mwbr19.02 Biuletenio „Mūsų tarnyba ir gyvenimas“ priedas
VASARIO 4–10 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | ROMIEČIAMS 1–3
„Ugdyk savo sąžinę“
(Romiečiams 2:14, 15) Mat kai įstatymo neturintys kitataučiai prigimties skatinami vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, nors ir neturi įstatymo, patys sau yra įstatymas. 15 Tokie ir parodo, kad įstatymo esmė įrašyta jų širdyse, – kai jų sąžinė liudija drauge su jais ir jų pačių mintys juos kaltina ar netgi teisina.
Kaip išsaugoti švarią sąžinę?
6 Tačiau ar sąžinės dovana skirta tik Jehovos tarnams? Štai ką Dievo įkvėptas rašė apaštalas Paulius: „Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys įstatymo, patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Romiečiams 2:14, 15). Net ir visai Jehovos įstatymų nežinantys žmonės, sąžinės balso paskatinti, gali pasielgti teisingai, nepažeisdami Dievo nustatytų principų.
(Romiečiams 2:15) Tokie ir parodo, kad įstatymo esmė įrašyta jų širdyse, – kai jų sąžinė liudija drauge su jais ir jų pačių mintys juos kaltina ar netgi teisina.
Kaip išsaugoti švarią sąžinę?
8 Ką daryti, kad sąžinė padėtų apsispręsti teisingai? Regis, kai kuriems tai atrodo labai paprasta, – tereikia klausyti širdies, atsižvelgti į savo jausmus ir tada, kaip sakoma, sąžinė bus rami. Tačiau širdies troškimai – o jie gali būti labai stiprūs – sąžinę gali suklaidinti. Biblijoje rašoma: „Širdis už viską vylingesnė [„suktesnė“, Jr] ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ (Jeremijo 17:9). Tad svarbiausia ne tai, ko trokšta širdis, o kas patinka Jehovai.
9 Kad apsispręstume iš tiesų klausydami savo išugdytos sąžinės, turime bijoti Dievo, o ne vadovautis savo norais. Tokią baimę jautė ištikimas Dievui valdytojas Nehemijas. Jis turėjo teisę iš Jeruzalės gyventojų reikalauti tam tikrų mokesčių, tačiau nereikalavo. Kodėl? Bijojo, kad išnaudos Jehovos tautą ir taip užsitrauks jo nemalonę. Štai ką jis pats pasakė: „Aš iš Dievo baimės taip nedariau“ (Nehemijo 5:15). Taigi tikras dievobaimingumas, kitaip sakant, pagarbi baimė neįtikti dangiškajam Tėvui Jehovai, mums tiesiog būtinas. Jeigu Dievo bijome, prireikus ką nors nuspręsti ieškosime patarimo jo Žodyje.
Ką vertinga radome
(Romiečiams 3:4) Anaiptol! Tepaaiškėja, kad Dievas tiesakalbis, o kiekvienas žmogus – melagis, kaip ir parašyta: „Kad pagal savo žodžius būtum pripažintas teisiu ir kad laimėtum, kai esi teisiamas.“
Laiško romiečiams apžvalga
3:4. Jei žmogaus žodžiai ir prieštarauja tam, kas pasakyta Dievo Žodyje, mums „Dievas išlieka tiesakalbis“: elgiamės, kaip jis liepia, ir pasitikime Biblija. Uoliai skelbdami žinią apie Karalystę ir dirbdami mokinių ruošimo darbą, Dievo teisumu padedame įsitikinti ir kitiems.
(Romiečiams 3:24, 25) ir tai, kad jie iš jo malonės Kristaus Jėzaus atliktu išpirkimu pripažįstami teisiais, yra dovana. 25 Dievas davė jį kaip permaldavimo auką, galiojančią dėl tikėjimo jo krauju, kad parodytų esąs teisus, mat buvo pakantus ir atleisdavo nuodėmes praeityje.
