Akvilas ir Priskilė — pavyzdinga pora

„SVEIKINKITE Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, kurie guldė galvas gelbėdami mano gyvybę. Jiems dėkoju ne aš vienas, bet ir visos pagonių bažnyčios“ (Romiečiams 16:3, 4).

Šie apaštalo Pauliaus žodžiai krikščionių susirinkimui Romoje parodo, kaip jis vertino šią sutuoktinių porą ir kokią nuoširdžią pagarbą jiems jautė. Jis jų nepamiršo rašydamas jų susirinkimui. Tačiau kas buvo tie du Pauliaus „bendradarbiai“ ir kodėl jie buvo tokie brangūs jam ir susirinkimams? (2 Timotiejui 4:19)

Akvilas buvo žydas iš diasporos (svetur gyvenančių žydų), kilęs iš Ponto — srities šiaurinėje Mažosios Azijos dalyje. Jis ir jo žmona Priskilė (Priska) buvo apsigyvenę Romoje. Tame mieste bent nuo 63 m. p. m. e., kai Pompėjus užkariavo Jeruzalę ir daug kalinių buvo išvesti kaip vergai į Romą, buvo gan daug žydų. Iš tikrųjų Romoje rasti užrašai rodo, kad šiame senovės mieste buvo apie tuziną sinagogų. Per 33 m. e. m. Sekmines Jeruzalėje buvo nemažai žydų iš Romos ir tuomet jie išgirdo gerąją naujieną. Galbūt per juos krikščionių žinia pirmą kartą pasiekė Romos imperijos sostinę (Apaštalų darbai 2:10).

Tačiau 49-aisiais m. e. m. arba 50-ųjų pradžioje imperatoriaus Klaudijaus įsakymu žydai buvo išvaryti iš Romos. Tad apaštalas Paulius sutiko Akvilą ir Priskilę Graikijos mieste Korinte. Kai Paulius atvyko į Korintą, Akvilas ir Priskilė maloniai parodė jam svetingumą ir pasiūlė darbą, nes jie buvo išmokę to paties amato — siuvo palapines (Apaštalų darbai 18:2, 3).

Palapinių siuvėjai

Tai buvo nelengvas darbas. Darant palapines reikėjo pjaustyti ir susiūti standaus, šiurkštaus audeklo ar odos gabalus. Pasak istoriko Fernando Bėjo, tai buvo „darbas, kuris reikalavo įgūdžių ir kruopštumo“ iš palapinių dirbėjų, dirbusių su „šiurkščiais, standžiais audiniais, naudojamais stovykloms kelionių metu statyti, pastogei nuo saulės ar lietaus daryti arba prekėms laivų triumuose supakuoti“.

Dėl to iškyla klausimas. Argi Paulius nesakė, kad jis buvo „išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų“ ir taip paruoštas siekti prestižinės karjeros ateityje? (Apaštalų darbai 22:3) Nors tai tiesa, pirmojo amžiaus žydai manė esant garbinga mokyti jaunuolį amato, nors jis ir ketino išeiti aukštąjį mokslą. Todėl tikėtina, kad ir Akvilas, ir Paulius įgijo palapinių siuvimo įgūdžių būdami jauni. Tos praktinės žinios pasirodė labai naudingos vėliau. Tačiau kaip krikščionys jie nemanė, kad šis pasaulietiškas darbas — tai viskas. Paulius paaiškino, kad darbas, kurį darė Korinte kartu su Akvilu ir Priskile, buvo tik priemonė palaikyti savo svarbiausią užsiėmimą — skelbti gerąją naujieną ‛nieko neapsunkinant’ (2 Tesalonikiečiams 3:8; 1 Korintiečiams 9:18, NW; 2 Korintiečiams 11:7).

