Palaikomi vilties, skatinami meilės

„Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 KORINTIEČIAMS 13:13).

 1. Dėl ko mus įspėjo apaštalas Paulius?

APAŠTALAS Paulius įspėja, jog mūsų tikėjimas, tarsi laivas, gali sudužti. Jis skatina ‛išlaikyti tikėjimą ir gerą sąžinę, kurios atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo’ (1 Timotiejui 1:19). Pirmajame m. e. amžiuje jūrų laivai buvo statomi iš medžio. Jų patvarumas priklausė nuo medienos kokybės bei statytojų meistriškumo.

 2. Kodėl mūsų tikėjimo laivas turi būti tvirtai pastatytas ir ką dėl to turime daryti?

² Mūsų tikėjimo laivas turi išlaikyti audringos žmonijos jūros siautulį (Izaijo 57:20; Apreiškimas 17:15). Tad jis turi būti tvirtai pastatytas, o tai priklauso nuo mūsų. Žydų bei romėnų pasaulio „jūroms“ vis labiau šėlstant prieš pirmuosius krikščionis, Judas rašė: „Mylimieji, statykite save ant savo švenčiausiojo tikėjimo! Melskitės Šventojoje Dvasioje! Išsilaikykite Dievo meilėje, laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui“ (Judo 20, 21). Judas taip pat kalbėjo apie kovą už ‛tikėjimą, duotą šventiesiems’, tad posakis „švenčiausiasis tikėjimas“ veikiausiai reiškia visus krikščioniškus mokymus, tarp jų ir gerąją išgelbėjimo naujieną (Judo 3). Kristus yra to tikėjimo pamatas. Kad pajėgtume tvirtai laikytis tikro krikščioniško išpažinimo, reikia stipraus tikėjimo.

Išlaikyti „sektų grėsmės“ audrą

 3. Kaip kai kurie pasinaudoja „sektų grėsme“?

³ Paskutiniais metais buvo keletas siaubingų masinių išsižudymų, žmogžudysčių bei teroristinių išpuolių, susijusių su slaptomis sektomis. Suprantama, daugelis asmenų, tarp jų ir nuoširdžių politinių vadovų, susirūpino nekaltų žmonių, ypač nepilnamečių, apsauga nuo tokių pavojingų sektų. „Šio amžiaus dievas“, be abejo, esąs šių šlykščių nusikaltimų iniciatorius, kelia vadinamąją sektų grėsmę ir kreipia tai prieš Jehovos tautą (2 Korintiečiams 4:4, Brb red.; Apreiškimas 12:12). Kai kurie naudojasi tokia padėtimi ir kursto priešiškumą mūsų darbui. Įvairiose šalyse jie rengia kampanijas, neva norėdami apsaugoti žmones nuo „pavojingų sektų“, tačiau priskiria joms Jehovos Liudytojus ir taip netiesiogiai juos apjuodina. Tad tose Europos šalyse pasidarė sunku liudyti po namus, ir kai kurie žmonės, studijavę su mumis Bibliją, nutraukė studijas. O tai neigiamai paveikė kai kuriuos mūsų brolius.

 4. Kodėl priešiškumas neturi mūsų prislėgti?

⁴ Betgi priešiškumas turi ne prislėgti mus, o dar labiau įtikinti, jog išpažįstame tikrąją krikščionybę (Mato 5:11, 12). Pirmieji krikščionys buvo kaltinami esą maištinga sekta, jiems buvo visur „prieštaraujama“ (Apaštalų darbai 24:5, Brb red.; 28:22, Brb red.). Tačiau apaštalas Petras patikino bendratikius: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“ (1 Petro 4:12, 13). Vienas pirmojo amžiaus vadovaujančiosios tarybos narys irgi rašė: „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose [„ištvermė tegul atlieka tobulą darbą“, NTJ], kad jūs taptumėte tobuli, subrendę ir nieko nestokotumėte“ (Jokūbo 1:2-4). Kaip siautulingi vėjai išmėgina laivo patvarumą, taip priešiškumo audros parodys visas mūsų tikėjimo laivo silpnąsias vietas.

Išmėginimas gimdo ištvermę

 5. Kada galime būti tikri, jog mūsų tikėjimas atlaikys išmėginimą?

⁵ Krikščionys gali pasikliauti savo ištverme bei tikėjimo stiprybe tik atlaikę mėginimų štormą. Mūsų ištvermė ‛atliks tobulą darbą’ audringoje jūroje tik jeigu būsime ‛tobuli, subrendę ir nestokosime nieko’ — taip pat tvirto tikėjimo. Paulius rašė: „Visa kuo mes pasirodome Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose“ (2 Korintiečiams 6:4).

