7 skyrius
Gyvybės šaltinis ir išsaugotojas
1. Kokie iškyla klausimai, jeigu kas nors atsižvelgia priimti Jehovą savo Dievu?
AR DIEVAS Jehova, išlaisvinęs žmones iš nuodėmės ir netobulybės, gali taip pat išsaugoti jų gyvenimą? Ar mes galime būti įsitikinę, kad žmonės, pripažįstantys Jehovą savo Dievu, gali gyventi amžinai sveikatoje ir laimėje?
2. Ar Dievas, sukūręs visatą, gali taip pat ją amžinai išsaugoti veikiančią?
2 Jeigu Dievas sukūrė žemę, Jis yra pajėgus ir išsaugoti ją. Jeigu būtina, Jis gali pastoviai atnaujinti Saulės energiją. Jo sukurtas „tarpplanetinis laivas“ — žemė sugeba pati save aprūpinti, pakartotinai panaudodama savo atliekas ir pastoviai atnaujindama savo paviršių. Miškai ir upės atsistato per trumpą laiką, todėl išsilygina žala, padaryta žmonių rankomis.
3, 4. (a) Ar prieštarauja karaliaus Saliamono žodžiai iš Mokytojo 1:4 supratimui, kad žmonės gali gyventi amžinai? Paaiškink tai. (b) Kaip parodo Saliamono išvada ir Jėzaus žodžiai, kad mūsų gyvenimas šitame pilname nelaimių pasaulyje ne būtinai turi būti tuščias ir beviltiškas?
3 Kokia yra žmogaus padėtis žemėje? Karalius Saliamonas, žymus gyvenimo stebėtojas, pasakė: „Viena karta praeina, ir kita ateina, o žemė pasilieka per amžius“ (Mokytojo 1:4; 1 Korintiečiams 7:31). Saliamonas nenorėjo pasakyti, kad visada taip bus su žmonių kartomis. Jis kalbėjo apie gyvenimą dabartinėje daiktų sistemoje, kurioje mirtis viešpatauja kaip „valdovas“. Kas skaitė Ekleziasto knygą, tas nustatys, kad Saliamonas davė išmintingą patarimą dabartinio gyvenimo atžvilgiu. Pagrinde jis pasakė, kad mums nereikia pasitikėti dabartine pasaulio sistema ir jos materialiniais daiktais.
4 Aprašęs dabartinę žmonijos padėtį, Saliamonas praneša apie savo stebėjimų rezultatus ir rašo: „Bijok Dievo ir laikykis Jo įstatymų, todėl kad šitame viskas dėl žmogaus“ (Mokytojo 12:13). O Jėzus, didesnis už Saliamoną, pasakė: „Tai yra amžinas gyvenimas, kad pažintų Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų Kristų“ (Jono 17:3).
5, 6. (a) Kodėl žmogui įmanoma gyventi amžinai? (b) Kokie žmogaus prigimties požymiai įrodo, kad egzistuoja gyvas Sutvėrėjas su gerais ketinimais mūsų atžvilgiu?
5 Argi nebus nuostabu, jeigu tu galėsi bendrauti su savo draugais ir giminaičiais, žinodamas, kad tau nereikės bijotis netekti jų dėl mirties? Ar įmanoma tai?
6 Tai ne tik galima — tai visiškai tikra, nes „Viešpats (Jehova, NP) Dievas yra tiesa; Jis yra gyvas Dievas ir amžinas Valdovas“ (Jeremijo 10:10). Mozė prisiminė Dievo amžinybę maldoje ir pasakė: „Tu — Dievas nuo amžių iki amžių“ (Psalmyno 89:2). Dievas, Pats gyvenantis amžinai, gali duoti gyvybę ir išsaugoti ją amžinai. Tas faktas, kad žmonės apdovanoti vaizduote, supratimu kas gera, meile ir kitomis emocijomis, įrodo, kad egzistuoja gyvas Sutvėrėjas, turintis gerus sumanymus žmonijos atžvilgiu. Pasaulyje, kuriame viešpatauja atsitiktinumas ir aklos jėgos, nebūtų vietos jausmams. Ne, gyvybei atsirasti reikalingas gyvas Šaltinis.
