Visi bus laisvi
„Aš manau, jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai [„sūnūs“, Brb red.]. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, — ne savo noru, bet pavergėjo valia, — su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (ROMIEČIAMS 8:18-22).
ŠIOSE savo laiško Romos krikščionims eilutėse apaštalas Paulius taikliai, glaustai apibūdina, kodėl nėra tikrosios laisvės ir gyvenimas dažnai paženklintas tuštybe bei kančiomis. Jis taip pat aiškina, kaip galime įgyti tikrąją laisvę.
„Šio laiko kentėjimai“
Paulius nesumenkina „šio laiko kentėjimų“ sakydamas, kad jie „negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta“. Pauliaus laikais ir vėliau krikščionys daug kentėjo nuo žiaurių Romos valdytojų, nepaisiusių žmogaus teisių. Roma žiūrėjo į krikščionis kaip į valstybės priešus ir elgėsi su jais brutaliai. Istorikas Dž. M. Robertsas rašo: „Daugelis krikščionių sostinėje [Romoje] susilaukė siaubingos mirties arenoje arba buvo sudeginti“ (Shorter History of the World). Apie tas persekiotojo Nerono aukas viename leidinyje rašoma: „Kai kuriuos nukryžiuodavo, kitus apmaudavo žvėrių kailiais ir atiduodavo sudraskyti šunims, dar kitus ištepdavo degutu ir uždegdavo paversdami liepsnojančiais nakty fakelais“ (F. F. Brūsas. New Testament History).
Be abejo, pirmiesiems krikščionims būtų buvę džiugu gyventi nevarginamiems tokios priespaudos, tačiau jie nenorėjo laisvės, dėl kurios reikėjo nusižengti Jėzaus Kristaus mokymams. Jie laikėsi visiškai neutraliai, pavyzdžiui, tuomet, kai Romos valdovai kariavo su žydų laisvės kovotojais zelotais (Jono 17:16; 18:36). Pasak zelotų, „susidarius krizei nederėjo laukti, kol Dievas įsikiš“. Jie sakė, jog reikia „ryžtingai pulti priešą“ — Romą (New Testament History). Pirmieji krikščionys manė kitaip. Jie teturėjo vieną išeitį: „laukti, kol Dievas įsikiš“. Jie buvo įsitikinę, jog tik Dievas visiškai nutrauks „dabartinio laiko kentėjimus“ ir įves tikrą amžiną taiką (Michėjo 7:7; Habakuko 2:3). Tačiau prieš apžvelgdami, kaip tai įvyks, pirmiausia patyrinėkime, kodėl „kūrinija buvo pajungta tuštybei“.
„Pajungta tuštybei“
B. Vilsonas Biblijos vertime The Emphatic Diaglott rašo, jog pavartotas žodis „kūrinija“ nėra „gyvūnai ar negyvoji gamta“, kaip kai kurie mano, o greičiausiai reiškia „visą žmoniją“. (Palygink Kolosiečiams 1:23.) Visa žmonija — tai kiekvienas iš mūsų, kas tik trokšta laisvės. Mes buvome ‛pajungti tuštybei’ dėl pirmųjų tėvų elgesio. Tai įvyko „ne [mūsų] noru“ ar dėl asmeniško apsisprendimo. Tai mūsų paveldas. Remiantis Raštu, Ruso mintis, kad „žmogus gimsta laisvas“, buvo klaidinga. Mes visi gimėme su nuodėmės bei netobulumo pančiais, kitaip tariant, tuštybės ir nevilties vergijoje (Romiečiams 3:23).
Kodėl taip įvyko? Pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, panorėjo būti „kaip Dievas“: viską — kas yra gėris ir kas blogis — nuspręsti patys (Pradžios 3:5). Jie ignoravo vieną esminį laisvės aspektą. Tik mūsų Kūrėjas turi absoliučią laisvę. Jis — visatos Valdovas (Izaijo 33:22; Apreiškimas 4:11). Žmonių laisvė yra ribota. Todėl mokinys Jokūbas skatino tų laikų krikščionis laikytis „tobulojo laisvės įstatymo“ (Jokūbo 1:25).
Jehova teisėtai pašalino Adomą ir Ievą iš savo visuotinės šeimos, todėl jie ir mirė (Pradžios 3:19). O ką galima pasakyti apie jų palikuonis? Nors pirmieji tėvai pasidarė netobuli, nuodėmingi ir turėjo mirti, Jehova iš gailesčio vis tiek leido jiems turėti vaikų. Todėl „mirtis prasiskverbė į visus žmones“ (Romiečiams 5:12). Tokia prasme Dievas ir ‛pajungė kūriniją tuštybei’.
„Bus apreikšti Dievo sūnūs“
Jehova pavergė kūriniją tuštybei „su viltimi“, jog kada nors laisvę grąžins žmonėms „Dievo sūnų“ pastangomis. Kas yra „Dievo sūnūs“? Tai Jėzaus Kristaus mokiniai, gimę, kaip ir visa „[žmogiškoji] kūrinija“, nuodėmės ir netobulumo vergijoje. Užgimdami jie neturi teisėtos vietos tyroje, tobuloje visuotinėje Dievo šeimoje. Tačiau Jehova daro kai ką nepaprasta jų labui. Per Jėzaus Kristaus išperkamąją auką jis išlaisvina juos iš paveldėtos nuodėmės pančių ir paskelbia „teisiais“, arba dvasiškai tyrais (1 Korintiečiams 6:11). Paskui jis įvaikina juos „Dievo sūnumis“ ir priskiria savo visuotinei šeimai (Romiečiams 8:14-17, NTJ).