 6. Kodėl turime ‛didžiuotis sielvartais’ ir kaip tai stiprina mūsų viltį?

⁶ Kartais mus gali užklupti išmėginimų audros; tebūna jos proga įrodyti, jog mūsų tikėjimo laivas tvirtas ir stabilus. Romos krikščionims Paulius rašė: ‛Didžiuokimės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė — išbandytą dorybę, išbandyta dorybė — viltį. O viltis neapgauna’ (Romiečiams 5:3-5). Jeigu mėginami išliksime tvirti, Jehova bus palankus. Mūsų viltis dar sustiprės.

Kodėl kai kurių laivas sudūžta

 7. a) Kaip, pasak Pauliaus, sudužo kai kurių dvasinis laivas? b) Kaip šiandien kai kurie nusisuka nuo tiesos?

⁷ Įspėdamas, kad kai kurių „laivas sudužo“, Paulius turėjo omenyje ‛atsižadėjusius’ geros sąžinės ir praradusius tikėjimą (1 Timotiejui 1:19). Tarp jų buvo atsimetėliai Himenėjas ir Aleksandras, kurie nukrypo nuo tiesos ir užgauliai kalbėjo (1 Timotiejui 1:20, NW išnaša; 2 Timotiejui 2:17, 18). Šiandien atskalūnai, nusisukę nuo tiesos, žodžiais pliekia „ištikimą ir protingą vergą“ — tiesą sakant, kanda į ranką tam, kuris juos dvasiškai maitino (Mato 24:44-49, NTJ; 2 Timotiejui 4:14, 15). Kai kurie, tarytum ‛blogas vergas’, netiesiogiai sako: „Mano valdovas užtrunka.“ Jie nepripažįsta, kad šios nedoros sistemos galas priartėjo, ir peikia dvasiškai budrią vergo klasę už tai, kad ši ragina Jehovos tautos narius nedelsti (Izaijo 1:3). Tiems atskalūnams pasiseka ‛sugriauti kai kurių tikėjimą’, sudaužyti jų dvasinį laivą (2 Timotiejui 2:18).

 8. Kas kai kuriuos paskatino sudaužyti arba paskandinti savo tikėjimo laivą?

⁸ Kiti pasiaukoję krikščionys sudaužė tikėjimo laivą atsižadėję sąžinės ir pasinėrę į šio pasaulio nežabotą malonumų vaikymąsi bei lytinį amoralumą (2 Petro 2:20-22). Kiti skandina savo tikėjimo laivą, manydami dar negreit rasią prieglobstį naujojoje sistemoje. Nepajėgdami apskaičiuoti tam tikrų pranašysčių pildymosi meto ir mintyse atidėliodami „Jehovos dieną“, jie atsisako teisingo garbinimo (2 Petro 3:10, NW; 3:11-13; 1 Petro 1:9). Netrukus jie vėl atsiduria drumzlinuose, neramiuose šios sistemos vandenyse (Izaijo 17:12, 13; 57:20). Viena Dievo organizaciją palikusi moteris, duodama interviu televizijos laidai pasakė: „Kai išėjau iš Jehovos Liudytojų organizacijos, nebuvau tikra, kad tai nėra teisinga religija. Veikiau buvau įsitikinusi, jog nepajėgsiu sulaukti naujosios sistemos.“ Rojus jai atrodė per daug tolimas.

 9. Ką padaro kai kurie pasiaukoję krikščionys ir apie ką tai skatina pamąstyti?

⁹ Atrodo, įvairiuose pasaulio kraštuose kai kurie pasiaukoję krikščionys nuleidžia tikėjimo laivo bures. Jų laivas dar plūduriuoja, tačiau, užuot visu greičiu skubėjęs priekin, sulėtina tempą. Susižavėję viltimi „Rojus čia pat“, kai kurie negailėjo jėgų, kad patektų į jį — uoliai skelbė, lankė visas sueigas, asamblėjas bei kongresus. Bet dabar, supratę, jog jų lūkesčiai nesipildo taip greit, kaip tikėjosi, jie nebelinkę tiek aukotis. Tai matoma iš skelbimo veiklos susilpnėjimo, nereguliaraus sueigų lankymo bei vangaus požiūrio į asamblėjų bei kongresų programas. Kai kurie daugiau laiko skiria pramogoms bei materialiniams patogumams. Tai verčia pamąstyti, kas turėtų skatinti mus gyventi pagal savo pasiaukojimą Jehovai. Ar turėtų mūsų tarnybos uolumas priklausyti nuo vilties „Rojus čia pat“?