„SAVAIMINIS ATSIRADIMAS“ — NETEISINGA IŠVADA
7, 8. Kaip Luisas Pasteras įrodė, kad gyvybė negali atsirasti savaime iš negyvos materijos?
7 1864 m. žymus mokslininkas Luisas Pasteras, daug nusipelnęs medicinos ir chirurgijos srityje, skaitydamas paskaitą Sorbonos universitete, Paryžiuje, pasakė:
8 „Ponai! Aš noriu atkreipti Jūsų dėmesį į šitą (sterilų) skystį ir noriu Jums pasakyti: Iš begalybės kūrinių aš paėmiau vandens lašą, ir jis pilnas elementų, tinkamų vystytis žemesnėms būtybėms. Aš laukiu ir stebiu, aš klausinėju jį, aš prašau jį pakartoti nuostabų pirmojo sutvėrimo reginį. Bet jis nebylys — nuo pat šitų eksperimentų pradžios, jis nebylys, todėl kad aš atskyriau nuo vienintelio, ko negali sukurti žmogus — nuo gyvybės, nes gyvybė yra užuomazga, o užuomazga yra gyvybė. Mokymas apie savaiminį atsiradimą jau niekada neatsigaus nuo mirtino smūgio, suduoto jam šituo paprastu eksperimentu“.
9. Kaip mokslininkai ir kiti praktiniai žmonės mūsų dienose parodo, kad jie tiki Pastero atradimu?
9 Šitas pareiškimas buvo padarytas daugiau kaip prieš šimtą metų, jis teisingas dar ir šiandieną. Iki šio laiko joks mokslininkas nesugebėjo iššaukti spontanišką gyvybės atsiradimą iš medžiagos, kuri dar neturėjo gyvybės. Iš tikrųjų, gydytojai, stomatologai, chirurgai ir mokslininkai remiasi Pastero eksperimentu. Jie sterilizuoja chirurginius ir kitus instrumentus; jie pasterizuoja pieną ir sterilizuoja vandenį, kad nebūtų bakterijų, kurios galėtų sukelti infekciją arba gedimą. Kokia nauda būtų iš sterilizacijos, jeigu sterilioje aplinkoje galėtų atsirasti gyvybė? Ar ilgai pasaulis eikvotų milijonines sumas kokiems nors metodams, jeigu pasirodytų, kad tai nepatikima ir neefektyvu?
10. (a) Kokiais žodžiais Biblija nurodo į gyvybės šaltinį? (b) Ką daro tas, kuris klausia, kas sukūrė Dievą?
10 Taigi, visos aplinkybės nurodo į gyvybės Šaltinį, Kuris Pats gyvas. Biblija kalba apie Dievą Jehovą: „Nes pas Tave gyvybės šaltinis“ (Psalmyno 35:10). Dabar kas nors gali paklausti: „Jeigu gyvybės atsiradimui būtina gyvybė, tai kas gi sukūrė Dievą?“ Tačiau tuo tik nukelia atsakymą į šalį — nuo klausimo išsisuka. Tokie asmenys nenuoseklūs, kadangi jiems, atrodo, nesunku patikėti, kad negyva materija jau visada egzistavo.
BEGALINIS SUTVĖRĖJAS
11, 12. Kas atskleidžia tiesą, kad mes negalime tikėtis pilnai suprasti mūsų didįjį Sutvėrėją? (Izaijo 40:18, 22)
11 Mes, žinoma, negalime laukti, kad didelės visatos Sutvėrėją pilnai suprastų Jo sutvėrimai (Romiečiams 11:34). Ir vis dėlto moksle ir matematikoje žinomas „begalybės“ supratimas. Mes galime įsivaizduoti begalinę erdvę. Ir kaip sako astronomai, gali būti, kad visata begalinė, beribė. Kuo toliau jie žiūri teleskopų pagalba, tuo daugiau galaktikų jie aptinka.