Jehovos įvaikinti sūnūs turės šlovingą privilegiją. Jie bus ‛Dievui kunigai ir viešpataus žemėje’ kartu su Jėzumi Kristumi kaip Dievo dangiškosios Karalystės, arba vyriausybės, nariai (Apreiškimas 5:9, 10; 14:1-4). Tai yra vyriausybė, patikimai sudaryta remiantis laisvės bei teisingumo principais, o ne priespauda bei tironija (Izaijo 9:6, 7; 61:1-4). Apaštalas Paulius sako, kad tie Dievo sūnūs yra Jėzaus bendradarbiai, seniai pažadėtoji ‛Abraomo sėkla’ (Galatams 3:16, NW; 3:26, 29). Jie yra pagrindiniai Dievo duoto pažado savo draugui Abraomui įgyvendintojai. Be kitų pažadėtų dalykų, buvo pasakyta, kad per Abraomo sėklą (arba palikuonį) „bus palaimintos visos žemės tautos“ (Pradžios 22:18, Brb red.).
Kokias palaimas jie suteiks žmonijai? Dievo sūnūs padės visai žmonijai išsilaisvinti iš sunkių Adomo nuodėmės padarinių ir atgauti tobulumą. Žmonės „iš visų giminių, genčių, tautų“ gali būti palaiminti įrodę tikį Jėzaus Kristaus auka ir paklusdami jo geranoriškai Karalystės valdžiai (Apreiškimas 7:9, 14-17; 21:1-4; 22:1, 2; Mato 20:28; Jono 3:16). Taip „visa kūrinija“ vėl džiaugsis „Dievo vaikų garbės laisve“. Tai nebus kokia nors ribota, laikina politinė laisvė, o išlaisvinimas iš visko, kas tik sukelia žmonėms skausmus ir nelaimes nuo tada, kai Adomas ir Ieva atmetė Dievo visavaldystę. Tad nestebina apaštalo Pauliaus žodžiai, jog „šio laiko kentėjimai negali lygintis“ su šlovinga Dievo ištikimųjų tarnyba ateityje!
Kada „bus apreikšti Dievo sūnūs“? Gana greitai, kai Jehova aiškiai parodys, kas yra Dievo sūnūs. Tai bus, kai tie „sūnūs“, prikelti gyventi dvasinių būtybių srityje, kartu su Jėzumi Kristumi valys žemę nuo blogio bei priespaudos Dievo kare — Armagedone (Danieliaus 2:44; 7:13, 14, 27; Apreiškimas 2:26, 27; 16:16; 17:14; 19:11-21). Aplinkui regime akivaizdžius įrodymus, jog esame tiek įžengę į „paskutines dienas“, kad, ilgai pakentęs maištą bei dėl jo kilusį blogį, Dievas daugiau to netoleruos (2 Timotiejui 3:1-5; Mato 24:3-31).
Taip, teisingi yra apaštalo Pauliaus žodžiai, kad ‛visa kūrinija tebedūsauja ir tebesikankina iki šiol’, bet ilgai tai nesitęs. Milijonai dabar gyvenančių žmonių pamatys, kaip „bus atkurti visi dalykai, apie kuriuos Dievas kalbėjo savo šventųjų senovės pranašų burna“, tarp jų ir taika, laisvė bei teisingumas visai žmonijai (Apaštalų darbai 3:21, NTJ).
Pagaliau — tikroji laisvė
Ką turi daryti, kad įgytumei tą „Dievo vaikų garbės laisvę“? Jėzus Kristus pasakė: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:31, 32). Tai ir yra kelias į laisvę — sužinoti Kristaus įsakymus bei mokymus ir jų laikytis. Tai iš dalies išlaisvina jau dabar. O netolimoje ateityje visiškai išlaisvins valdant Jėzui Kristui. Išmintinga sužinoti Jėzaus „mokslą“ studijuojant Bibliją (Jono 17:3). Kaip ir pirmieji krikščionys, aktyviai bendrauk su tikrųjų Kristaus mokinių susirinkimu. Taip darydamas, susilauksi naudos iš žmones išlaisvinančių tiesų; šiandieną Jehova pateikia jas per savo organizaciją (Žydams 10:24, 25).
Laukdamas, kol „bus apreikšti Dievo [sūnūs]“, gali ugdytis tokį kaip apaštalo Pauliaus pasitikėjimą Kristaus apsauga bei parama net tuomet, kai kentėjimai ir neteisybė atrodo beveik nebepakeliami. Paminėjęs, kad Dievo sūnūs bus apreikšti, Paulius paklausė: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?“ (Romiečiams 8:35) Be abejo, Pauliaus dienomis krikščionys, Ruso žodžiais tariant, tebebuvo ‛pavergti’ — vienokioje ar kitokioje priespaudoje. Jie buvo „žudomi ištisą dieną“ kaip „pjautinos avys“ (Romiečiams 8:36). Ar jie leidosi įveikiami?
„Tačiau, — rašo Paulius, — visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo“ (Romiečiams 8:37, Brb red.). Pirmieji krikščionys, nepaisydami viso, ką teko iškęsti, buvo nugalėtojai? Kaip? „Esu tikras, — atsako Paulius, — kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 8:38, 39). Ir tu šiuo metu gali būti ‛nugalėtojas’ iškęsdamas bet kokį ‛vargą, priespaudą ar persekiojimą’. Dievo meilė laiduoja, jog netrukus, labai greitai, mes ‛būsime išvaduoti iš [visokios] vergovės ir įgysime Dievo vaikų garbės laisvę’.
[Iliustracijos 6 puslapyje]
„Visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“
[Iliustracija 7 puslapyje]
‛Kūrinija bus išvaduota iš visokios vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę’