo galėjo ramiau atsikvėpti. Tik aišku, kad Paulius išvykti neskubėjo – pabuvo tame mieste „ilgesnį laiką“. 52-ųjų pavasarį jis išsiruošė plaukti į Siriją. Nuvykęs į Kenchrėjos uostą, maždaug 11 kilometrų į rytus nuo Korinto, apaštalas „nusikirpo plaukus, nes buvo davęs įžadą“c (Apd 18:18). Tada drauge su Akvilu ir Priscile leidosi Egėjo jūra Mažosios Azijos link, į Efezą.

¹⁸ Pakeliui apaštalas tikriausiai mąstė apie laiką, praleistą Korinte. Jam išties buvo ką prisiminti ir kuo pasidžiaugti. Tie pusantrų metų nenuėjo veltui. Mieste buvo įkurta krikščionių bendruomenė. Tikinčiaisiais tapo Justas – jo namuose buvo rengiamos sueigos, – taip pat Krispas su šeimyna ir daugelis kitų. Tuos bendratikius Paulius labai mylėjo, nes pats padėjo jiems stoti į tiesos kelią. Vėliau apaštalas šiems Korinte gyvenantiems bendratikiams rašė, kad jie yra tarsi jo „pristatomasis laiškas“, kitaip sakant, rekomendacinis laiškas, įrašytas jo širdyje ir liudijantis apie ištikimą jo tarnystę. Mus irgi sieja artimas ryšys su broliais ir sesėmis, kuriems padėjome tapti tikrojo Dievo tarnais. Kaip džiugu matyti šiuos gyvus mūsų „pristatomuosius laiškus“! (2 Kor 3:1–3)

19, 20. Ką Paulius darė atvykęs į Efezą ir ką turėtume atminti siekdami dvasinių tikslų?

¹⁹ Atvykęs į Efezą Paulius nedelsdamas nuėjo į sinagogą ir ten ėmė aptarinėti Raštus su vietiniais žydais (Apd 18:19). Tąsyk Efeze jis neužsibuvo. Tautiečiai apaštalą prašė, „kad pasiliktų ilgiau, bet šis nesutiko“. Atsisveikindamas efeziečiams pasakė: „Jeigu Jehova panorės, dar sugrįšiu pas jus“ (Apd 18:20, 21). Paulius, be abejo, matė, kad Efeze yra nemažai darbo ir tikėjosi ten grįžti. Vis dėlto paliko šį reikalą spręsti Jehovai. Ar ir mes neturėtume taip daryti? Norėdami pasiekti savo dvasinius tikslus imkimės iniciatyvos. Sykiu kliaukimės Jehovos vadovavimu ir veikime pagal jo valią (Jok 4:15).

²⁰ Palikęs Akvilą su Priscile Efeze, Paulius sėdo į laivą ir leidosi į Cezarėją. Lukas rašo, kad atvykęs apaštalas „patraukė aukštyn“. Matyt, jis nukeliavo į Jeruzalę pasveikinti tenykštės bendruomenės (Apd 18:22). Tada, sėkmingai baigęs savo antrąją misionierišką kelionę, grįžo į Sirijos Antiochiją, iš kur ir buvo išvykęs. Kitoje šios knygos dalyje pakalbėsime, ką Paulius nuveikė per savo paskutinę misionierišką kelionę.