Viltis palyginta su inkaru

10, 11. Su kuo Paulius palygino mūsų viltį ir kodėl dera toks sugretinimas?

¹⁰ Paulius paaiškino, kad Jehova pažadėjo išliesiąs palaimas per Abraomą. Tada apaštalas sakė: „Dievas... pridėjo priesaiką. Tad du nekintami dalykai [jo žodis bei priesaika], kuriuose neįmanoma, kad Dievas meluotų, tvirtai guodžia mus, ieškančius prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras“ (Žydams 6:17-19; Pradžios 22:16-18). Pateptiesiems krikščionims duota nemirtingo gyvenimo danguje viltis. Dauguma šiandieninių Jehovos tarnų puoselėja nuostabią viltį amžinai gyventi žemės Rojuje (Luko 23:43). Be šios vilties negali būti tikėjimo.

¹¹ Inkaras yra būtina apsaugos priemonė, tvirtai laikanti laivą, kad nenuplauktų į šalį. Joks jūrininkas nesiryžtų palikti uosto be inkaro. Paulius keliskart išgyveno laivo katastrofą, tad iš patirties žinojo, jog inkaras neretai gelbėdavo jūreivių gyvybes (Apaštalų darbai 27:29, 39, 40; 2 Korintiečiams 11:25). Pirmojo amžiaus laivai būdavo be variklio, padedančio kapitonui manevruoti kaip patinka. Laivų varomoji jėga dažniausiai būdavo vėjas, išskyrus irkluojamuosius karo laivus. Jeigu iškildavo grėsmė užplaukti ant rifų, kapitonas teturėdavo vieną išeitį — išmesti inkarą ir laukti, kol nurims audra, tikėdamasis, kad inkaras neatitrūks nuo jūros dugno. Tad Paulius palygino krikščionies viltį su „saugiu ir tvirtu sielos inkaru“ (Žydams 6:19). Kai užklumpa priešiškumo audros ar kitokie išmėginimai, nuostabi viltis tarytum inkaras palaiko mus, kad mūsų tikėjimo laivas neužplauktų ant pavojingų abejonių seklumų ar pražūtingų atskalūnybės uolų (Žydams 2:1, NTJ; Judo 8-13, NTJ).

12. Kas neduos mums atsitolinti nuo Jehovos?

¹² Paulius įspėjo krikščionis hebrajus: „Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo“ (Žydams 3:12). Graikiškajame tekste žodis, išverstas ‛atsitolinti’, tiesiogiai reiškia „pasitraukti nuo“, tai yra atsimesti. Tačiau mes galime išvengti tokios laivo katastrofos. Tikėjimas bei viltis padės neatsitraukti nuo Jehovos net per aršiausius išmėginimų štormus (Pakartoto Įstatymo 4:4; 30:19, 20). Mūsų tikėjimo laivo nemėtys atskalūnų mokymų vėjai (Efeziečiams 4:13, 14). Vilties, tarsi inkaro, palaikomi, ištversime gyvenimo audras tarnaudami Jehovai.

Skatinami meilės bei šventosios dvasios

13, 14. a) Kodėl mums nepakanka vien vilties inkaro? b) Kas turi skatinti mus šventai tarnauti Jehovai ir kodėl?

¹³ Krikščionis nepriartės prie naujosios sistemos, jeigu vienintelė jo tarnybos Jehovai paskata — viltis amžinai gyventi žemės Rojuje. Jo vilties inkaras yra stabilizuojantis gyvenimo veiksnys, bet jam reikia papildyti viltį bei tikėjimą varomąja meilės jėga. Paulius pabrėžė tai: „Dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė — šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Korintiečiams 13:13).

¹⁴ Jėga, skatinanti mus šventai tarnauti, turi būti nuoširdi meilė Jehovai už jo begalinę meilę mums. Apaštalas Jonas rašė: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo“ (1 Jono 4:8, 9, 19). Iš dėkingumo Jehovai pirmiausia turime rūpintis ne savo pačių išgelbėjimu, bet liudijimu apie jo vardo pašlovinimą bei jo visavaldystės teisėtumą.

15. Kaip mūsų meilė Jehovai susijusi su jo visavaldystės klausimu?

¹⁵ Jehova nori, kad tarnautume iš meilės jam, ne vien Rojui. Biblijos enciklopedijoje „Rašto supratimas“a (anglų k.) rašoma: „Jehova didžiuojasi tuo, kad jo visavaldystė pagrįsta meile ir kad jo kūriniai palaiko ją iš meilės. Jam mieli tie, kuriuos jo visavaldystė džiugina dėl jo puikių savybių ir dėl to, kad ji teisėta; mieli tie, kuriems jo valdymas geriausias iš visų (1 Kor 2:9). Užuot mėginę būti nepriklausomi, jie apsisprendžia tarnauti jo vadovaujami; taip yra todėl, kad jie pažįsta jį ir supranta, jog jo meilė, teisumas bei išmintis žymiai pranoksta jų pačių savybes (Ps 84:11, 12 [84:10, 11])“ (2 tomas, 275 puslapis).

16. Kaip gyventi mus skatina meilė Jėzui?

¹⁶ Būdami krikščionys, mes irgi rodome meilę Jėzui dėl jo meilės mums. Paulius svarstė: „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Korintiečiams 5:14, 15). Kristus yra pamatas, ant kurio pastatytas mūsų dvasinis gyvenimas, tikėjimas bei viltis. Meilė Jėzui Kristui palaiko mūsų viltį bei sutvirtina tikėjimą, ypač įnirtingų išmėginimų metu (1 Korintiečiams 3:11; Kolosiečiams 1:23; 2:6, 7).

17. Kokios veržlios jėgos mums teikia Jehova ir kaip jos svarbą pabrėžia Apaštalų darbų 1:8 bei Efeziečiams 3:16?

¹⁷ Nors meilė Dievui bei jo Sūnui yra pagrindinė paskata gyventi krikščioniškai, Jehova dar kitaip skatina mus, suteikia jėgų ir stiprybės toliau jam tarnauti. Jis daro tai savo veikliąja jėga, arba šventąja dvasia. Hebrajų ir graikų kalbų žodžiai, išversti „dvasia“, iš esmės reiškia veržlų oro gūsį, tarkim, vėją. Buriniai laivai, kokiais plaukiojo Paulius, pasiekdavo tikslą genami nematomo vėjo srauto. Taip ir mums reikia meilės bei Dievo nematomos veikliosios jėgos, kad plaukdami savo tikėjimo laivu galėtume toliau tarnauti Jehovai (Apaštalų darbai 1:8; Efeziečiams 3:16).

Pirmyn į tikslą!

18. Kas įgalins mus išlaikyti visokiausius tikėjimo išbandymus ateityje?

¹⁸ Mūsų tikėjimas bei meilė gali būti smarkiai mėginami iki naujosios sistemos. Tačiau Jehova davė mums „saugų ir tvirtą“ inkarą — nuostabią viltį (Žydams 6:19; Romiečiams 15:4, 13). Priešiškumą bei kitokius išmėginimus galime išlaikyti, jeigu tvirtai laikomės savo vilties inkaro. Jeigu viena audra atslūgo, būkime pasiryžę laikytis vilties bei rodyti tikėjimą, kol kils kita.

19. Kaip galime nenukrypti nuo kurso bei sulaukti prieglobsčio Dievo naujajame pasaulyje?

¹⁹ Prieš minėdamas „sielos inkarą“, Paulius pasakė: „Mes trokštame, kad kiekvienas iš jūsų rodytų ankstesnį uolumą [„paskubėtų“, NW išnaša], idant ištobulintų viltį iki galo, — kad neaptingtumėte, bet būtumėte sekėjai tų, kurie tikėjimu ir ištverme paveldi pažadus“ (Žydams 6:11, 12). Tad skatinami meilės Jehovai bei jo Sūnui ir stiprinami šventosios dvasios, neleiskime savo tikėjimo laivui nukrypti nuo kurso, kol prisiglausime Dievo pažadėtoje naujojoje sistemoje.

[Išnaša]

Pakartokime

◻ Kokį perspėjimą dėl tikėjimo mums davė Paulius?

◻ Kodėl kai kurių dvasinis laivas sudužo, ir kaip kiti sulėtina tempą?

◻ Kokia Dievo savybe turime papildyti tikėjimą?

◻ Kas mums padės sulaukti Dievo pažadėto naujojo pasaulio prieglobsčio?

[Iliustracija 16 puslapyje]

Tikėjimo laivas turi būti tvirtai pastatytas, kad atlaikytų gyvenimo audras

[Iliustracija 17 puslapyje]

Tikėjimo laivas gali sudužti

[Iliustracija 18 puslapyje]

Viltis yra krikščioniško gyvenimo inkaras