Biblijos knyga Nr. 45: Romiečiams

Rašytojas: Paulius

Parašymo vieta: Korintas

Baigta rašyti: apie 56 m. e. m.

IŠ Apaštalų darbų knygos sužinojome, kad Paulius, anksčiau persekiojęs krikščionis žydus, tapo uoliu Kristaus apaštalu kitoms tautoms. Laiškas Romiečiams — pirmas iš 14-os Biblijos knygų, kurias šventosios dvasios įkvėptas parašė buvęs fariziejus, o dabar ištikimas Dievo tarnas. Tuo metu, kai rašė Romiečiams, Paulius buvo užbaigęs dvi nemažas skelbimo keliones ir jau įpusėjęs trečią. Buvo parašęs penkis įkvėptus laiškus: Pirmą ir Antrą tesalonikiečiams, galatams, Pirmą ir Antrą korintiečiams. Tačiau, regis, tinkama, kad šiuolaikinėse Biblijose Laiškas Romiečiams įdėtas pirma kitų, nes jame smulkiai nagrinėjama, kuo lygūs žydai ir kitataučiai — tos dvi žmonių grupės, kurioms Paulius skelbė. Jame aiškinama, kaip iš esmės pasikeitė Dievo požiūris į savo tautą ir kad Hebrajiškuosiuose raštuose jau seniai buvo išpranašauta, jog geroji naujiena bus skelbiama ir nežydams.

² Laiškas Romiečiams — viena įtaigiausių graikiškosios Biblijos dalies knygų, kurioje, pasitelkęs raštininku Tercijų, Paulius svariai argumentuoja ir pateikia daugybę Hebrajiškųjų raštų citatų. Vartodamas raiškius žodžius jis nagrinėja problemas, kilusias pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenėje, kurią sudarė ir žydai, ir graikai. Ar žydai turėjo pranašumų dėl to, kad buvo Abraomo palikuonys? Ar krikščionys, būdami nepavaldūs Mozės įstatymui, turėjo teisę daryti tai, kas papiktintų silpnesnius brolius žydus, dar tebesilaikančius senųjų papročių? Šiame laiške Paulius aiškiai pasakė, kad tiek žydai, tiek nežydai prieš Dievą yra lygūs ir kad žmogus nuteisinamas ne Mozės įstatymo darbais, o tikėjimu Jėzumi Kristumi ir dėl Dievo nepelnyto gerumo. Sykiu Dievas reikalauja, kad krikščionys būtų klusnūs pasaulietinėms valdžioms.

³ Kaip romiečių bendruomenė susikūrė? Romoje bent nuo 63 m. p. m. e., kai Pompėjus užėmė Jeruzalę, gyveno nemažai žydų. Apaštalų darbų 2:10 (NW) aiškiai sakoma, kad kai kurie Romos žydai buvo Jeruzalėje per 33 m. e. m. Sekmines, kur išgirdo skelbiant gerąją naujieną. Tapę krikščionimis atvykėliai pasiliko Jeruzalėje semtis žinių iš apaštalų, o vėliau atvykusieji iš Romos tikriausiai ten sugrįžo, kai kurie galbūt tuo metu, kada Jeruzalėje kilo persekiojimas (Apd 2:41-47; 8:1, 4). Be to, tais laikais žmonės buvo dideli keliauninkai, tad galbūt todėl Paulius gerai pažinojo daugybę Romos bendruomenės brolių; kai kurie jų galėjo būti iš jo išgirdę gerąją naujieną Graikijoje ar Azijoje.

⁴ Pirmų patikimų žinių apie šią bendruomenę yra Pauliaus laiške. Taigi akivaizdu, kad ją sudarė tiek krikščionys žydai, tiek nežydai, ir jų uolumas buvo pagirtinas. Paulius jiems sako: „Visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą“ ir „Jūsų klusnumas žinomas visur“ (Rom 1:8; 16:19). Antrojo amžiaus istorikas Svetonijus rašo, kad valdant Klaudijui (41—54 m. e. m.) žydai buvo išvaryti iš Romos. Tačiau vėliau pargrįžo, kaip ir Akvilas su Priscile. Šią žydų porą Paulius sutiko Korinte. Jiedu Klaudijaus įsakymu turėjo iš Romos išsikraustyti, o Pauliui rašant Romos bendruomenei vėl buvo grįžę į tą miestą (Apd 18:2; Rom 16:3).

