Pakluskime Jehovos paskirtiems ganytojams

1, 2. Kodėl Jehova prilygina save ganytojui?

JEHOVA save prilygina avių kaimenės ganytojui (Ez 34:11-14). Tai padeda mums geriau suprasti, koks asmuo jis yra. Rūpestingas piemuo sergsti avių gyvybę, atsakingai jas prižiūri. Veda į žalias ganyklas ir prie vandens, nešioja jauniklius ėriukus (Ps 23:1, 2; Iz 40:11). Budi prie kaimenės dieną naktį, gina nuo plėšrūnų (1 Sam 17:34, 35; Lk 2:8). Taip pat leidžiasi ieškoti paklydusių avių, globoja sužeistąsias (Ez 34:16).

² Anais laikais Dievo tauta daugiausia vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, tad puikiai suprato, kodėl Jehova vadina save ganytoju. Avims, kad būtų sveikos ir saugios, reikia priežiūros ir dėmesio. Panašiai yra su žmonėmis: jiems tiesiog būtina dvasinė apsauga, vadovavimas (Mk 6:34). Likę vieni, be Jehovos globos, jie tampa pažeidžiami. Nebemoka atskirti gera nuo bloga, klaidžioja klystkeliais, tarsi išblaškytos avys be piemens (1 Kar 22:17). Bet jei klusniai leidžiasi Jehovos vedami, nieko nestokoja.

 3. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

³ Jehovos pasakytas palyginimas apie ganytoją reikšmės nepraranda ir šiandien. Jis tebesirūpina savo romiais lyg avys tarnais. Dabar pažiūrėkime, kaip Dievas veda savo kaimenę ir rūpinasi jos poreikiais. Taip pat aptarkime, kaip „avys“ turėtų atsiliepti į Jehovos meilę ir globą.

 4. Koks ganytojas yra Jėzus?

⁴ Jehova krikščionių bendruomenės galva paskyrė Jėzų (Ef 1:22, 23). Jis, „gerasis ganytojas“, visu kuo panašus į dangiškąjį Tėvą: puoselėja tas pačias vertybes, siekia tų pačių tikslų, pasižymi tomis pačiomis savybėmis. Už avis jis net paguldė savo sielą (Jn 10:11, 15). Kokia nuostabi dovana žmonijai yra Kristaus išpirka! (Mt 20:28) Jehova nori, „kad kiekvienas, kuris jį [Jėzų] tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jn 3:16).

5, 6. a) Ką Jėzus įpareigojo rūpintis jo „avimis“ ir ką šios turi daryti? b) Kokia yra svarbiausia paskata noriai klausyti vyresniųjų?

⁵ O ką daro avys, girdėdamos Gerojo Ganytojo, Jėzaus Kristaus, balsą? „Manosios avys klauso mano balso, — sakė Jėzus. — Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane“ (Jn 10:27). Taigi klausyti Ganytojo balso reiškia visada eiti ten, kur jis veda. Taip pat privalu paklusti ir jo paskirtiems ganytojams padėjėjams. Pirmajame amžiuje tęsti jo pradėtą darbą Jėzus įpareigojo apaštalus ir kitus vyrus. Šie turėjo mokyti ir maitinti Jėzaus „aveles“ (Mt 28:20; perskaityk Jono 21:15-17). Gerajai naujienai vis labiau plintant ir mokinių gretoms augant, jis pasirūpino, kad krikščionių bendruomenėse ganytojais tarnautų dar daugiau dvasiškai brandžių brolių (Ef 4:11, 12).

⁶ Efezo bendruomenės vyresniesiems apaštalas Paulius sakė: „Šventoji dvasia paskyrė jus prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę“ (Apd 20:28). Ir šiandien vyresnieji yra paskiriami šventosios dvasios. Kodėl taip sakome? Kad galėtų tarnauti prižiūrėtojais, šie vyrai turi atitikti Dievo Žodžio reikalavimus, užrašytus šventosios dvasios įkvėpimu. Paklusdami vyresniesiems parodome, jog gerbiame savo didžiuosius ganytojus — Jehovą ir Jėzų (Lk 10:16). Tai svarbiausia paskata noriai klausyti bendruomenės prižiūrėtojų. Bet anaiptol ne vienintelė.

