15 skyrius

Nebebus ligų ir mirties

 1. Ką dažnai baimė vertė daryti žmones prieš mirtį?

IŠ VISŲ žmonijos nelaimių ir kentėjimų pirmą vietą užima ligos ir mirtis. Jau vien baimė prieš mirtį laikė žmones vergijoje ir gresiant mirčiai daugelis veikė prieš savo sąžinę — pavyzdžiui, nacistų „trečiajame reiche“, kada kai kurie žmonės buvo taip įgąsdinti, kad buvo pasiruošę išduoti savo draugus (Hebrajams 2:15). Kokį palengvinimą pajus žmonija, kai bus pašalinti šitie priešai — ligos ir mirtis! (1 Korintiečiams 15:26).

 2, 3. (a) Koks dar kitas nepageidaujamas reiškinys bus pašalintas, kai nebebus mirties? (b) Nuo ko mus išlaisvina Dievo pažadas pašalinti mirtį?

² Tik Sutvėrėjas gali padėti žmonėms išeiti iš šitos liūdnos padėties. O Jis ne tik pažadėjo tai padaryti, bet taip pat padėjo tam pagrindą, kad viešpataujant „naujam dangui“ — Jėzui Kristui ir Jo bendrakaraliams ir kunigams — būtų visiškai ir visiems laikams pašalinta mirtis. Dievas žmonėms pažadėjo, kad Jis „nušluostys nuo jų akių kiekvieną ašarą, mirties daugiau nebebus, nei dejavimo, nei šauksmo, nei skausmo nebebus daugiau“. Mūsų įsitikinimui ir tikėjimui pastiprinti Jis dar pridūrė: „Šie žodžiai yra ištikimiausi ir tikri“ (Apreiškimo 21:4, 5). Kai bus pašalintos ligos ir mirtis, taip pat išnyks vyresnio amžiaus reiškiniai, kaip pav., raukšlėta oda ir žili plaukai.

³ Jeigu mums žinomi šitie Dievo pažadai ir mes jais tikime, mums yra lengviau pernešti liūdesį, kurį iššaukia mirtis. Mes „neliūdėsime, kaip kiti, neturintys vilties“ (1 Tesalonikiečiams 4:13).

NE NAUJA VILTIS

 4. Kodėl mes galime pasakyti, kad viltis pašalinti mirtį ne nauja?

⁴ Šita viltis ne nauja. Jau prieš tūkstančius metų vyrai ir moterys, tarnavusieji Dievui, puoselėjo šitą viltį, jie raminosi ir stiprinosi ja. Jie, tiesa, žinojo, kad turės mirti, bet taip pat tikėjo, kad Dievas prikels juos ir duos galimybę gyventi amžinai. Kai kurie iš šitų ištikimų žmonių tikrai matė prisikėlimus, padarytus Dievo per Savo pranašus, taip pat per Jėzų ir apaštalus. Šitie prisikėlusieji vėliau, žinoma, mirė. Tačiau Dievo tarnai tuo metu laukė „geresnio prisikėlimo“ mesijiškoje Karalystėje, kurioje nereikėtų vėl mirti, išskyrus tai, jeigu jie sąmoningai nusidėtų (Hebrajams 11:16, 35).

 5. Kokius įrodymus mes turime, kad Abraomas, Jobas ir Danielius buvo užtikrinti, kad jie ne amžinai pasiliks mirę?

⁵ Abraomas parodė ypatingai stiprų tikėjimą į prisikėlimą (Hebrajams 11:17-19). Ištikimasis Jobas, kuriam teko daug iškentėti, kalbėjo apie tai, kad jis keliaus į šeolą, į kapą, ir kad Dievas prisimins jį atėjus laikui (Jobo 14:13). O kai pranašas Danielius prašė jo toli siekiančios pranašystės supratimo, kas turėjo išsipildyti „laiko gale“, Dievo angelas jam pasakė: „Eik ilsėtis iki prisikėlimo dienų gale, kad gautum savo užmokestį“ (Danieliaus 12:8, 9, 13).

KAS BUS PRIKELTAS ANT ŽEMĖS?