Laiško romiečiams apžvalga
3:24, 25. Kaip galėjo „Kristaus Jėzaus atpirkimas“ padengti „nuodėmes, padarytas anksčiau“, kol išpirka dar nebuvo sumokėta? Pirmoji pranašystė apie Mesiją, užrašyta Pradžios 3:15, pildėsi 33 m. e. m., kai Jėzus mirė ant kančių stulpo (Gal 3:13, 16). Bet, Jehovos požiūriu, jau nuo pat tos akimirkos, kai jis paskelbė aną pranašystę, išpirka buvo tarytum sumokėta, – argi kas galėjo Dievui sukliudyti žodį tesėti? Taigi Adomo palikuonims, tikintiems kadaise duotu pažadu, Jehova galėjo nuodėmes atleisti dėl būsimos Jėzaus Kristaus aukos. Išpirka taip pat yra pagrindas prikelti žmones, mirusius iki Kristaus (Apd 24:15).
VASARIO 11–17 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | ROMIEČIAMS 4–6
„Dievas rodo mums savo meilę“
(Romiečiams 5:8) O Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai.
(Romiečiams 5:12) Taigi, kaip per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę – mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo, ...
Dievas kviečia mus į savo meilę
5 Paulius šį reikalą išdėsto glaustai ir pradeda tokiu teiginiu: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5:12). Ką apaštalas turėjo omenyje, nėra mums paslaptis, nes pirmuosius žmonijos istorijos puslapius Dievas pasirūpino išsaugoti. Jehova, kaip skaitome Biblijoje, sukūrė vyrą ir moterį. Kūrėjas yra tobulas, todėl tobuli buvo ir Adomas su Ieva, mūsų protėviai. Dievas jiems paskelbė tiktai vieną draudimą, kurio buvo visai nesunku laikytis, ir perspėjo, kad jeigu šiam įstatymui nepaklus, mirs (Pr 2:17). Jie, deja, pragaištį ir pasirinko: Dievo priesako nepaisė, vadinasi, nebepripažino jo Viešpačiu, Įstatymų Leidėju (Įst 32:4, 5).
(Romiečiams 5:13, 14) Juk nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, tik nesant įstatymo nuodėmė neįskaitoma. 14 Vis dėlto mirtis karaliavo ir nuo Adomo iki Mozės – netgi tiems, kurie nebuvo nusidėję nusižengimu, tokiu kaip Adomo; o šis turi panašumo į tą, kuris turėjo ateiti.
Dievas kviečia mus į savo meilę
6 Adomas vaikų susilaukė tik tada, kai buvo jau nusidėjęs, todėl visi iš savo tėvo paveldėjo nuodėmę ir netobulybę. Suprantama, Dievo įstatymo jie nepamynė taip, kaip Adomas, ir neužsitraukė tokios pat kaltės; dar ir joks teisynas nebuvo duotas (Pr 2:17). Bet nuodėmę iš Adomo jie, šiaip ar taip, gavo kaip palikimą. Nuodėmė bei mirtis viešpatavo ir iki Dievui duodant teisyną, kuris izraelitams aiškiai parodė, kad yra nusidėjėliai. (Perskaityk Romiečiams 5:13, 14.) Nuodėmingumas iš tėvų persiduoda vaikams nelyginant hemofilija, talasemija ar kitos paveldimos ligos. Štai galbūt teko girdėti, kad hemofiliją, sutrikusio kraujo krešėjimo ligą, paveldėjo caro Nikolajaus II ir Aleksandros Fiodorovnos sūnus Aleksejus. Tiesa, net ir tokioje šeimoje ne visi vaikai paveldima liga serga, vis dėlto gali būti ligos nešėjai. Kitaip yra su nuodėme. Iš Adomo kylantis nuodėmingumas esti neišvengiamas. Šitą blogybę savyje juntame kiekvienas. Ir baigtis visų vienokia – mirtis. Pražūtingasis tėvų paveldas pereina visiems vaikams. Ar kada iš šio pasmerkimo išsivaduosime?