⁵ Kad laiškas autentiškas, yra daug aiškių įrodymų. Jį, kaip sakoma įžangoje, rašė „Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, [...] visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiesiems šventiesiems“ (Rom 1:1, 7). Kiti dokumentai, patvirtinantys, kad laiškas priklauso graikiškosioms Šventojo Rašto knygoms, yra vieni anksčiausių. Petras pirmame savo laiške, kurį parašė tikriausiai po šešerių aštuonerių metų, vartoja tiek daug panašių posakių, jog, daugelio mokslininkų nuomone, jau turėjo būti matęs Laiško Romiečiams kopiją. Šį laišką Pauliaus raštams priskyrė Klemensas Romietis, Polikarpas Smirnietis ir Ignotas Antiochietis, gyvenę pirmojo m. e. amžiaus pabaigoje—antrojo pradžioje.

⁶ Pauliaus laiškas Romiečiams kartu su aštuoniais kitais jo laiškais rastas kodekse, pavadintame Česterio Bičio papirusu Nr. 2 (P⁴⁶). Apie šį ankstyvąjį kodeksą seras Frederikas Kenjonas rašė: „Taigi turime beveik visą Pauliaus laiškų rankraštį, užrašytą, matyt, trečiojo šimtmečio pradžioje.“a Česterio Bičio graikiškieji bibliniai papirusai senesni už gerai žinomus Sinajaus rankraštį ir Vatikano rankraštį Nr. 1209, datuojamus ketvirtuoju m. e. amžiumi. Juose irgi yra Laiškas Romiečiams.

⁷ Kada ir kur Laiškas Romiečiams parašytas? Biblistai sutaria, kad jis buvo parašytas Graikijoje, veikiausiai Korinte, kai Paulius keletą mėnesių lankėsi ten baigdamas trečiąją misionierišką kelionę. Ir pats laiškas liudija, kad parašymo vieta — Korintas. Paulius jį rašė tenykštės bendruomenės nario Gajaus namuose ir pristatė Romiečiams seserį Febę iš gretimos Kenchrėjos (Korinto uostas) bendruomenės. Galimas dalykas, kad į Romą laišką nugabeno būtent Febė (Rom 16:1, Brb; 16:23; 1 Kor 1:14). Romiečiams 15:23 (Brb) parašęs, kad ‘neturi [neapeitos] vietos šiuose kraštuose’, tolesnėje eilutėje Paulius sako ketinąs tęsti misionieriaus darbą vakaruose, Ispanijoje. Taigi savo laišką jis galėjo parašyti baigiantis trečiajai kelionei, 56 m. e. m. pradžioje.

KUO VERTINGA

²⁰ Laiške Romiečiams pateikta logiška priežastis tikėti Dievą: „jo neregimosios ypatybės — jo amžinoji galybė ir dievystė — nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš jo kūrinių“. Dar daugiau, jame iškeliamas Dievo teisingumas, didis gailestingumas ir nepelnytas gerumas. Tai puikiai pailiustruojama alyvmedžiu, į kurį įskiepijamos laukinės šakos, o prigimtinės šakos nulaužiamos. Apmąstydamas tokį Dievo griežtumą ir malonę, Paulius sušunka: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (1:20; 11:33).

²¹ Turint tai omenyje, Laiške Romiečiams aiškinama, kaip pamažu buvo atskleista Dievo šventoji paslaptis. Krikščionių bendruomenėje nebėra skirtumo tarp žydo ir nežydo, nes žmonės iš visų tautų gali pasinaudoti Jehovos nepelnytu gerumu per Jėzų Kristų. „Dievas nėra šališkas.“ „Tiktai tas yra žydas, kuris toksai viduje, ir tiktai tuomet yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę.“ „Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi.“ Visi nuteisinami tikėjimu, o ne darbais (2:11, 29; 10:12; 3:28).