 6. (a) Kokios dvi bendros žmonių grupės prisikels ant žemės? (b) Kokią orientaciją turės tie, kas prieš savo mirtį bus Dievo tarnu?

⁶ Prisikėlimas iš mirusių bus tik pirmas žingsnis Dievo ketinime atstatyti mirusius. Kai jie, sunaikinus dabartinę daiktų sistemą, prisikels iš kapų, juos pasveikins „didžioji žmonių minia“, pergyvenusi „didįjį sielvartą“. Gyvenimui žemėje bus prikeltos dvi grupės žmonių. 1. Žmonės, kurie praeityje parodė ištikimybę Dievo atžvilgiu, jų tarpe tie, kurie minimi Hebrajams 11 skyriuje ir 2. Žmonės, kurie prieš mirtį niekada nebuvo Dievo tarnais. „Bus prisikėlimas mirusiųjų teisiųjų ir neteisiųjų“, pasakė apaštalas Povilas (Apaštalų darbų 24:15). Pirmai grupei nebus sunkumų susipažinti su Dievo priemonėmis įsigyti gyvenimą per Kristaus auką ir pripažinti jas. Jie tada mielai klausys įstatymų, kurie tada pilnai įsigalios. Šitie ištikimieji, nors dar guli kapuose, Dievui yra kaip „gyvi“, nes Jis be abejonės prikels juos (Luko 20:37, 38).

 7. Kas bus padaryta dėl prisikėlusių, kurie praeityje netarnavo Dievui?

⁷ Asmenys, anksčiau netarnavę Dievui, po savo prisikėlimo pradžioje turės susipažinti su Jehova, tikruoju Dievu ir Jo per Jėzų Kristų pravestomis palankiomis priemonėmis. „Didžioji žmonių minia“, kuri pergyvens sielvartą, tada bus atsakinga už jų išmokymą (Romiečiams 10:14). Šitiems prisikėlusiems reikės paaiškinti gerąją žinią, nes Dievas nori, kad „Jėzaus vardu priklauptų visoks kelis danguje, žemėje ir po žeme, ir kad kiekvienas liežuvis išpažintų, jog Viešpats Jėzus Kristus yra Dievo Tėvo garbei“ (Filipiečiams 2:10, 11).

 8. Ar prisikėlusieji bus teisiami jų praeities darbų pagrindu arba kokiu pagrindu?

⁸ Iš prisikėlusių bus reikalaujama paklusnumo galiojančių įstatymų atžvilgiu, ir jie bus teisiami „iš užrašų knygose, pagal jų darbus“ (Apreiškimo 20:12). Paminėtos čia „knygos“ suprantamos kaip Dievo valios apreiškimas žmonijai tūkstančio metų laikotarpio bėgyje.

TOBULYBĖ TUOJAU NEPASIEKIAMA

 9. Kokioje situacijoje bus „didžioji žmonių minia“?

⁹ „Didžiosios žmonių minios“ nariai netaps tuojau pat tobulais pasibaigus „didžiajam sielvartui“. Tačiau jie pergyvens dabartinės daiktų sistemos sunaikinimą dėl savo tikėjimo ir paklusnumo ir sudarys „naujos žemės“ pagrindą (Apreiškimo 7:14-17; sulyg. Izaijo 51:16). Tokiu būdu, jie, be abejonės, eis toliau ištikimybės keliu ir greitai darys pažangą tobulybei pasiekti tuo metu, kai jie pildys tai, kas parašyta „knygose“ (Psalmyno 36:30, 31).