(Romiečiams 5:18) Taigi, kaip vienu prasikaltimu visiems žmonėms užtrauktas pasmerkimas, taip ir vienu išteisinamuoju darbu visiems žmonėms suteikiamas išteisinimas, kad gyventų.
(Romiečiams 5:21) kad kaip karaliavo nuodėmė su mirtimi, taip ir malonė karaliautų per teisumą, vedantį į amžiną gyvenimą per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.
Dievas kviečia mus į savo meilę
9 O kaip reikėtų suprasti sąvoką „nuteisinimas“? Dr. Deividas Viljamsas, kurį jau citavome pirmoje pastraipoje, rašo: „Tai juridinio atspalvio metafora, nusakanti ne vidinę asmens permainą, o Dievo atžvilgiu pasikeitusį jo statusą [...]. Ši metafora piešia tokį paveikslą: žmogus, kaltinamas neteisumu, yra patraukiamas į Dievo teismą, ir teisėjas, pats Dievas, paskelbia jam palankų nuosprendį – kaltinamąjį išteisina.“
10 Tačiau kokiu pagrindu teisusis „visos žemės Teisėjas“ galėtų išteisinti kaltės slegiamą asmenį? (Pr 18:25) Dėdamas teisinį pamatą, Dievas pasiuntė į žemę savo viengimį Sūnų – parodė žmonėms didelę meilę. Jėzus, nors čionai perėjo visokius gundymus ir patyrė baisias patyčias bei kančias, Tėvo valią vykdė nepriekaištingai. Jis liko nepeiktinas iki pat pabaigos, iki paskutinio atodūsio ant kančių stulpo (Hbr 2:10). Paaukodamas savąją tobulo žmogaus gyvybę Jėzus, kad išlaisvintų Adomo palikuonis iš nuodėmės ir mirties, sumokėjo išpirką (Mt 20:28; Rom 5:6–8).
Ką vertinga radome
(Romiečiams 6:3–5) O gal nežinote, kad mes visi, pakrikštyti Kristuje Jėzuje, buvome pakrikštyti jo mirtyje? 4 Krikštu tad buvome su juo palaidoti jo mirtyje, kad kaip Kristus buvo Tėvo šlove prikeltas iš mirusiųjų, taip ir mes gyventume naują gyvenimą. 5 Juk jeigu tapome suvienyti su juo mirties panašumu, tikrai būsime suvienyti ir prikėlimo panašumu.
Laiško romiečiams apžvalga
6:3–5. Ką reiškia būti pakrikštytam Kristuje Jėzuje ir pakrikštytam jo mirtyje? Kai Jehova patepa Kristaus sekėją šventąja dvasia, jis yra suvienijamas su Kristumi ir tampa bendruomenės, prilygintos Kristaus kūnui, nariu; šitos bendruomenės Galva, kaip žinia, yra pats Kristus (1 Kor 12:12, 13, 27; Kol 1:18). Tai ir reiškia būti pakrikštytam Jėzuje Kristuje. Pateptieji krikščionys dar yra „pakrikštyti [Jėzaus] mirtyje“: gyvena pasiaukojamai ir atsisako amžinojo gyvenimo žemėje vilties. Todėl jų mirtis, nors ir neturi išperkamosios vertės, yra tarsi aukos mirtis, panaši kaip Jėzaus. Krikštas Jėzaus mirtyje užsibaigia, kai pateptasis krikščionis miršta ir yra prikeliamas gyventi danguje.
(Romiečiams 6:7) Juk kas miręs, tas atsiteisęs už nuodėmę.
Kokia viltis yra mūsų protėviams?
Ar prikelti „neteisieji“ bus teisiami už praeityje padarytus darbus? Ne. Romiečiams 6:7 skaitome: „Kas miręs, tas atsiteisęs už nuodėmę.“ Vadinasi, už savo nuodėmes jie jau sumokėjo. Todėl bus teisiami, atsižvelgiant į tai, kaip gyvens prikelti, o ne į tai, kaip dėl neišmanymo elgėsi iki mirties. Kuo jiems tai naudinga?
VASARIO 18–24 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | ROMIEČIAMS 7–8
„Ar lauki su ilgesiu?“
(Romiečiams 8:19) Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs.
Jehova teveda tave į tikrąją laisvę
17 Į kokią laisvę Jehova savo žemiškuosius tarnus veda, rašė apaštalas Paulius. „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs, – tvirtino jis ir toliau tęsė: – pati kūrinija irgi bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:19–21). „Kūrinija“ čia vadinami žmonės, puoselėjantys viltį amžinai gyventi žemėje. Dvasia pateptieji „Dievo sūnūs“ tokių žmonių labui ir bus apreikšti. O apreiškimas prasidės tada, kai tie „sūnūs“, prikelti dvasiniais kūnais, drauge su Kristumi imsis didelių darbų – stos valyti žemę nuo blogio ir saugiai palydės „milžinišką minią“ į naująjį pasaulį (Apr 7:9, 14).
(Romiečiams 8:20) Mat kūrinija buvo atiduota tuštybės valdžion – ne savo valia, bet valia to, kuris ją atidavė, – su viltimi,
Džiaukimės savo viltimi
11 Toji viltis žmonijai sužibo tuomet, kai Jehova pažadėjo išauginti „ainiją“, kuri visus ir išlaisvins iš „senosios gyvatės“, vadinamos Velniu ir Šėtonu, gniaužtų (Pr 3:15; Apr 12:9). Pirmasis ir svarbiausias iš tos „ainijos“ buvo Jėzus Kristus (Gal 3:16). Jo mirtis ir prikėlimas tapo tvirtu pagrindu žmonijos vilčiai – galiausiai ištrūkti iš nuodėmės ir mirties vergijos. Kad ši viltis išsipildytų, dar turi būti „apreikšti Dievo sūnūs“, pateptieji, irgi priklausantys prie pažadėtosios „ainijos“. Jie „bus apreikšti“, kai padės Kristui sugriauti šią nedorą Šėtono valdomą pasaulio santvarką (Apr 2:26, 27). „Kitos avys“, pergyvenusios didįjį suspaudimą, tada jau bus išgelbėtos (Apr 7:9, 10, 14).
(Romiečiams 8:21) kad pati kūrinija irgi bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę.
Džiaukimės savo viltimi
12 O su kokiu palengvėjimu atsikvėps žmonija, arba, anot Pauliaus, „kūrinija“, kai tūkstantį metų čia viešpataus Kristus! Šlovingieji „Dievo sūnūs“ tuo laiku „bus apreikšti“ ir dar kitaip: jie kunigaus su Kristumi, taigi darbuosis žmonijos labui, kad kiekvienas pajustų, kiek daug gera duoda Kristaus išperkamoji auka. Karalystės valdiniai ims gydytis nuodėmės bei mirties randus ir ilgainiui „iš gendamybės vergijos“ bus visai išlaisvinti. Jeigu ištisą Tūkstantmetį ir vėliau, per galutinį išbandymą, liks Jehovai ištikimi, jų vardai amžiams bus įrašyti „gyvenimo knygoje“. Tada jie „įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Apr 20:7, 8, 11, 12). Kokia nepaprasta viltis!
Ką vertinga radome
(Romiečiams 8:6) Sutelkti mintis į tai, kas kūniška, yra mirtis, o sutelkti mintis į tai, kas dvasiška, – gyvenimas ir ramybė.
Ar prisimeni?
Ką reiškia „sutelkti mintis į tai, kas kūniška“, ir „sutelkti mintis į tai, kas dvasiška“? (Rom 8:6)
Asmuo, kurio mintys sukasi apie „tai, kas kūniška“, pasiduoda savo netobulo kūno troškimams ir polinkiams, nuolat kalba apie kūniškus dalykus ir jais didžiuojasi. Tokio laukia mirtis. O asmuo, kuris „sutelkia mintis į tai, kas dvasiška“, leidžia šventajai dvasiai veikti jo protą ir stengiasi mąstyti taip kaip Jehova, susikoncentruoja į dvasinius dalykus. Tokio žmogaus laukia gyvenimas ir ramybė (w16.12, p. 15–17).
