„Šaukiuosi Cezario!“

1, 2. a) Kokia grėsmė kyla apaštalui Pauliui? b) Į kokį klausimą paieškosime atsakymo?

PAULIŲ Cezarėjoje saugo sustiprinta sargyba. Prieš dvejus metus, jam tik grįžus į Judėją, žydai bent tris kartus kėsinosi jį nužudyti (Apd 21:27–36; 23:10, 12–15, 27). Nors nepavyko, jie niekaip nenurimsta. Nujausdamas, kad vėl kyla grėsmė pakliūti į žydų rankas, Paulius valdytojui Festui pareiškia: „Aš šaukiuosi Cezario!“ (Apd 25:11).

² Ar, Jehovos požiūriu, šauktis imperatoriaus buvo tinkama? Paieškokime atsakymo į šį klausimą. Taip geriau suprasime, kokių teisinių priemonių dera imtis „ginant ir įtvirtinant teisę skelbti gerąją naujieną“ šiuo pabaigos metu (Fil 1:7).

3, 4. a) Kodėl žydai prašė atgabenti Paulių į Jeruzalę ir kaip jis išvengė mirties? b) Kaip šiandien Jehova stiprina savo tarnus?

³ Tapęs naujuoju Judėjos provincijos valdytoju, Festas trečią dieną nuvyko į Jeruzalę.a Ten išklausė, kuo Paulių kaltina aukštieji kunigai ir vyresnieji. Šie žinojo, kad valdytojas įpareigotas užtikrinti taiką tarp Romos valdžios ir žydų. Todėl paprašė Festą paslaugos Pauliaus bylą spręsti ne Cezarėjoje, o Jeruzalėje. Tačiau patys rezgė pinkles – dar kelyje į Jeruzalę ketino apaštalą nužudyti. Prašymą Festas atmetė. „Tegul tie, kas vadovauja tarp jūsų, keliauja su manimi, – tarė jis, – ir jei tas vyras yra padaręs ką bloga, tegul kelia jam kaltinimus“ (Apd 25:5). Paulius ir vėl išvengė mirties.

⁴ Per visus tuos išmėginimus Jehova ir Jėzus Kristus buvo su Pauliumi. Prisiminkime, Jėzus apaštalui sakė: „Būk drąsus!“ (Apd 23:11). Tad Paulius galėjo pasikliauti jo parama. Šiandien Dievo tarnams taip pat kyla visokių sunkumų, tenka išgirsti grasinimų – nesame nuo to apsaugoti. Bet Jehova duoda išminties ir stiprybės, kad visa ištvertume. Neabejokime, jis suteiks mums „neįprastai didelės galios“ (2 Kor 4:7).

 5. Kaip Festas sprendė Pauliaus bylą?

⁵ Po keleto dienų, grįžęs į Cezarėją, Festas „atsisėdo teismo pakyloje“.b Paulius ir jo kaltintojai stojo jo akivaizdon. Žydams mėginant apkaltinti apaštalą visokiais nebūtais dalykais, šis gynėsi: „Aš niekuo nenusidėjau nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei Cezariui.“ Įrodyti savo kaltinimų priešininkai neįstengė ir Paulius turėjo būti paleistas. O ką nusprendė Festas? Jis norėjo įsiteikti žydams, tad Pauliui pasiūlė: „Gal nori vykti į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šių dalykų?“ (Apd 25:6–9). Koks absurdas! Grąžinti Paulių į Jeruzalę reikštų pasmerkti jį mirčiai, nes ten jį teisti imtųsi patys kaltintojai. Žydų spaudžiamas, Festas buvo pasiruošęs paminti teisingumą. Kiek anksčiau kitas valdovas, Poncijus Pilotas, panašiai pasielgė su Jėzumi (Jn 19:12–16). Ir šiandien teisėjai neretai pasiduoda spaudimui. Tad nesistebėkime, kad teismai Dievo tarnų bylas kartais išsprendžia neteisingai, nepaisydami faktinių įrodymų.

6, 7. Kodėl Paulius šaukėsi Cezario ir koks tai precedentas mums?

⁶ Festas buvo pasirengęs žydams nusileisti, dėl to Pauliui kilo mirtinas pavojus. Naudodamasis Romos piliečio teisėmis, apaštalas tada Festui pareiškė: „Aš stoviu priešais Cezario teismo pakylą, kur ir turėčiau būti teisiamas. Nepadariau žydams nieko bloga, kaip pats aiškiai matai. [...] Aš šaukiuosi Cezario!“ Tokio prašymo atšaukti asmuo paprastai nebegalėdavo. Tad Festas pasakė: „Šaukeisi Cezario – vyksi pas Cezarį“ (Apd 25:10–12). Paulius kreipėsi į aukštesnę valdžią ir tai precedentas šių laikų krikščionims. Jeigu priešininkai rezga mums pinkles „įstatymo vardu“, gerajai naujienai ginti imamės teisinių priemonių (Ps 94:20).c

⁷ Taigi daugiau kaip dvejus metus iškalėjęs už nepadarytus nusikaltimus Paulius gauna galimybę ginti savo bylą Romoje. Tačiau prieš išvykstant į Romą jį nori pamatyti dar vienas labai įtakingas žmogus.

8, 9. Ko karalius Agripa atvyko į Cezarėją?

⁸ Praėjus kelioms dienoms į Cezarėją „Festo pasveikinti“ atvyko karalius Agripa su savo seserimi Berenike.d Tais laikais Romos imperijoje buvo įprasta, kad aukšti pareigūnai aplankydavo neseniai paskirtus valdytojus. Atvykęs Festo pasveikinti, Agripa, be abejo, norėjo sustiprinti politinius ir asmeninius ryšius, žinodamas, kad tai gali praversti ateityje (Apd 25:13).

⁹ Festas papasakojo karaliui Agripai apie Paulių ir šiam pasidarė smalsu. Kitą dieną abu atėjo „su didžia iškilme“ ir atsisėdo teismo pakyloje išklausyti Pauliaus. Nors jų didybė ir iškilmė darė įspūdį, Pauliaus pasakyta kalba buvo kur kas įspūdingesnė (Apd 25:22–27).

10, 11. Kaip Paulius parodė pagarbą Agripai ir ką apie save papasakojo?

¹⁰ Paulius padėkojo karaliui Agripai už galimybę jo akivaizdoje tarti žodį sau apginti, taip pat pabrėžė, kad šis gerai išmano žydų papročius ir ginčijamus klausimus. Tada ėmė pasakoti apie savo praeitį. „Aš buvau fariziejus, griežčiausios mūsų tikybos pakraipos narys“, – pradėjo jis (Apd 26:5). Paulius, kaip ir visi fariziejai, laukė Mesijo atėjimo. Dabar, tapęs krikščioniu, jis drąsiai skelbė, kad lauktasis Mesijas yra Jėzus Kristus. Taigi Paulius buvo teisiamas dėl to, kuo tikėjo tiek jis, tiek jo kaltintojai – kad Dievas tesi protėviams duotą pažadą. Tokia įžanga Agripą dar labiau sudomino.e

¹¹ Tada Paulius ėmė pasakoti, kad anksčiau pats nuožmiai persekiojo krikščionis. Jis sakė: „Tiesa, aš maniau, kad turiu visaip priešintis Jėzui Nazariečiui. Tą ir dariau Jeruzalėje. [...] Buvau taip ant jų [t. y. Jėzaus sekėjų] įtūžęs, kad persekiojau net atokiuose miestuose“ (Apd 26:9–11). Paulius čia spalvų nesutirštino. Daugelis puikiai žinojo, kaip negailestingai jis su krikščionimis elgėsi (Gal 1:13, 23). Agripa tikriausiai susimąstė apie tai, kodėl Paulius nusprendė tapti krikščioniu.

12, 13. a) Ką Paulius papasakojo? b) Kokia prasme Paulius spyriojosi prieš akstiną?

¹² Paulius pasakojo toliau: „Kartą, kai tuo tikslu keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir pavedimą, vidurdienį kelyje, karaliau, išvydau šviesą iš dangaus. Ji buvo skaistesnė už saulę ir apšvietė mane ir mano bendrakeleivius. Visi parpuolėme ant žemės ir aš išgirdau balsą, hebrajiškai man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną.’ Aš paklausiau: ‘Kas tu, viešpatie?’ Ir Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji’“ (Apd 26:12–15).f

¹³ Paulius, vaizdžiai tariant, spyriojosi prieš akstiną. Jeigu nešulinis gyvulys baksnojamas akstinu spyriodavosi, jis susižalodavo. Panašiai ir Paulius – priešindamasis Dievo valiai, jis sau kenkė. Nors šio vyro tikėjimas buvo nuoširdus, jis mąstė klaidingai (Jn 16:1, 2). Todėl Jėzus, apsireiškęs kelyje į Damaską, nukreipė jį į tikrąjį kelią.

14, 15. Kaip Paulius pasikeitė?

¹⁴ Pauliaus gyvenimas visiškai pasikeitė. „Negalėjau nepaisyti to dangiškojo regėjimo, – kalbėjo jis Agripai. – Aš skelbiau pirmiausia Damasko, paskui Jeruzalės gyventojams, visame Judėjos krašte ir kitose tautose, kad reikia atgailauti ir gręžtis į Dievą – daryti darbus, priderančius atgailai“ (Apd 26:19, 20). Daugelį metų apaštalas ištikimai vykdė užduotį, kurią jam pavedė Jėzus Kristus, apsireiškęs tame vidurdienio regėjime. Nemažai žmonių įsiklausė į jo skelbiamą gerąją naujieną, atgailavo dėl savo ankstesnio amoralaus, nesąžiningo elgesio ir ėmė vykdyti Dievo valią. Jie tapo pareigingais, įstatymą gerbiančiais piliečiais.

¹⁵ Bet tiems, kurie Pauliaus nekentė, geri jo darbai nieko nereiškė. „Štai dėl ko žydai čiupo mane šventykloje ir mėgino užmušti, – toliau aiškino apaštalas. – Tačiau susilaukęs Dievo pagalbos aš iki šios dienos liudiju ir mažam, ir dideliam“ (Apd 26:21, 22).

16. Kaip galime sekti Pauliumi, kai kalbamės su teisėjais ir valdininkais?

¹⁶ Mes irgi būkime „visada pasirengę ginti“ savo tikėjimą (1 Pt 3:15). Jei tektų kalbėtis su teisėjais ar kokiais valdininkais, prisiminkime, kaip tai darė Paulius. Pagarbiai paaiškinkime jiems, kaip Biblijos mokymas pakeitė į gera mūsų pačių gyvenimą, kokį teigiamą poveikį padarė kitiems žmonėms. Tai padės jiems objektyviau įvertinti mūsų veiklą.

17. Kaip Festas reagavo į Pauliaus kalbą ir kaip šiandien daugelis žiūri į gerosios naujienos skelbėjus?

¹⁷ Klausytis įtikinamo Pauliaus liudijimo Festui ir Agripai tikrai nebuvo nuobodu. „Taip jam ginantis, Festas garsiai sušuko: ‘Pauliau, tu iš proto kraustaisi! Dideli mokslai veda tave iš proto!’“ (Apd 26:24). Nemažai žmonių šiandien reaguoja panašiai, vadina mus, Dievo žodžio skelbėjus, fanatikais. Daugeliui šio pasaulio protingų ir išsilavinusių žmonių sunku patikėti Biblijos mokymu, kad mirusieji bus prikelti.

18. Ką Paulius atsakė Festui ir ką po jo kalbos pasakė Agripa?

¹⁸ Paulius tam valdytojui atsakė: „Aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai. Sakau tiesą ir esu sveiko proto. Juk ir karalius, kuriam taip atvirai kalbu, tuos dalykus gerai žino.“ Tada paklausė Agripos: „Karaliau Agripa, ar tiki Pranašais? Žinau, kad tiki.“ Šis Pauliui tarė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščioniu tapti“ (Apd 26:25–28). Nežinome, ar Agripa tai pasakė nuoširdžiai, ar ne, bet Pauliaus kalba padarė jam nemenką įspūdį.

19. Kokią išvadą padarė Festas ir Agripa?

¹⁹ Tada Agripa ir Festas atsistojo, duodami visiems suprasti, kad apklausa baigta. „Išeidami jie tarpusavyje kalbėjosi: ‘Šis žmogus nedaro nieko baustino mirtimi ar kalėjimo pančiais.’ O Agripa Festui pasakė: ‘Jeigu nebūtų šaukęsis Cezario, šį žmogų būtų galima paleisti’“ (Apd 26:31, 32). Abiem buvo aišku, kad Paulius niekuo nenusikalto. Galimas dalykas, nuo tada jiedu krikščionims netgi tapo palankesni.

20. Kodėl galima sakyti, kad Pauliaus ginamoji kalba dviejų valdovų akivaizdoje nenuėjo veltui?

²⁰ Atrodo, nei Agripa, nei Festas krikščionimis netapo. Tad ką davė tai, kad Paulius buvo vedžiojamas Judėjoje „pas karalius ir valdytojus“? Jis galėjo paskelbti gerąją naujieną tiems Romos valdžios sluoksniams, kurie kitaip jos nebūtų išgirdę (Lk 21:12, 13). Be to, apaštalo Pauliaus patirtis ir ištvermė išbandymuose labai įkvėpė visus tikėjimo brolius ir seses (Fil 1:12–14).

21. Ko pasieksime uoliai darbuodamiesi dėl Karalystės?

²¹ Jeigu nepabūgę išmėginimų ir priešiškumo uoliai darbuojamės dėl Karalystės, mes irgi nuveiksime daug gera. Galbūt pasitaikys proga paliudyti tiesą valdžios pareigūnams, su kuriais pasikalbėti nebūtų taip paprasta. Mūsų ištikimybė ir ištvermė ir kitiems gali įkvėpti drąsos liudyti apie Dievo Karalystę.