Pasitikėjimas netobulame pasaulyje

„AŠ NEDARAU gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“ Ar tau taip yra? Būk padrąsintas: apaštalas Paulius turėjo tą pačią problemą; tačiau jis buvo vyras, išsiskiriantis savo krikščionišku dorumu. Ar tai ne prieštaravimas? Savo laiške Romos krikščionims Paulius nagrinėjo tą problemą: „O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.“ Apie kokią nuodėmę jis kalba ir kaip jis įveikė ją, kad būtų doras žmogus? (Romiečiams 7:19, 20)

Anksčiau savo laiške Paulius rašė: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Tas „vienas žmogus“ buvo Adomas (Romiečiams 5:12, 14). Pirmojo žmogaus Adomo nuodėmė yra paveldėto žmonių giminės netobulumo priežastis ir pagrindinė priežastis, kodėl išlikti doram yra tikrai sunku.

Pauliaus požiūris į „pirmąją nuodėmę“, kaip ji anksčiau buvo vadinama, šiandien nėra plačiai priimtas, nes Biblijos pranešimas apie sukūrimą teologų yra atmetamas evoliucijos teorijos naudai. „Mokslininkai atmetė visą šią ištrauką“, — viename šiuolaikiniame komentare sakoma apie Romiečiams 5:12-14. Tačiau prieš šimtą metų Biblijos komentaruose visada buvo aiškinama, kad „nusidėjęs Adomas... ta nuodėme ir jos pasekmėmis užkrėtė visus savo palikuonis“.a

Pirmoji nedorybė

Lygiai kaip daugelis šiandien neigia pirmojo žmogaus Adomo egzistavimą, taip ir Šėtonas Velnias yra laikomas mitologine būtybe.b Bet toks autoritetas kaip Jėzus Kristus kalba mums, kad šis asmuo „niekuomet nesilaikė tiesos“, kitaip tariant, jis buvo nepatikimas (Jono 8:44). Būtent Šėtono sukurstyti Adomas ir jo žmona Ieva sukilo prieš Jehovą ir mėginami neišliko dori (Pradžios 3:1-19).

Kadangi mes visi kilome iš Adomo, visi esame paveldėję polinkį į nuodėmę. Išmintingas vyras Saliamonas pasakė: „Nėra žemėje nė vieno teisaus, kurs tik gera darytų ir niekados nenusidėtų“ (Ekleziasto 7:20). Vis dėlto žmonės gali būti verti pasitikėjimo. Kaip tai įmanoma? Kadangi nereikia būti tobulu žmogumi, kad išliktum doras.

Dorumo pagrindas

Izraelio karalius Dovydas padarė daug klaidų, įskaitant svetimautojišką ryšį su Betsabėja, kuris yra smulkiai aprašytas (2 Samuelio 11:1-27). Daugybė Dovydo klaidų parodė, kad jis buvo anaiptol ne tobulas. Tačiau ką Jehova įžvelgė šiame vyre? Dovydo sūnui Saliamonui Jehova pasakė: ‛Vaikščiok priešais mane, kaip vaikščiojo tavo tėvas Dovydas, tyra ir neklastinga širdimi’ (1 Karalių 9:4, Brb red.). Nors Dovydas darė daug klaidų, jo patikimumas buvo pripažintas Jehovos. Kodėl?

Dovydas pateikė atsakymą kalbėdamas Saliamonui: „Viešpats tyrinėja visas širdis ir supranta visas sielos mintis“ (1 Kronikų 28:9). Dovydas klysdavo, bet buvo nuolankus ir norėjo daryti, kas teisinga. Jis visada sutikdavo su pabarimu bei pataisymu ir netgi prašė to. „Tyrinėk mane, Viešpatie, ir mėgink mane; ištirk mano inkstus ir mano širdį“, — toks buvo jo prašymas (Psalmių 25:2). Ir Dovydas buvo apvalytas. Sunkumai, kilę dėl jo nuodėmės su Betsabėja, lydėjo jį visą gyvenimą. Tačiau Dovydas niekada nebandė pateisinti savo blogo poelgio (2 Samuelio 12:1-12). Dar svarbiau, kad jis niekada nepaliko teisingo garbinimo. Dėl tos priežasties ir dėl tikro, nuoširdaus Dovydo atgailavimo Jehova buvo pasiruošęs atleisti jo nuodėmes ir laikyti jį doru vyru. (Žiūrėk taip pat 50-ą psalmę.)

Patikimas esant išbandymui

Šėtonas Velnias bandė Jėzų mėgindamas palaužti jo dorumą. Jis turėjo išlikti doras per sunkumus ir kančias, priešingai Adomui, kurio, kaip tobulo žmogaus, paklusnumas buvo išbandytas tik liepiant jam paklusti Dievo įstatymui. Be to, Jėzus žinojo, kad nuo jo dorumo priklausė žmonių šeimos išpirkimas (Žydams 5:8, 9).

Pasiryžęs priversti Jėzų pasielgti neištikimai, Šėtonas kreipėsi į jį, kai jis buvo nusilpęs po 40 dienų mąstymo ir pasninkavimo dykumoje. Tris kartus jis gundė Jėzų — paversti akmenis duona; šokti nuo šventyklos šelmens ir leisti angelams saugoti jį bei parodyti stebuklingą ženklą, kad jis Mesijas; imti valdyti visas šio pasaulio karalystes mainais už vieną Šėtono ‛pagarbinimo’ aktą. Bet Jėzus atsilaikė prieš visus gundymus ir liko ištikimas Jehovai (Mato 4:1-11; Luko 4:1-13).

Jobo dorumas

Jobo nusistatymas išlikti doram išbandymo metu yra gerai žinomas. Įdomu, kad Jobas nesuprato, kodėl jį ištiko nelaimė. Jis nežinojo, kad Šėtonas nepagrįstai apkaltino jį neteisingais motyvais, esą Jobas tarnavo Dievui dėl savanaudiškų tikslų, ir tvirtino, jog dėl savo gyvybės Jobas nedvejodamas sulaužytų ištikimybę. Dievas leido Jobui patirti labai sunkių išmėginimų, kad parodytų, jog Šėtonas buvo neteisus (Jobo 1:6-12; 2:1-8).

Pas Jobą atėjo trys tariami draugai. Jie tyčia iškreipė Dievo normas bei tikslus. Netgi Jobo žmona, irgi nesugebanti suvokti to dalyko, nepadrąsino savo vyro tos sunkios nelaimės metu (Jobo 2:9-13). Bet Jobas laikėsi tvirtai. „Savo nekaltumo neatsisakysiu iki mirties. Teisumo tvirtai laikausi ir nepaleisiu; mano širdis man nepriekaištaus, kol gyvensiu“ (Jobo 27:5, 6, Brb red.).

Puikus Jobo pavyzdys ir daugelio kitų ištikimų vyrų bei moterų dorumas, kaip praneša Biblija, yra įrodymas, kad Šėtonas melagis.

Dorumas ir krikščioniška tarnyba

Ar dorumas yra savybė, kurią Jehova vertina tik savo paties pasitenkinimui? Ne. Dorumas tikrai vertingas mums, žmonėms. Mūsų naudai Jėzus priminė mums ‛mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu’. Iš tiesų tai „didžiausias ir pirmasis įsakymas“, ir dorumą sergintis vyras, moteris arba vaikas turi laikytis jo (Mato 22:36-38). Kas su tuo susiję ir koks už tai gaunamas atlygis?

Doru žmogumi gali pasitikėti ne tik jo draugai, bet, dar svarbiau, Dievas. Jo širdies tyrumas matomas iš jo veiksmų; jis ne veidmainis. Jis garbingas ir nepaperkamas. Apaštalas Paulius išreiškia tai žodžiais: „Mes susilaikome nuo gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje“ (2 Korintiečiams 4:2).

Atkreipk dėmesį, kad Paulius mini požiūrį, liečiantį krikščionio tarnybą. Kaip krikščionis tarnas gali tarnauti kitiems, jeigu pats elgiasi nesąžiningai ir nėra doras žmogus? Tai gerai pailiustruoja Airijos religinio ordino abato, neseniai atsisakiusio savo pareigų, atvejis. Jis prisipažino „leidęs kunigui pedofilui toliau dirbti su vaikais dar ilgai po to, kai tapo žinoma, jog jis tvirkina vaikus“, — sakoma laikraštyje The Independent. Pranešime buvo pasakyta, kad vaikus jis tvirkino daugiau kaip 24 metus. Kunigas buvo ketveriems metams pasodintas į kalėjimą, bet pagalvok apie kančias, sukeltas vaikams, kuriuos jis tvirkino per tuos metus, nes jo viršininkui stigo moralinio sąžiningumo imtis veiksmų!

Dorumas ir atlygis

Apaštalas Jonas buvo bebaimis vyras. Dėl Jono ir jo brolio Jokūbo ūmaus būdo Jėzus pavadino juos „griaustinio vaikais“ (Morkaus 3:17). Išsiskiriantis dorumu Jonas kartu su Petru žydų vadovams paaiškino, kad ‛negali tylėti’ apie tai, ką matė ir girdėjo būdamas su Jėzumi. Jonas taip pat buvo vienas iš apaštalų, pasakiusių: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 4:19, 20; 5:27-32).

Atrodo, kad Jonas, sulaukęs daugiau nei 90 metų, buvo ištremtas į Patmo salą „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“ (Apreiškimas 1:9). Būdamas tokio amžiaus jis galbūt manė, kad jo tarnyba baigėsi. Bet tik tokiam doram vyrui buvo galima patikėti užduotį užrašyti jaudinantį Apreiškimo regėjimą. Jonas tai padarė ištikimai. Kokia privilegija! O jų turėjo būti dar daugiau. Vėliau, matyt, Efezo apylinkėje jis parašė savo Evangeliją ir tris laiškus. Kokios puikios privilegijos už 70 metų trukusią ištikimą, patikimą tarnybą!

Tikrai doras žmogus patiria didelį pasitenkinimą. Žmogaus, kurį Dievas laiko vertu pasitikėjimo, laukia amžinas apdovanojimas. Šiandien „milžiniška minia“ tikrųjų garbintojų yra ruošiama įeiti į naują taikos bei harmonijos pasaulį ir turėti amžinojo gyvenimo perspektyvą (Apreiškimas 7:9). Nepaisant šios sistemos išbandymų ir daugybės Šėtono sukeliamų sunkumų, svarbiausių moralės ir garbinimo dalykų atžvilgiu reikia išlikti doriems. Būk tikras, kad Jehovos teikiama jėga tu gali patirti sėkmę! (Filipiečiams 4:13)

Kalbėdamas apie dabartį ir ateitį, psalmininkas Dovydas dar kartą nuramina mus visus padėkos malda Jehovai: „O mane Tu palaikai mano nekaltume ir amžiams pastatai savo akivaizdoje. Palaimintas tebūna Viešpats... Amen! Amen! (Psalmių 41:12, 13, Brb red.)

[Išnašos]

[Iliustracija 4 puslapyje]

Dovydas įrodė esąs vertas pasitikėjimo, nors ir darė klaidų

[Iliustracija 5 puslapyje]

Jėzus davė mums geriausią patikimumo pavyzdį

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Būti vertam pasitikėjimo yra didelis pasitenkinimas