(Romiečiams 8:26, 27) Taip ir dvasia ateina į pagalbą mūsų silpnumui: mes nežinome, dėl kokio dalyko, kai būtina, turėtume melstis, bet pati dvasia užtaria mus sulig neištartomis dejonėmis. 27 Tas, kuris tiria širdis, žino dvasios siekį, nes ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.
Ką tavo maldos byloja apie tave patį?
20 Kartais nebenumanome, ką sakyti mūsų pačių maldoje. Paulius rašė: „Nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati [šventoji] Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. Širdžių Tyrėjas [Dievas] žino Dvasios troškimus“ (Rom 8:26, 27). Jehova panorėjo, kad Šventajame Rašte būtų užrašyta daugelis maldų. Tuos šventosios dvasios įkvėpimu kadaise ištartus prašymus jis priima kaip mūsų pačių ir juos išpildo. Dievas aiškiai permato ir mus, ir esmę to, ką per Biblijos rašytojus jo dvasia anuomet pažadino kalbėti. Jehova į mūsų maldavimus užtariant šventajai dvasiai atsako. Vis dėlto kuo geriau pažįstame Dievo Žodį, tuo lengviau gali ateiti į galvą, ko turime melsti.
VASARIO 25–KOVO 3 D.
IŠ DIEVO ŽODŽIO LOBYNO | ROMIEČIAMS 9–11
„Palyginimas apie alyvmedį“
(Romiečiams 11:16) Jeigu pirmkepė tešla – pirmavaisiai – šventa, tai šventas ir visas maišymas. Ir jeigu šaknis šventa, tai ir šakos.
O Dievo išminties gelme!
13 Žmones, tampančius Abraomo ainijos nariais, apaštalas Paulius toliau palygina su alyvmedžio šakomis (Rom 11:21). Kultūrinis alyvmedis vaizduoja, kaip Dievas įgyvendina savo tikslą per Abraomo sandorą. Šventa medžio šaknis – tai pats Jehova, teikiantis dvasiniam Izraeliui gyvybę (Iz 10:20; Rom 11:16). Kamienas vaizduoja Jėzų, svarbiausią Abraomo palikuonį. O šakos, bendrai paėmus, – tai „visuma“ asmenų, sudarančių antrinę Abraomo ainiją.
(Romiečiams 11:17) Jeigu jau kai kurios šakos buvo nulaužtos, ir tu, būdamas laukinis alyvmedis, buvai tarp jų įskiepytas ir tapai alyvmedžio šaknies syvų dalininku,
(Romiečiams 11:20, 21) Puiku, – dėl savo netikėjimo jos buvo nulaužtos, o tu laikaisi dėl tikėjimo. Nesikelk į aukštybes, verčiau bijok! 21 Juk jeigu Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, nepagailės ir tavęs.
O Dievo išminties gelme!
15 Ko tad Jehova ėmėsi, idant savo užsibrėžtą tikslą pasiektų? Paulius aiškina, jog į kultūrinį alyvmedį vietoj nulaužtųjų buvo įskiepyta laukinio alyvmedžio šakų. (Perskaityk Romiečiams 11:17, 18.) Taigi dvasia pateptuosius krikščionis iš kitų tautų (o tokių būta ir Romos bendruomenėje) Jehova priaugino prie alyvmedžio tarsi kokius skiepus. Šitaip jie prisiskaitė prie Abraomo ainijos. Pagal prigimtį jie buvo tarsi laukinio alyvmedžio šakos ir ypatingosios sandoros dalininkais tapti negalėjo. Tačiau dabar Jehova dvasiniu požiūriu juos pripažino žydais (Rom 2:28, 29).
(Romiečiams 11:25, 26) Nenoriu, broliai, palikti jūsų nežinioje dėl šito slėpinio, kad nelaikytumėte savęs išmintingais: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis kitataučių visuma, 26 ir šitaip bus išgelbėtas visas Izraelis. Taip ir parašyta: „Iš Siono ateis išvaduotojas ir nutolins bedievystes nuo Jokūbo.
O Dievo išminties gelme!
19 Savo tikslą – ką yra sumanęs dėl „Dievo Izraelio“ – Jehova nuostabiai įgyvendina (Gal 6:16). Paulius sako: „Bus išgelbėtas visas Izraelis“ (Rom 11:26). Atėjus skirtam laikui, „visas Izraelis“, tai yra visi iki vieno dvasinio Izraelio nariai, stos danguje tarnauti karaliais ir kunigais. Jehovai pasiekti šio tikslo niekas nesutrukdys.
Ką vertinga radome
(Romiečiams 9:21–23) Argi puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbingam reikalui, o kitą – negarbingam? 22 Jei tad Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir duoti pažinti savo galią, su didžia kantrybe pakentė prirengtus sunaikinti rūstybės indus, 23 kad duotų pažinti savo šlovės turtus gailestingumo indams, iš anksto paruoštiems šlovei,
Leiskis Jehovos drausminamas ir formuojamas
5 O jei kas nors užsispiria ir nenori būti Didžiojo Puodžiaus formuojamas? Ką visavaldis Jehova tada daro? Na, o ką daro puodžius, jei molis nebetinka tam gaminiui, kurį buvo sumanęs? Galbūt imasi lipdyti kitokį indą arba minkalą tiesiog išmeta. Tokiu atveju darbas nueina perniek dažniausiai dėl kokios puodžiaus klaidos. Tačiau Didysis Puodžius niekada neklysta (Įst 32:4). Jeigu žmogus yra it kietas molis ir jį formuoti sunku, čia jo paties, ne Dievo, kaltė. Jehova visuomet atsižvelgia į tai, ar lipdinys paklūsta jo rankai. Tie, kurie leidžiasi Jehovos formuojami, jo akyse tampa labai vertingi. Štai pateptieji krikščionys yra „gailestingumo indai“, kuriuos Jehova nulipdė garbingam reikalui. O tie, kurie Dievui priešinasi, virsta niekam nenaudingais „rūstybės indais“, prirengtais sunaikinti (Rom 9:19–23).
(Romiečiams 10:2) Mat jiems liudiju, kad jie turi uolumą dėl Dievo, tik jo gerai nepažįsta.
it-1-E p. 1260, pstr. 2
Uolumas
Netinkamas uolumas. Jei žmogus yra nuoširdžiai uolus dėl kokio reikalo, tai dar nereiškia, jog jis teisus ir patinka Dievui. Taip atsitiko su daugeliu žydų pirmame amžiuje. Jie tikėjosi pasieksią teisumą laikydamiesi Mozės įstatymo. Bet apaštalas Paulius paaiškino, kad dėl tikslių žinių stokos jų uolumas buvo netinkamas, todėl jie nepasiekė tikrojo teisumo, kuris ateina iš Dievo. Kad įgytų teisumą ir būtų išvaduoti iš Įstatymo prakeikimo, jie turėjo pripažinti klydę ir gręžtis į Dievą per Kristų (Rom 10:1–10). Vienas iš fanatiškai judaizmui atsidavusių žmonių buvo Saulius iš Tarso, apie save vėliau sakęs: „Aršiai persekiojau Dievo bendruomenę ir mėginau ją sunaikinti.“ Jis taip skrupulingai laikėsi Įstatymo, jog šiuo atžvilgiu pasirodė esąs be priekaišto (Gal 1:13, 14; Fil 3:6). Tačiau Sauliaus uolumas dėl judaizmo buvo netinkamas. Vis dėlto Jehova matė jo nuoširdumą ir per Kristų parodė malonę nukreipdamas jį į teisingo garbinimo kelią (1 Tim 1:12, 13).