 7. Kaip vyresnieji padeda tau ugdytis artimą draugystę su Jehova?

⁷ Drąsindami brolius ir seses, juos mokydami, vyresnieji visada remiasi žodžiais iš Biblijos, čia užrašytais principais. Jie nesiima nurodinėti bendratikiams, kaip gyventi (2 Kor 1:24). Vyresniųjų tikslas yra padėti mums vadovautis Šventojo Rašto mokymais, kad gebėtume teisingai apsispręsti. Šitaip jie sergi bendruomenės vienybę, palaiko joje tvarką (1 Kor 14:33, 40). Vyresnieji budi mūsų sielų labui — trokšta, kad kiekvienas bendruomenės narys ugdytųsi artimą draugystę su Jehova. Matydami, kad kuris bendratikis tuoj žengs arba jau žengė „kokį klaidingą žingsnį“, jie kaipmat skuba į pagalbą (Gal 6:1, 2; Jud 22). Argi visa tai neskatina mielai klausyti brolių, kurie tarp mūsų vadovauja? (Perskaityk Hebrajams 13:17.)

 8. Kaip vyresnieji saugo Dievo kaimenę?

⁸ Apaštalas Paulius, pats tarnavęs ganytoju, Kolosuose gyvenantiems bendratikiams rašė: „Žiūrėkite, kad kas nors jūsų nepasigrobtų, suviliojęs filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių tradicija ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi“ (Kol 2:8). Tas perspėjimas padeda mums įžvelgti, kodėl dar privalu paisyti vyresniųjų pamokymų. Šie broliai saugo kaimenę nuo tokių, kurie norėtų pakirsti mūsų tikėjimą. Apaštalas Petras įspėjo, kad atsiras „netikrų pranašų“ ir „netikrų mokytojų“, siekiančių suvilioti „svyruojančias sielas“ elgtis prieš Dievo valią (2 Pt 2:1, 14). Šiandien vyresnieji prireikus irgi turi įspėti bendratikius. Jie yra išmintingi, sukaupę daug patirties. Be to, prieš paskiriami į šias pareigas, tie vyrai turėjo aiškiai parodyti, kad supranta Bibliją ir geba perteikti sveiką jos mokymą (1 Tim 3:2; Tit 1:9). Būdami dvasiškai brandūs, supratingi, mokėdami pritaikyti žinias iš Šventojo Rašto, vyresnieji gali vesti Dievo kaimenę teisinga kryptimi.

 9. Kaip Jėzus šiandien veda ir maitina krikščionių bendruomenę?

⁹ Per savo organizaciją Jehova tiekia apsčiai dvasinio maisto pasaulinei brolijai. Daug Biblija grįstų pamokymų randame mūsų leidiniuose. Tačiau kai kurie organizacijos nurodymai skirti tik vyresniesiems. Jie perduodami per laiškus, taip pat per keliaujančiuosius prižiūrėtojus. Kaimenei šitaip nustatomos aiškios gairės.

10. Ką turi daryti vyresnysis, kai brolis ar sesė nuklysta nuo bendruomenės?

¹⁰ Ganytojų pareiga ginti avis, švelniai jas prižiūrėti. Vyresnieji irgi rūpinasi dvasine bendratikių sveikata, ypač tų, kurių tikėjimas nusilpo ar kurie rimtai nusižengė. (Perskaityk Jokūbo 5:14, 15.) Kai kas gal nuklydo nuo kaimenės, apleido teokratinę veiklą. Ką tokiu atveju darys dėmesingas vyresnysis? Visomis išgalėmis stengsis suieškoti pražuvėlę „avį“, ragins grįžti į saugų „aptvarą“ — krikščionių bendruomenę. Jėzus kalbėjo: „Mano Tėvas, esantis danguje, nenori, kad pražūtų kuris nors iš šitų mažutėlių“ (Mt 18:12-14).

11. Kodėl kai kam gali būti nelengva paklusti vyresniesiems?

¹¹ Jehova ir Jėzus yra tobuli ganytojai. Tačiau to nepasakysi apie jų paskirtus žemiškuosius bendruomenių ganytojus. Todėl paklusti vyresniesiems galbūt ne visada lengva. Kai kas gali sakyti: „Juk jie tokie pat netobuli žmonės kaip ir aš. Kodėl turėčiau jų klausyti?“ Tai tiesa, šie broliai suklysta. Vis dėlto į jų klaidas ir trūkumus nederėtų sutelkti pernelyg daug dėmesio.

12, 13. a) Ką, be kita ko, žinome apie Jehovos tarnus, ėjusius atsakingas pareigas? b) Kodėl Jehova norėjo, kad tų vyrų klaidos būtų paminėtos Biblijoje?

¹² Šventajame Rašte atvirai pasakojama, kokių klaidų padarė vyrai, Jehovos įgalioti vadovauti jo tautai. Štai pateptasis Izraelio karalius Dovydas sykį pasidavė pagundai ir svetimavo. Vėliau, siekdamas nuslėpti savo nuodėmę, net pražudė žmogų (2 Sam 12:7-9). Taip pat prisiminkime apaštalą Petrą. Nors krikščionių bendruomenėje jam buvo patikėtos atsakingos pareigos, jis ne kartą suklupo (Mt 16:18, 19; Jn 13:38; 18:27; Gal 2:11-14). Po Adomo ir Ievos joks žmogus, išskyrus Jėzų, nebuvo tobulas.

