Kodėl Saulius persekiojo krikščionis?

„AŠ MANIAU, KAD MANO pareiga visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu. Aš taip ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daugybę šventųjų įmesdinau į kalėjimus, o kai mokiniai buvo žudomi, pritardavau. Dažnai įvairiose sinagogose grasinimais verčiau juos piktžodžiauti ir, be saiko prieš juos įtūžęs, persekiojau net svetimuose miestuose“ (Apaštalų darbai 26:9-11).

ŠIUOS žodžius pasakė Saulius iš Tarso, dar vadinamas apaštalu Pauliumi. Tuo metu jis jau buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Iš priešininko Saulius virto vienu iš uoliausių krikščionybės rėmėjų. Tačiau kas anksčiau skatino Saulių persekioti krikščionis? Kodėl jis manė, kad taip elgtis — ‛jo pareiga’? Ar mes galime ko nors pasimokyti iš jo istorijos?

Stepono egzekucija

Biblijoje pirmiausia Saulių išvystame tarp tų, kurie užmušė Steponą. Jie „išsitempė [Steponą] už miesto ir užmušė akmenimis. Liudytojai pasidėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius“. „Saulius pritarė Stepono nužudymui“ (Apaštalų darbai 7:58; 8:1). Kas sukėlė tą smurtą? Žydai, tarp jų keletas iš Kilikijos, ginčijosi su Steponu, bet negalėjo prieš jį atsilaikyti. Ar buvo tarp jų kilikietis Saulius, neparašyta. Kad ir kaip būtų, jie melagingai apkaltino Steponą piktžodžiavimu ir nutempė į sinedrioną (Apaštalų darbai 6:9-14). Šis susirinkimas veikė kaip žydų aukščiausiasis teismas; jam vadovavo vyriausiasis kunigas. Šios aukščiausiosios religinės valdžios nariai manė saugą mokymo tyrumą. Jų požiūriu, Steponas nusipelnė mirties. Jis drįso apkaltinti juos nesilaikant Įstatymo? (Apaštalų darbai 7:53) Tuoj jie parodys, kaip reikia jo laikytis!

Kadangi Sauliaus įsitikinimai buvo tokie pat, jis pritarė tam požiūriui. Saulius buvo fariziejus. Ši galinga sekta reikalavo tiksliai laikytis įstatymo ir tradicijų. Fariziejų manymu, krikščionybė, mokanti naujo išgelbėjimo kelio per Jėzų, prieštaravo jų mokymams. Pirmojo amžiaus žydai tikėjo, jog Mesijas bus šlovingas Karalius, išlaisvinsiąs juos iš nekenčiamo romėnų jungo. Todėl mintis, kad asmuo, didžiojo sinedriono pasmerktas už piktžodžiavimą, o vėliau kaip koks piktadarys prikaltas prie kankinimo stulpo, galėjo būti Mesijas, jų protui buvo visiškai svetima bei atmestina ir kėlė pasibjaurėjimą.

Įstatyme nurodyta, kad ant stulpo kabantis žmogus yra „Dievo prakeiktas“ (Pakartoto Įstatymo 21:22, 23, Brb red.; Galatams 3:13). Kaip sako Frederikas F. Brusas, Sauliaus požiūriu, „tie žodžiai akivaizdžiai tiko Jėzui: jis mirė prakeiktas Dievo, tad tikrai negalėjo būti Mesijas, turėjęs sulaukti ypatingų Dievo palaimų. Skelbti Jėzų Mesiju buvo šventvagiška, todėl visi to absurdiško tvirtinimo skleidėjai privalėjo kentėti kaip šventvagiai“. Vėliau Saulius prisipažino, jog pati mintis apie ‛Kristų nukryžiuotą žydams [kėlė] papiktinimą’ (1 Korintiečiams 1:23, NTJ).

Saulius nusprendė visomis išgalėmis priešintis šiam mokymui ir net griebėsi smurto norėdamas jį nuslopinti. Jis buvo įsitikinęs, jog Dievas to nori. Aprašydamas savo požiūrį, Saulius sako: „[Aš buvau] uolus Bažnyčios persekiotojas, be priekaištų vykdęs įstatymo reikalaujamą teisumą.“ ‛Be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius’ (Filipiečiams 3:6; Galatams 1:13, 14).

Persekiojimų iniciatorius

Mirus Steponui, Saulius jau nebebuvo paprastas persekiotojų bendrininkas, jis tapo jų lyderiu. Tuomet jis, matyt, įgijo blogą reputaciją, nes vėliau, jam atsivertus ir pamėginus prisidėti prie mokinių, „visi jo baidėsi, netikėdami jį esant mokinį“. Paaiškėjus, jog jis iš tiesų tapo krikščionimi, džiaugsmas ir dėkingumas užplūdo mokinius: juk širdimi pasikeitė ne kažkoks buvęs priešininkas, o „tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė“ (Apaštalų darbai 9:26; Galatams 1:23, 24).

Damaskas įsikūręs maždaug už 220 kilometrų nuo Jeruzalės — tai septynios arba aštuonios dienos kelio pėsčiomis. Tačiau Saulius, „tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius“, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir išprašė raštus Damasko sinagogoms. Kodėl? Todėl, kad galėtų atgabenti Jeruzalėn visus rastus priklausančius „tam keliui“. Tad su vyresnybės palaima „Saulius stengėsi išnaikinti Bažnyčią, naršydamas po namus, suiminėdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą“. Kitus jis ‛plakdavo sinagogose’ ir ‛balsuodavo prieš juos’ (Apaštalų darbai 8:3; 9:1, 2, 14; 22:5, 19, NTJ; 26:10, NTJ).

Turėdami omenyje Sauliaus išsilavinimą, gautą iš Gamalielio, ir jo tuometinę valdžią, kai kurie mokslininkai padarė išvadą, jog paprastu Įstatymo tyrinėtoju buvęs Saulius vėliau judaizme įgijo nemenką galią. Vienas rašytojas spėja, kad Saulius galbūt tapo mokytoju Jeruzalės sinagogoje. Deja, lieka neaišku, ką Saulius turėjo omenyje, sakydamas ‛balsuodavau prieš juos’: ar narystę teisme, ar tai, kad jis moraliai palaikė krikščionių persekiojimą.a

Kadangi iš pradžių visi krikščionys buvo žydai arba žydų prozelitai, Saulius krikščionybę, matyt, suvokė kaip atskalūnybę pačiame judaizme, todėl manė, kad judaizmo valdžios pareiga pataisyti jos išpažinėjus. „Nepanašu, — sako mokslininkas Arlandas Hultgrenas, — jog Paulius persekiojo krikščionybę tik dėl to, kad laikė ją kita, judaizmui priešiška religija. Jo bei kitų nuomone, krikščioniškąjį judėjimą vis dar turėjo kontroliuoti žydų valdžia.“ Todėl jis įvairiomis priemonėmis stengėsi priversti neklusnius žydus išsižadėti savo naujojo tikėjimo ir grįžti prie tradicinio (Apaštalų darbai 26:11). Viena jam prieinama priemonė buvo įkalinimas. Kita — plakimas sinagogose. Tai buvo įprasta auklėjamoji bausmė už neklusnumą rabinų valdžiai; ją skirdavo trys bet kurio vietinio teismo teisėjai.

Be abejo, Jėzaus pasirodymas Sauliui kelyje į Damaską nutraukė tokią jo veiklą. Saulius, pikčiausias krikščionybės priešas, staiga virto uoliu jos gynėju, o Damasko žydai netrukus sumanė pražudyti jį patį (Apaštalų darbai 9:1-23). Paradoksalu, krikščionimi tapęs Saulius iškentė tas pačias bausmes, kurias skyrė persekiojamiems krikščionims. Tad metams bėgant jis galėjo pasakyti: „Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio“ (2 Korintiečiams 11:24).

Uolumas gali būti nukreiptas neteisinga linkme

„Nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas, — rašo atsivertęs Saulius, jau išgarsėjęs Pauliaus vardu, — manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo“ (1 Timotiejui 1:13). Religinis asmens nuoširdumas ir veiklumas negarantuoja Dievo pritarimo. Saulius buvo uolus ir veikė pagal sąžinę, tačiau jis netapo teisiu. Jo karštas uolumas buvo nukreiptas neteisinga linkme. (Palygink Romiečiams 10:2, 3.) Visa tai turi skatinti mus susimąstyti.

Daugelis šiandien tvirtai įsitikinę, jog Dievas reikalauja iš jų tik gero elgesio. Bet ar iš tiesų taip yra? Būtų gerai, jei visi įsiklausytų į Pauliaus raginimą: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (1 Tesalonikiečiams 5:21) Vadinasi, reikia skirti laiko atidžiai ištyrinėti Dievo Žodžio tiesą ir tuomet gyventi pagal ją. Kai gilinamės į Bibliją ir pamatome, jog turime keistis, tą būtina daryti nedelsiant. Galbūt anksčiau kai kurie iš mūsų, kaip ir Saulius, buvo piktžodžiautojai, persekiotojai bei smurtininkai. Vis dėlto, gyvendami tikėjimu ir tiksliu pažinimu, mes, kaip ir jis, galime įgyti Dievo palankumą (Jono 17:3, 17).

[Išnaša]