10. Kas įvyks su rimtais fiziniais trūkumais, kuriuos turėjo kai kurie iš „didžiosios žmonių minios“ ir iš prisikėlusių?

¹⁰ O kaip yra su „didžiosios žmonių minios“ nariais, kurie turi rimtus fizinius trūkumus, pavyzdžiui, širdies susirgimai, paralyžius, aklumas, rankų arba kojų netekimas ir t.t. Protinga numatyti, kad jie bus išgydyti ankstyvame periode. Jėzus, būdamas žemėje, parodė tokių išgydymų pavyzdį. Jis akimirksniu išgydydavo sausas rankas, sutvirtindavo paralyžuotus kūno narius ir grąžindavo akliems regėjimą. Jėzaus išgydytos kūno dalys neišaugdavo palaipsniui (Luko 6:8-10; Jono 5:5-9). Taip pat prisikėlusieji sugrįš su sveiku organizmu. Taip buvo su visais tais, apie kurių prisikėlimą praneša Biblija (Luko 8:54, 55). Lozorius, pavyzdžiui, jau dalinai buvo suiręs, bet kai sugrįžo iš kapo, jo kūnas buvo atnaujintas (Jono 11:39-44). Senovės laikais Savo tautai, kurią ketino sugrąžinti į jos tėvynę, Dievas davė sekantį pažadą: „Ir nė vienas iš gyventojų nesakys: „Aš sergu“; tautai, gyvenančiai ten, bus atleisti nusidėjimai“. Žmonės galės daryti visa tai, kas priklauso gyvenimui, nors jie dar nebus tobuli (Izaijo 33:24).

KAIP BUS PASIEKTAS TOBULUMAS

11. (a) Kaip bus pasiekiama tobulybė? (b) Kodėl būtinas dvasinis pasikeitimas prieš tai, kol bus galimas fizinis išgydymas?

¹¹ Tačiau pilnas kūniškas tobulumas bus pasiektas tik tada, kai kas nors savo tikėjimo į Kristų pagrindu padarys pažangą dvasiniu atžvilgiu ir „apsivilks nauju žmogumi“. Kas nors, gal būt, jau bus išgydytas iš labiau rimtesnių ligų, ir tuo metu, kai jie darys tai, kas teisinga, jis vis labiau artės prie tobulybės. Jis reguliariai naudosis priemonėmis, kurias numatė Dievas jo išgydymui išperkamosios Kristaus aukos pagrindu (Apreiškimo 22:2). Savo gailestingumu Kristus pašalins visas netobulybes. Pradžioje turi įvykti dvasinis pasikeitimas, nes nuodėmė yra mirties priežastis; niekas negali būti fiziškai tobulas, kol nuodėmė nebus pilnai pašalinta iš jo asmenybės. Biblija visada ligas sieja su nuodėme (Luko 5:18-25; 1 Korintiečiams 15:56; Romiečiams 6:23).

12. Kokią kovą tenka dabar vesti kiekvienam Dievo tarnui sąryšyje su jo asmenybe ir kodėl?

¹² Apaštalas Povilas aprašo „kovą“, kurią šiandieną veda kiekvienas, kas nori pakeisti savo asmenybę, kad taptų pilnai tinkamas Jehovai. Jis rašo: „Nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, aš juk pritariu įstatymui, kad jis geras. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. ...Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė“ (Romiečiams 7:15-20). Dėka paveldėjimo visi žmonės gimė „nuodėmėje“ (Psalmyno 50:7). Be to, visi žmonės dar prisidėjo prie tos paveldėtos nuodėmės, kadangi juos veikė blogos aplinkos įtaka.

13. Ką galima daryti (a) prieš blogus polinkius, „pasigriebtus“ savo aplinkoje? (b) prieš paveldėtus blogus polinkius?

¹³ Jau šiandieną su Dievo Žodžio ir dvasios pagalba, bendraujant su Dievo tarnais, galima palikti blogus įpročius, „pasiimtus“ savo aplinkoje. Kitaip yra su silpnybėmis, perduotomis mums pagal paveldėjimą ir esančiomis mūsų asmenybės dalimi fiziniu ir dvasiniu atžvilgiu. Mes, tiesa, galime vesti kovą su šitomis silpnybėmis gana sėkmingai, nes apaštalai Povilas ir Petras rašė, kad mes galime „atnaujinti savo protą“, „apsivilkti nauju žmogumi“, atnešti „dvasios vaisius“, „turėti gerą sąžinę“ ir „daryti gerus darbus“ (Romiečiams 12:2; Efeziečiams 4:24; Galatams 5:22, 23; 1 Petro 3:16; 2:12). Tačiau mes negalime visiškai išgyvendinti paveldėtus blogus polinkius savo jėgomis. Apaštalas Povilas šitą situaciją aprašė taip: „Nelaimingas aš žmogus! Kas mane išlaisvins nuo šito mirtingo kūno? Dievo malonė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Taigi, aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu nuodėmės įstatymui“ (Romiečiams 7:24, 25).

14. (a) Ką gali padaryti krikščionis, jeigu jis nusideda savo paveldėtų silpnybių pagrindu, kad pasiliktų Dievo malonėje? (b) Kaip bus kas nors galų gale išlaisvintas iš visų paveldėtų silpnybių, vedančių į nuodėmę ir liūdesį?

¹⁴ Dabartiniu metu krikščionis gali laukti savo nuodėmių atleidimo, jeigu jis tiki į Jėzų Kristų ir į Jo išperkamąją auką. Bet jis taip pat turi elgtis sutinkamai su savo maldomis, dėdamas visas pastangas, kad pasiliktų ant teisingo kelio. Jis niekada neturi nusilpti savo kovoje prieš blogus polinkius, ir su Dievo dvasios pagalba jis galės laimėti pergalę. Jo sąžinė gali būti švari (Romiečiams 8:2, 11-13; Hebrajams 9:14). Tačiau naujoje daiktų sistemoje jis galės pilnai pasinaudoti Kristaus auka, taip kad jo paveldėtos silpnybės, genetinės „dezinformacijos“, perduotos jam protėvių, bus ištaisytos. Jis bus išgydytas visais atžvilgiais. Koks išlaisvinimas! Koks didelis bus palengvinimas, jeigu kiekvienas visokiu metu galės daryti gera, ko jis iš visos širdies trokšta! Todėl mes turime būti dėkingi Dievui per Jėzų Kristų.

15. (a) Kada daugiau nereikės kovoti, kad visada būtų galima elgtis teisingai? (b) Kaip apaštalas Povilas pabrėžia šitą mintį 1 Timotiejui 1:8, 9? (c) Kodėl Jėzus buvo pavyzdžiu, kad teisingam nereikia įstatymų nužudymų, vagystės ir pan. atžvilgiu?

¹⁵ Taigi, tūkstantmetinio Kristaus viešpatavimo bėgyje kiekvienam bus galimybė palaipsniškai atsisakyti nuodėmingų polinkių. Vis labiau žmonės elgsis teisingai. Kai po to bus pasiekta tobulybė, niekam daugiau nereikės vesti kovos su blogais polinkiais. Tada bus visiškai natūralu elgtis teisingai. Žmonės neturės nei mažiausio polinkio vogti, elgtis nedorovingai, neapkęsti arba šmeižti kitus. Apaštalas Povilas rašė apie Mozės įstatymą, smerkusį tokius poelgius, sekančiai: „Mes žinome, kad įstatymas yra geras, jei kas naudojasi juo teisėtai, tai žinodamas, kad įstatymas išleistas ne teisiajam, bet neteisiems ir neklusniems, bedieviams ir nusidėjėliams“ (1 Timotiejui 1:8, 9). Kas tobulas, tam nereikia įstatymo, kad būtų perspėtas nedaryti pikto. Kai Jėzus buvo ant žemės, Jam buvo visai natūralu elgtis teisingai. Jis „pamilo teisingumą ir nekentė neteisybės“ (Hebrajams 1:9). Jis visa širdimi stengėsi daryti gera ir atmesti pikta. Prisiminkime pranešimą apie Jo gundymą iš šėtono pusės ir apie neteisingas Petro pastangas sulaikyti Jėzų nuo to, ką Dievas Jam pavedė daryti (Mato 4:1-11; 16:21-23).

PASVEIKINTI PRISIKĖLUSIUS

16. (a) Ar prisikėlusieji atpažins patys save ir ar pažins juos jų draugai? (b) Kokio tikslo siekia Dievas mirusiųjų prisikėlimu ant žemės? (c) Ar ankstesni prisikėlusiojo veiksmai atsilieps jo gyvenimui po prisikėlimo, nors jis ir nebus teisiamas šitų veiksmų pagrindu?

¹⁶ Kas liečia mirusius, Dievas prikels kiekvieną tokiu, koks jis buvo anksčiau su jo gyvenimo būdu, asmenybe ir atmintimi. Kiekvienas galės atpažinti save kaip tą patį asmenį. Taip pat ir jo buvę pažįstami atpažins jį pagal išorę ir charakterio ypatybes. Jis tada galės pratęsti savo gyvenimą po to, kai jis buvo nutrauktas mirties, ir turės tuos pačius motyvus, polinkius ir charakterio bruožus. Tačiau ankstesnės nuodėmės ir klaidos nebebus jam įskaitomos. Kodėl? Todėl, kad Dievas sugrąžino jį į žemę su tikslu, kad suteiktų jam galimybę pasinaudoti Kristaus auka ir išsilaisvinti iš nuodėmės. Tačiau tai, ką duotas asmuo darė praeityje — jeigu tai buvo kas tai blogo — atsilieps jo asmenybei ir jam teks įveikti blogus savo polinkius. Kuo blogesnis buvo kas nors praeityje, tuo daugiau jam teks pasikeisti. Kai kurie, gal būt, nepasinaudos šita galimybe (Izaijo 26:10).

17. Jeigu kas nors mirė jau prieš daugelį šimtmečių, tai ar atrodys jam, kad praėjo labai ilgas laikas tarp jo mirties ir prisikėlimo?

¹⁷ Dėl prisikėlusiojo laikas, kurį jis buvo miręs, atrodys kaip akimirka, nes mirtis yra nebūties stovis. Biblijoje ji sulyginama su miegu (Jono 11:11-14; 1 Tesalonikiečiams 4:13, 14; Mokytojo 9:5, 10). Tūkstantmečiai arba tik viena diena — laikas atrodys kaip trumpas mirksnis. Prisikėlusiam bus taip, lyg jis įeitų per duris iš piktos daiktų sistemos į teisingą, tvarkingą naują daiktų sistemą.

18. (a) Ko reikės mokytis prisikėlusiems? (b) Kokiu būdu įmanoma, kad prisikėlusieji nesugrįš į visiškai nežinomą jiems pasaulį, kuriame būtų savitarpio supratimo sunkumai?

¹⁸ Kas nors, miręs jau prieš daugelį metų, žinoma, bus nustebintas, pamatęs žemėje visiškai kitokias sąlygas. „Didžiosios žmonių minios“ nariams teks informuoti jį apie tai, ką padarė Dievas, ypač apie tai, kad Jis atidavė Savo Sūnų kaip išperkamąją auką. Jie taip pat sužinos, kad geros sąlygos yra Jėzaus Kristaus viešpatavimo rezultatas. Sutinkamai su Dievo mylinčiu gerumu galima galvoti, kad prisikėlusius sutiks jų giminaičiai ir draugai, kaip būdavo kitais atvejais, aprašytais Biblijoje (Luko 7:12-15; 8:49-56; Hebrajams 11:35). Po kurio apmokymo laiko, prisikėlusieji tada patys galės pasveikinti savo mirusius giminaičius, kurie sugrįš laiko bėgyje, ir padėti jiems. Todėl niekas nebus prikeltas į visiškai nežinomą pasaulį, o priešingai, į draugišką bendruomenę, kurioje nebus sunkumų savitarpio supratimui. Šitas procesas tęsis iki tol, kol pagaliau bus prikelti visi išpirkti mirusieji. Koks džiaugsmingas bus tas laikas!

DIEVAS BUS „VISKAS VISAME“

19. Kada bus gyvenantiems ant žemės suteiktas amžinas gyvenimas, nors jie ir pasieks tobulumo Kristaus tūkstantmetinėje Karalystėje?

¹⁹ Tūkstančio metų gale bus pašalinti paskutiniai nuodėmės pėdsakai ir jos pasekmės, t. y. mirtis (1 Korintiečiams 15:26). Tačiau ar tai reiškia, kad tada visi pasiekę tobulybę, negalės nusidėti? Ne, nes Biblija praneša, kad pasiekę šitą padėtį tik tada gaus užtikrinimą amžinam gyvenimui, kai jie pasirodys ištikimi paskutiniame šėtono, velnio užpuolime. Kai Kristus užbaigs Savo Karalystės atstatymą ir atves žmones į tobulybę, Jis perduos Karalystę Dievui ir žmogus tada priklausys nuo Dievo, kaip kartą priklausė Adomas. Taip bus atstatyta pradinė padėtis ir Dievas vienas nuspręs kiekvieno žmogaus galutinį amžiną likimą. Dievas prileis šėtono ir jo demonų užpuolimą.

20. Koks išbandymas užgrius tobulus žemės gyventojus tūkstančio metų pabaigoje?

²⁰ Apreiškimo 20:7-10 aprašo, kaip tada bus išbandyti žemės gyventojai: „Tūkstančiui metų pasibaigus, šėtonas bus paleistas iš savo kalėjimo (iš bedugnės, į kurią buvo įmestas tūkstančio metų pradžioje), jis išeis, suvedžios tautas, esančias keturiuose žemės kampuose, Gogą ir Magogą, ir surinks jas į kovą, jų skaičius yra kaip jūros smiltys. Jie užėjo ant žemės platumo ir apstojo šventųjų stovyklas ir mylimąjį miestą. Bet ugnis nužengė nuo Dievo iš dangaus ir juos prarijo, velnias, kuris suvedžiojo juos, buvo įmestas į ugnies ir sieros tvenkinį, kur ir žvėris ir netikrasis pranašas bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius“ (Sulyg. Apreiškimo 20:1-3).

21. (a) Koks ginčo klausimas bus vėl iškeltas? (b) Koks bus rezulatas?

²¹ Šita pranašystė parodo, kad kai kurie iš žmonių, tada gyvenančių žemėje, susivienys, kad užpultų ant ištikimųjų žemėje. Juos tam paskatins šėtonas ir jo demonai. Kodėl taip elgsis tobuli asmenys? Pas juos, kaip pas Adomą ir Ievą, bus troškimas tapti nepriklausomais nuo Dievo. Jie bus įsitikinę, kad tada ateis patogus tam momentas. Tokiu būdu, šėtonas paskutinį kartą bandys užimti pergalę kovoje už didįjį ginčo klausimą dėl Dievo viešpatavimo teisėtumo. Tačiau jis pralaimės, nes ištikimieji, kurių, be abejo, bus didžioji dauguma, pasiliks tvirti. Tada šėtonas ir jo pasekėjai bus įmesti į „ugninį ežerą“ (kas reiškia „antrąją mirtį“), kur jie „kankinsis“ per amžius (kalėjimo prižiūrėtojai arba sargai senovėje vadinosi „kankintojai [Mato 18:34, Authorized Version, Liuter. Sinodinė Biblija]). Jie bus visam laikui „įkalinti“ nebūtyje.

22. (a) Kodėl Dievas be baimės gali garantuoti amžiną gyvenimą tiems, kas pasiliks ištikimas paskutiniame išbandyme? (b) koks pavyzdys parodo, kad Dievas gali žinoti ką nors taip gerai, kad Jis gali būti įsitikinęs, jog duotas asmuo niekada nenusidės?

²² Kas tvirtai ir ištikimai išstos už Dievo viešpatavimą arba suverenitetą, tiems bus tada suteiktas amžinas gyvenimas. Jie „atgys“, t. y. ateis į teisingą aprūpintą gyvenimą (Apreiškimo 20:4-6). Tokiu būdu Dievas bus „viskas visame“ (1 Korintiečiams 15:28). Tačiau kokiu pagrindu Dievas galės be rizikos garantuoti, kad šitie žmonės galės gyventi amžinai? Todėl kad Jis tiksliai žino, kas myli Jį ir kas niekada nenusigręš nuo Jo. Šito Dievo sugebėjimo pavyzdį mes turime Jėzaus Kristaus atvejyje, Kurį Dievas žinojo taip pagrįstai ir tikrai, kad Jis galėjo numatyti Jo ištikimybę visuose išbandymuose. Dievas per Savo pranašus nusakė daugelį smulkmenų, kaip pasielgtų Kristus Dievui paklusnumo atžvilgiu, esant sunkiems išbandymams (Izaijo 53:7, 11; Psalmyno 39:8-11; 44:8).