Tikriausiai Akvilui ir Priskilei buvo malonu daryti visa, ką jie galėjo, kad palengvintų Pauliaus misionierišką tarnybą. Kas žino, kiek kartų tie trys draugai nutraukdavo darbą, kad neformaliai paliudytų klientams ar praeiviams! Ir nors jų darbas siūti palapines buvo nežymus bei varginantis, jie dirbo su džiaugsmu netgi „per dienas ir naktis“, kad galėtų paremti Dievo interesus — kaip ir daugelis šių dienų krikščionių, kurie apsirūpina dirbdami dalį darbo dienos arba atlikdami sezoninį darbą, kad didžiąją likusio laiko dalį galėtų skirti padėti žmonėms išgirsti gerąją naujieną (1 Tesalonikiečiams 2:9; Mato 24:14; 1 Timotiejui 6:6).

Svetingumo pavyzdžiai

Paulius tikriausiai naudojosi Akvilo namais kaip savo misionieriškos veiklos centru tuos 18 Korinte praleistų mėnesių (Apaštalų darbai 18:3, 11). Tad tikėtina, kad Akvilas ir Priskilė taip pat turėjo džiaugsmą priimti Silą (Silvaną) ir Timotiejų kaip svečius, kai šie atvyko iš Makedonijos (Apaštalų darbai 18:5). Savo du laiškus tesalonikiečiams, vėliau įtrauktus į Biblijos kanoną, apaštalas Paulius galbūt parašė gyvendamas pas Akvilą ir Priskilę.

Galima spėti, kad tuo metu Priskilės ir Akvilo namai buvo tikras teokratinės veiklos centras. Tikriausiai juose dažnai viešėdavo daug brangių draugų: Steponas ir jo šeima — pirmieji krikščionys Achajos provincijoje, pakrikštyti paties Pauliaus; Titas Justas, leidęs Pauliui naudotis jo namais sakyti kalbas; ir sinagogos vyresnysis Krispas, kuris su visais savo namais priėmė tiesą (Apaštalų darbai 18:7, 8; 1 Korintiečiams 1:16). Taip pat ten lankėsi Fortūnatas ir Achaikas; Gajus, kurio namuose galbūt buvo rengiamos susirinkimo sueigos; miesto iždininkas Erastas; Tercijus — sekretorius, kuriam Paulius diktavo laišką romiečiams; ir Febė — ištikima sesuo iš netoliese esančio Kenchrėjos susirinkimo, kuri galbūt vežė laišką iš Korinto į Romą (Romiečiams 16:1, 22, 23; 1 Korintiečiams 16:17).

Jehovos šiuolaikiniai tarnai, turėję progą parodyti svetingumą keliaujančiajam tarnui, žino, koks padrąsinantis ir atmintinas gali būti toks įvykis. Tokiomis progomis pasakojami ugdantys atsitikimai visiems gali būti tikru dvasinės atgaivos šaltiniu (Romiečiams 1:11, 12). Ir tie, kurie kaip Akvilas ir Priskilė atveria savo namus sueigoms, galbūt Susirinkimo knygos studijoms, patiria džiaugsmą bei pasitenkinimą, kad gali taip prisidėti prie teisingo garbinimo plitimo.

Akvilas ir Priskilė taip artimai draugavo su Pauliumi, kad lydėjo jį iki pat Efezo, kai jis išvyko iš Korinto 52 m. e. m. pavasarį (Apaštalų darbai 18:18-21). Jie pasiliko tame mieste ir ruošė dirvą kitam apaštalo apsilankymui. Kaip tik čia šie talentingi gerosios naujienos mokytojai pasikvietė iškalbingąjį Apolą „pas save“ ir su džiaugsmu padėjo jam suprasti ‛Viešpaties kelią tiksliau’ (Apaštalų darbai 18:24-26, NTP). Kai Paulius vėl aplankė Efezą savo trečiosios misionieriškos kelionės metu, maždaug žiemą iš 52-ųjų į 53-iuosius m. e. m., laukas, kurį įdirbo ši energinga pora, jau buvo pribrendęs pjūčiai. Maždaug trejus metus Paulius ten skelbė ir mokė apie „kelią“, o efeziečių susirinkimo sueigos buvo rengiamos Akvilo namuose (Apaštalų darbai 19:1-20, 26; 20:31; 1 Korintiečiams 16:8, 19).

Vėliau, sugrįžę į Romą, šie du Pauliaus draugai toliau ‛puoselėjo svetingumą’ leisdami savo namuose rengti krikščioniškas sueigas (Romiečiams 12:13; 16:3-5).

Jie „guldė galvas“ už Paulių

Galbūt Paulius būdamas Efeze taip pat apsigyveno pas Akvilą ir Priskilę. Ar jis gyveno pas juos sidabrakalių sąmyšio metu? Pagal Apaštalų darbų 19:23-31 pranešimą, kai amatininkai, gaminusieji šventovės miniatiūras, sukilo prieš gerosios naujienos skelbimą, broliai turėjo sulaikyti Paulių, kad šis nerizikuotų ir neitų priešais minią. Kai kurie Biblijos komentatoriai mano, jog galbūt kaip tik tomis pavojingomis sąlygomis Paulius ‛nebesitikėjo išliksiąs gyvas’ ir kad Akvilas su Priskile kažkaip įsikišo ‛guldydami galvas’ už jį (2 Korintiečiams 1:8; Romiečiams 16:3, 4).

„Sąmyšiui pasibaigus“, Paulius išmintingai paliko miestą (Apaštalų darbai 20:1). Be abejo, Akvilas ir Priskilė taip pat patyrė priešiškumą bei pajuokas. Ar tai juos prislėgė? Priešingai, Akvilas ir Priskilė toliau dėjo pastangas krikščioniškai tarnauti.

Neatskiriama pora

Pasibaigus Klaudijaus valdymui, Akvilas ir Priskilė sugrįžo į Romą (Romiečiams 16:3-15). Tačiau paskutinį kartą minint juos Biblijoje sakoma, kad jie vėl yra Efeze (2 Timotiejui 4:19). Ir šį kartą, kaip visose kitose Rašto nuorodose, šiuodu vyras ir žmona minimi kartu. Kokia neatskiriama ir vieninga pora! Galvodamas apie tą brangų brolį Akvilą, Paulius negalėjo neprisiminti ištikimo jo žmonos bendradarbiavimo. O koks tai puikus pavyzdys krikščioniškoms poroms šiandien, nes ištikima atsidavusio sutuoktinio pagalba suteikia galimybę asmeniui daug padaryti atliekant „Viešpaties darbą“ — kartais netgi daugiau negu būtų įmanoma esant vienišam (1 Korintiečiams 15:58).

Akvilas ir Priskilė tarnavo keliuose susirinkimuose. Kaip ir jie, daugelis uolių šių dienų krikščionių pasisiūlė persikelti ten, kur didesnis poreikis. Jie taip pat patiria džiaugsmą bei pasitenkinimą, matydami plintančią Karalystės veiklą ir galėdami puoselėti nuoširdžią ir brangią krikščionišką draugystę.

Savo puikiu krikščioniškos meilės pavyzdžiu Akvilas ir Priskilė laimėjo Pauliaus bei kitų žmonių dėkingumą. Tačiau dar svarbiau tai, kad jie įgijo puikią reputaciją paties Jehovos akyse. Raštas mus užtikrina: „Dievas nėra neteisingas. Jis nepamirš jūsų darbų, jūsų meilės, kurią parodėte jo vardui, kai tarnavote ir tebetarnaujate šventiesiems“ (Žydams 6:10).

Galbūt mes neturime galimybės aukotis panašiai kaip Akvilas ir Priskilė, tačiau galime sekti jų puikiu pavyzdžiu. Jausime didelį pasitenkinimą, jei aukosime savo energiją ir gyvenimą šventai tarnybai, niekada nepamiršdami ‛daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksime Dievui’ (Žydams 13:15, 16).