12 Jeigu eisime į kitą pusę ir atkreipsime dėmesį į pačius mažiausius dydžius, tai pasirodo, kad fizikai vis dar neranda pačios mažiausios dalelės. Kai buvo atrastas atomas, viskas pasirodė taip paprasta: atomas buvo nedalomas, kaip galvojo mokslininkai. Tačiau bandymai su atomu parodė, kad jų teorija buvo klaidinga. Dalelių, iš kurių susidaro atomas, sąrašas jau gana ilgas, o galo dar nematyti.
13. Į ką mes galime tikėti savo būties atžvilgiu, jeigu mes pripažįstame Dievo žodžius iš Pakartoto Įstatymo 32:40?
13 Ar negalime mes tada įsivaizduoti Dievo, neturėjusio pradžios — egzistavusio amžinai? Dievas tai kalba pats apie Save (Pakartoto Įstatymo 32:40; Romiečiams 16:26). Jeigu mes pripažįstame šitą pareiškimą apie Dievą, tada galime tikėti, kad Jis klausantiems Jo asmenims duos gyvenimą ir išsaugos jį amžinai.
ŽEMĖS APYKAITA NAUDINGA ŽMOGUI
14. Koks klausimas iškyla sąryšyje su mūsų gyvenimu, kai mes stebime aplink save nupuolimą ir mirtį?
14 Kai kurie asmenys klausia: „Kaip paaiškinti faktą, kad visos gyvos būtybės linkusios į suirimą — kad ląstelės ir audiniai apmiršta, prasideda senėjimo procesas, vedantis pagaliau į mirtį? Ar visada taip bus su žmogumi?“ Pažiūrėsime.
15. Koks vaizdas būtų žemėje, jeigu niekas nesiskaidytų, nesuirtų arba nesikeistų savo sudėtyje?
15 Visi fiziniai tvariniai žemėje bėgant laikui, irsta. Kalnų uolienos trupa. Medžiai supūva. Tačiau pagalvokime, kokia iškiltų padėtis, jeigu oro sąlygos neturėtų įtakos uolienoms, medžiams ir kitoms medžiagoms ir jeigu organinės medžiagos nesuskiltų. Tai reikštų, kad žemė būtų sterili. Tada vyktų tik nedaugelis arba visai nevyktų jokios cheminės reakcijos. Tada mūsų virškinimo organai negalėtų teisingai funkcionuoti, kadangi jų darbas remiasi cheminiais procesais ir bakterijų veikla, ko dėka mūsų maistas įsisavinamas ir virsta kitomis medžiagomis. Vargu ar tada būtų galima atlikti kokį nors darbą, kadangi tik nedaug galėtų pakeisti jo struktūroje. Ir dabar kai kurios sintetinės medžiagos, kurios sunkiai suskyla, sudaro problemą pašalinant atmatas.
16. (a) Kokie pasikeitimai turi įvykti medžiagoje, kad žemėje galėtų tęstis gyvenimas? (b) Kuo skiriasi žmogus nuo gyvulio dėl mirties priežasties?
16 Kad gyvybė žemėje galėtų toliau egzistuoti, turi įvykti pasikeitimai organinėse ir neorganinėse medžiagose. Gimimo ir mirties ciklas pradžioje buvo numatytas visiems gyviems sutvėrimams žemėje, išskyrus žmogų. Kodėl išskyrus žmogų? Todėl, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tik žmonės gali vadintis Dievo „sūnumis“ ir „dukterimis“, tačiau gyvuliai ne. Ne apie gyvulius, o apie žmogų yra kalbama, kad „per nuodėmę atėjo mirtis“ (Pradžios 1:27; Romiečiams 5:12).
17, 18. Kokios kai kurios apykaitų rūšys svarbios gyvybės pratęsimui žemėje?
17 Peržiūrėkime kai kuriuos apykaitų pavyzdžius. Imkime augalų gyvenimą, duodantį maistą visai gyvūnijai ir esantį pagrindu visokiai gyvybei žemėje. Augalai gali daryti tai, ko nesugeba gyvuliai: jie pasigamina savo maistą, panaudodami saulės šviesą. Šitas procesas vadinamas „fotosinteze“. Todėl gyvulių pasaulis priklauso nuo augalų pasaulio. Augalai turi augti, teikti maistą ir numirti. Sudygus sėklai, išauga nauja augalų karta.
18 Jūros „maisto grandinė“ užtikrina gyvybės egzistavimą įvairiose srityse: smulkus augalinis fitoplanktonas yra maistu gyvuliniam zooplanktonui, kuriuo, savo ruožtu, maitinasi didelės žuvys, jų tarpe tos, kurios tinka žmonių maistui. Galiausiai bakterijos paverčia negyvą materiją maistu fitoplanktonui ir apykaita prasideda iš naujo.
19, 20. Paaiškink, kaip žmogus galėtų gyventi amžinai, net jeigu ląstelės ir audiniai suyra.
19 Šitame procese numiršta atskiras gyvulys ir yra pakeičiamas palikuonimis, kad išliktų rūšis. Kokią viltį turime mes, kad atskiras žmogus galėtų pasilikti gyvas? Ar šiuo atžvilgiu yra koks nors skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio?
20 Taip, skirtumas yra. Nes, nežiūrint to, kad ląstelės ir audiniai gyvuose organizmuose susidėvi ir kai kurios ląstelės numiršta, gyvybė stengiasi atnaujinti skilimo procesą. Gyvi organizmai iš paprastų junginių pagamina aukštesnius, kompleksinius junginius. Jeigu gyvybinė jėga galėtų dirbti pilnu efektyvumu, tai susidėvėję audiniai būtų pastoviai pakeičiami naujais. Neprasidėtų senėjimo procesas, ir žmogus nemirtų. Tik Sutvėrėjas gali tai padaryti dėl žmogaus. Jis pažadėjo amžiną gyvenimą paklusniems vyrams ir moterims. Visos žemės apykaitos — taip pat gyvūnijos ir augalijos gimimas ir mirtis — buvo sukurtos žmogaus naudai.
21. (a) Kokius įrodymus mes turime, kad žmonės kartą, nežiūrint jų netobulumo, gyveno daug ilgiau, negu šiandieną? (b) Kodėl gyvenimo trukmė šiandieną trumpesnė, negu ankstyvajame žmonijos istorijos periode?
21 Iš Biblijos pranešimo aišku, kad žmonės buvo sukurti gyventi žymiai ilgiau, negu gyvuliai. Pirmieji Adomo palikuonys, buvę gana arti tobulybės, pasiekė amžių iki 969 metų. Tai parodo, kad ląstelių atsinaujinimas vyko ilgą laiką ir kad centrinės nervų sistemos ląstelės (apie kurias mokslininkai sako, kad jos gali būti atnaujintos, bet nepakeistos) išlieka gerame stovyje daugelio šimtmečių bėgyje (Pradžios 5:27; Žr. taip pat eil. 5-31; 9:27). Šiuolaikinės neilgaamžės kartos, žinoma, labai toli nuo to laiko, ir be to, tūkstantmečių bėgyje nuodėmė ir netobulybė didėjo. Žmonių giminė išsigimė, bet Dievas gali priduoti jėgų tiems, kurie pasitiki Juo, kad galėtų gyventi amžinai (Izaijo 40:29-31).