DIEVO KETINIMAS ATŽVILGIU ŽEMĖS ĮGYVENDINTAS

23. Kodėl bus galima gėrėtis gyvenimu ir turėti galimybę pritaikyti savo talentus ir sugebėjimus visų labui ant žemės?

²³ Nors ir tam reikalingas laikas, Dievo ketinimas žemės atžvilgiu bus sėkmingai įgyvendintas. Žemė bus nuostabus rojus, pripildytas žmonių, kurie garbins Dievą ir mylės vienas kitą. Bet ar nebus tuomet žemė perpildyta? Ne. Mes galime būti tikri, kad Dievas žino, kiek žmonių gali patogiai gyventi ant žemės. Todėl Jis gali rezervuoti pakankamai vietos kalnams ir jūroms, taip pat erdvės gyvulių gyvenimui, gamtos grožiui ir poilsiui. Jis viską sutvarkys taip, kad niekas nesijaus gyvenantis perpildytoje vietovėje, kaip yra šiandieną dideliuose miestuose. Gyvenimas teiks malonumą, nes žmonės gyvens santaikoje vienas su kitu. Kadangi jie bus skirtingos asmenybės su įvairiais talentais ir sugebėjimais, bendravimas su jais bus įdomus ir patrauklus. Daugybė veiklos sričių suteiks pakankamai galimybių įdomiems užsiėmimams ir tyrinėjimams dėl tikro pastovaus tikslo. Kiekvienas atskirai galės panaudoti savo talentus ir sugebėjimus bendrai gerovei, nes daryti tai jam užteks energijos ir laiko (Sulyg. Izaijo 40:29-31 ir principas, išreikštas Mokytojo 5:18-20).

24. (a) Kokie santykiai viešpataus tarp žmogaus ir gyvūnų? (b) Ar galės įvykti rimti nelaimingi atvejai?

²⁴ Kai Dievas sukūrė vyrą ir moterį, Jis liepė jiems užvaldyti žemę ir viešpatauti ant gyvūnijos pasaulio (Pradžios 1:28). Žemė buvo sukurta kaip dovana žmogui — jo tėvynė (Psalmyno 113:24). Todėl Jis žinos, kaip žmogui reikės rūpintis žeme ir teisingai su meile užvaldyti gyvūniją. Gyvuliai bus žmogaus draugais ir instinktyviai gerbs jo viešpatavimą. Dievas šitam davė pavyzdį, kai Jis sugrąžino izraelitus iš Babilono nelaisvės (Ozėjo 2:18). Kai žmogus pilnai valdys savo sugebėjimus ir jo jausmai bus tobulai budrūs, neįvyks rimtų nelaimingų atsitikimų. Pagalvok apie gyvūnus jų natūralioje aplinkoje, šikšnosparnis su savo „miego aparatu“ gali skraidyti tamsoje, neatsimušdamas į ką nors. Paukštis nusileidžia ant šakelės. Visi gyvūnai pilnai aprūpinti savo gyvenimu ir džiaugiasi juo. Mes galime būti tikri, kad žmogus, stovintis aukščiau gyvūnų, savo aplinkoje jausis kaip namuose.

25. Kodėl gyvenimas tada nebus nuobodus arba monotoniškas?

²⁵ Darbas tada suteiks džiaugsmą. Žmogui daugiau nereikės valgyti duoną „savo prakaite“, kaip buvo pasakyta Adomui po nupuolimo (Pradžios 3:19). Savo darbu ir sugebėjimų panaudojimu žmogus pasišvęs vertingiems, prasmingiems užsiėmimams. Kaip buvo senovėje pas izraelitus, jeigu jie klausė įstatymo, taip ir tada kiekvienas turės pakankamai laiko bendrauti su savo artimais draugais ir giminaičiais, taip pat susipažinti su naujais draugais. Taip žmonės visoje žemėje turės draugų, kurie visam laikui pasiliks draugais. Visa tai bus dėka to, kad žmonės taps draugais Tų, Kas labiausiai myli žmoniją — Dievo Jehovos ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus (Jono 15:14).