²² Praktiški patarimai, duoti Romos krikščionims, tinka ir šių laikų Dievo tarnams, patiriantiems tokių pat sunkumų atšiauriame pasaulyje. Krikščionys raginami ‘gyventi taikoje su visais žmonėmis’, net ir su tais, kurie nėra mūsų bendratikiai. Kiekviena siela tebūna „klusni aukštesnėms valdžioms“ (Brb), nes jos gyvuoja Dievo sutvarkymu, ir jų bijomasi ne paklūstant įstatymams, o darant pikta. Krikščionys turi laikytis įstatymų ne iš baimės, kad gali būti nubausti, bet dėl sąžinės. Todėl jie moka mokesčius, atiduoda kitiems, ką privalo, laikosi įsipareigojimų, niekam nėra ką nors skolingi, „išskyrus tarpusavio meilę“. Meilė — įstatymo įvykdymas (12:17-21; 13:1-10).

²³ Paulius pabrėžia, kaip svarbu liudyti viešai. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išgelbėjimą. „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties [„Jehovos“, NW] vardo, bus išgelbėtas.“ Bet kad tai išsipildytų, būtina eiti ‘skelbti gerąją naujieną’. Laimingi mes, jeigu esame būry skelbėjų, kurių garsas dabar pasklido „iki pasaulio pakraščių“! (10:13, 15, 18) O ruošdamiesi šiam skelbimo darbui stenkimės gilintis į Dievo įkvėptus Raštus, kaip darė Paulius. Jis šioje laiško ištraukoje (10:11-21) vieną po kitos cituoja eilutes iš hebrajiškųjų Biblijos knygų (Iz 28:16; Jl 3:5 [2:32, Brb]; Iz 52:7; 53:1; Ps 19:5 [19:4, Brb]; Įst 32:21; Iz 65:1, 2). Paulius pagrįstai galėjo pasakyti: „Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Rom 15:4).

²⁴ Puikių patarimų duodama, kaip sugyventi vieniems su kitais krikščionių bendruomenėje. Visi, kad ir kokios kilmės ar tautybės būtų, turi atnaujinti savo mąstymą, kad galėtų šventai tarnauti Dievui pagal „gerą, priimtiną ir tobulą Dievo valią“ (11:17-22; 12:1, 2, Brb). O koks supratingumas juntamas skaitant Pauliaus patarimus Romiečiams 12:3-16! Čia tikrai yra gerų priminimų, kaip ugdytis uolumą, nuolankumą ir brolišką meilę visiems bendratikiams. Paskutiniuose skyriuose Paulius griežtai perspėja, kad reikia būti budriems ir saugotis tų, kurie kelia nesutarimus; tačiau jis kalba ir apie džiaugsmą bei atgaivą, randamą tyroje krikščionių bendruomenėje (16:17-19; 15:7, 32).

²⁵ Mes, krikščionys, turime branginti tarpusavio ryšius. „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (14:17). Teisumu, ramybe ir džiaugsmu ypač laiminami „paveldėtojai drauge su Kristumi“, kurie bus pagerbti su juo dangaus Karalystėje. Įsidėmėtina ir tai, kad Laiške Romiečiams nurodoma, kaip toliau pildosi Edene duotas pažadas apie Karalystę: „Ramybės Dievas netrukus sutryps šėtoną po jūsų kojomis“ (Rom 8:17; 16:20; Pr 3:15, Brb). Tikėdami tokiomis didžiomis tiesomis, būkime kupini visokių džiaugsmų ir ramybės bei pertekę vilties. Pasiryžkime būti nugalėtojai drauge su Karalystės Sėkla, nes esame tikri, jog niekas nei aukštumose, nei gelmėse, „nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8:39; 15:13).

[Išnaša]