„GYVYBĖS DUONA“
22, 23. (a) Kodėl miršta gyvuliai? (b) Kokiu atžvilgiu Dievas sukūrė žmogų su žymiai pranašesniu organizmu? (c) Dėka kokios vienintelės savo rūšies savybės žmonės skiriasi nuo visų kitų žemiškų sutvėrimų? (d) Kas būtina iš žmogaus pusės, kad būtų galima gyventi amžinai?
22 Gerokai prieš tai, kai žemėje atsirado žmogus, gyvuliai mirdavo, kaip parodo iškasenos. Jie buvo sukurti ribotam gyvenimo laikui. Tačiau žmogus, nors buvo sukurtas iš tų pačių elementų, jis buvo daug geresnės prigimties ir aukštesnės tvarkos.
23 Apie žmones — ne apie gyvulius — kalbama, kad Dievas „įdėjo į jų širdis neribotą laiką“ (Mokytojo 3:11, NP). Tik žmonės turi supratimą apie praeitį ir ateitį. Tik žmonės yra linkę į religingumą, t. y. gali įsigyti pažinimą apie Dievą, apie Jo dvasines savybes, moralinius pranašumus ir atspindėti juos (Hebrajams 12:9). Kadangi Dievas davė žmogui šitą religinį, dvasinį polinkį, žmogus turi juo naudotis, kad galėtų teisingai vykdyti savo funkciją — kad pasiliktų gyvas. Jėzus pasakė: „Palaiminti beturčiai dvasioje (suvokiantys savo dvasinius poreikius, NP)“ (Mato 5:3).
24. Kaip paaiškino Jėzus, tobulas Žmogus, kas palaikė Jo gyvybę?
24 Jėzus Kristus, nors Jis buvo žemėje tobulas žmogus, priklausė nuo Dievo, kad išsaugotų Savo gyvybę. Jis pasakė: „Mano maistas yra vykdyti Mane Pasiuntusio valią ir daryti Jo darbus“. Toliau jis pasakė: „Aš gyvenu per Tėvą“ (Jono 4:34; 6:57). Apie Save Jis taip pat pasakė: „Aš esu gyvenimo duona. Jūsų tėvai valgė maną dykumoje ir mirė. ... valgantis šitą duoną bus gyvas per amžius“ (Jono 6:48-51).
25. Ką turėjo galvoje Jėzus, kalbėdamas žodžius iš Jono 6:48-51?
25 Jėzus, žinoma, neturėjo mintyje to, kad žmonės turėtų valgyti Jo kūną. Tačiau kas tiki į Kristaus išperkamąją auką ir „valgo“ dvasinį maistą, kurį ruošia Dievas per Kristų, gali gyventi amžinai. Kada? „Naujoje žemėje“, viešpataujant Kristui. Tada Jėzus Kristus, kaip Vyriausias Šventikas, kartu su Savo jaunesniais šventikais pilnai panaudos Savo išperkamąją auką dėl paklusnių žmonių žemėje. Dėka to jie bus fiziškai išgydyti. Tada, jeigu jie ir toliau vykdys Dievo valią, gyvens amžinai (Jono 3:16).
26. (a) Ar protinga daleisti, kad Dievas leistų Savo Sūnui kentėti ir mirti, tik todėl, kad žmonės galėtų laikinai turėti geresnį gyvenimą? (b) Ką siūlo Jehova visiems žmonėms, ir su kokia sąlyga?
26 Kai Jehova pasiuntė Savo viengimį Sūnų į žemę, dėl Jo tai buvo aukščiausia auka. Jis niekada nebūtų daleidęs, kad Jo Sūnus kentėtų ir mirtų, jeigu mes dėka to geresnį gyvenimą gautume tik neilgam laikui. Jis sako visiems: „Traukis nuo pikto, ir daryki, kas gera, tai gyvensi amžinai; nes Viešpats brangina teisybę ir neapleidžia Savo bičiulių: jie amžinai pasiliks“ (Psalmyno 36:27, 28). Taip, Jehova yra gyvybės Šaltinis ir Išsaugotojas visiems, kas pastoviai klauso Jo.