¹³ Kodėl Jehova norėjo, kad Biblijoje būtų paminėti jo tarnų, einančių atsakingas pareigas, nusižengimai? Viena, kad parodytų, jog savo tautai vesti jis gali pasitelkti netobulus žmones. Juk visais laikais taip ir buvo. Todėl tų vyrų klaidos neduoda mums jokio pagrindo prieš juos murmėti ar jų neklausyti. Jehova tikisi, kad vyresniuosius gerbsime ir leisimės jų vadovaujami. (Perskaityk Išėjimo 16:2, 8.)

14, 15. Ką suprantame iš to, kaip Jehova vadovavo savo tautai senovėje?

¹⁴ Paklusti tiems, kurie tarp mūsų vadovauja, — būtinybė. Prisiminkime, kaip praeityje, susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms, Jehova duodavo nurodymų savo tautai. Pavyzdžiui, kai izraelitai išėjo iš Egipto, Dievo įstatymus jiems persakė Mozė ir Aaronas. Kad nė vienas iš tautos nežūtų per dešimtąją egiptiečiams siųstą bausmę, izraelitai turėjo stropiai laikytis visko, kas buvo liepta: šeimose surengti ypatingą vakarienę, papjauti avinėlį ir jo krauju apšlakstyti savo durų staktas ir sąramą. Tie nurodymai nenuaidėjo jiems iš dangaus. Ne, žmonės privalėjo paklusti Izraelio seniūnams, o šie perdavė tai, ką buvo girdėję iš Mozės (Iš 12:1-7, 21-23, 29). Vadinasi, savo tautai Jehova tuomet vadovavo per Mozę ir seniūnus. Šiandien jis vadovauja per bendruomenės vyresniuosius.

¹⁵ Tikriausiai prisimintum dar ne vieną Biblijos pasakojimą, kaip Jehova perdavė gyvybiškai svarbias žinias per kokį žmogų ar angelą. Dievas mielai suteikdavo tiems pasiuntiniams įgaliojimus kalbėti jo vardu, pranešti jo garbintojams, kaip pergyventi sunkų metą. Reikia manyti, kad šitaip Jehova savo tautai vadovaus ir per Armagedoną. Žinoma, vyresnieji, Jehovos ir jo organizacijos atstovai, turi itin saugotis, kad savo padėtimi neimtų piktnaudžiauti.

16. Kokio „balso“ turime atidžiai klausyti?

¹⁶ Jehovos garbintojai yra suburti į „vieną kaimenę“, kurią prižiūri „vienas ganytojas“ — Jėzus Kristus (Jn 10:16). Jis patikino būsiąs su savo mokiniais „per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos“ (Mt 28:20). Visa, kas turi įvykti, iki ateis metas sunaikinti Šėtono valdomą pasaulį, yra Kristaus, dangiškojo Karaliaus, rankose. Kad Dievo kaimenėje būtume saugūs ir palaikytume santarvę, atidžiai klausykime „balso“, už nugaros mums nurodančio, kuriuo keliu eiti. Šį „balsą“ girdime klausydamiesi, ką Dievas mums kalba per Bibliją, taip pat ką jis ir Jėzus sako per paskirtus bendruomenės ganytojus. (Perskaityk Izaijo 30:21; Apreiškimo 3:22.)

17, 18. a) Koks pavojus tyko kaimenės, tačiau kuo galime būti tikri? b) Apie ką pakalbėsime tolesniame straipsnyje?

¹⁷ Biblijoje sakoma, kad Šėtonas „lyg riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, ieškodamas ką praryti“ (1 Pt 5:8). Nelyginant alkanas ir įsiutęs grobuonis, jis persekioja kaimenę, kiekvieną akimirką pasiruošęs čiupti nuklydusią ar neatsargią avį. Todėl būtina nenutolti nė per žingsnį nuo bendruomenės ir nuo Jehovos, mūsų „sielų ganytojo ir prižiūrėtojo“ (1 Pt 2:25). Apie tuos, kurie pergyvens didį suspaudimą, Apreiškimo 7:17 rašoma: „Avinėlis [Jėzus] [...] ganys juos ir ves prie gyvybės vandens šaltinių. Ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą jiems nuo akių.“ Koks nuostabus pažadas!

¹⁸ Ganyti Dievo kaimenę — išties atsakinga užduotis. Kiekvienam vyresniajam dera pamąstyti: „Ką turėčiau daryti, kad būčiau kuo geresnis Jėzaus avių ganytojas?“ Apie tai pakalbėsime tolesniame straipsnyje.