Tarnauk Jehovai nesiblaškydamas

1, 2. Kodėl Jėzus mylėjo Mortą ir kaip sykį pasireiškė jos netobulumas?

AR PRISIMENI Mortą, Lozoriaus seserį? Biblijoje rašoma, kad Jėzus ją labai mylėjo. Tokias dievobaimingas moteris kaip Morta, jos sesuo Marija, taip pat jo paties motina Jėzus išties gerbė, didžiai vertino (Jn 11:5; 19:25–27). Pažiūrėkime, kas Biblijoje rašoma apie Mortą ir kodėl Jėzus ją mylėjo.

² Morta buvo ne tik darbšti, svetinga, bet ir tvirto tikėjimo moteris. Ji nuoširdžiai tikėjo Jėzaus mokymais ir nė kiek neabejojo, kad jis yra pažadėtasis Mesijas (Jn 11:21–27). Jėzus, žinoma, tai labai vertino. Morta, kaip ir visi žmonės, nebuvo tobula ir, aišku, klysdavo. Sykį, kai Jėzus pas ją viešėjo, Morta pasipiktino dėl susiklosčiusios situacijos ir nesusivaldė. Gana įsakmiai Jėzui paliepė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ (Perskaityk Luko 10:38–42.) Ko iš šio atsitikimo pasimokome?

3, 4. Kodėl galima sakyti, kad Marija „pasirinko gerąją dalį“, ir kokią pamoką gavo Morta? (Žiūrėk iliustraciją straipsnio pradžioje.)

³ Jėzus džiaugėsi galėdamas paviešėti pas Mortą ir Mariją ir už svetingumą norėjo atsidėkoti kokia nors dvasine dovana. Marija nepraleido progos pasiklausyti didžiojo Mokytojo. Atsisėdusi jam prie kojų ji gėrė kiekvieną jo pasakytą žodį. Jeigu ir Morta būtų taip dariusi, Jėzus, be abejo, būtų ją tik pagyręs.

⁴ Tačiau Morta nori Jėzų pamaloninti – ji ruošia jam ypatingų valgių ir yra visiškai paskendusi rūpesčiuose. Darbų daugybė kelia Mortai įtampą ir savo irzulį ji išlieja ant Marijos. Jėzus mato, kad Morta kiek persistengia, todėl švelniai atsako: „Morta, Morta, tu nerimauji ir jaudiniesi dėl daugelio dalykų.“ Anot Jėzaus, būtų užtekę visai nedaug, net ir vieno patiekalo. O apie Marijos pasirinkimą Jėzus mano kitaip nei jos sesuo, todėl ją užtaria: „Marija pasirinko gerąją dalį, ir ji nebus iš jos atimta.“ Marija po kurio laiko turbūt pamiršo, kokį patiekalą tą dieną valgė, o Jėzaus pagyrimas ir prasmingi pamokymai, kurių ji atidžiai klausėsi, ko gero, įsiminė ilgam. Nėra abejonių, kad ir Morta įsiklausė į Jėzaus pamokymą ir ištikimai tarnavo Jehovai iki gyvenimo pabaigos, nes štai praėjus daugiau kaip šešiasdešimt metų Dievo dvasia apaštalui Jonui leido užrašyti šiuos žodžius: „Mortą [...] Jėzus mylėjo“ (Jn 11:5).

 5. Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje nelengva sutelkti dėmesį į tai, kas išties svarbu, ir ką šiame straipsnyje apsvarstysime?

⁵ Užsiėmimų, atitraukiančių mus nuo svarbių dvasinių dalykų, šiais laikais kur kas daugiau nei anuomet. Jau šeštajame dešimtmetyje buvome perspėjami, kad nuo dvasinės veiklos mūsų neatitrauktų įvairios technologijos. Netgi tuo metu atrodė, kad kasdien randasi kas nors nauja – spalvoti žurnalai, radijas, filmai, televizija. 1958 metais rugsėjo 15 dienos Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma: „Kuo arčiau šio pasaulio galas, tuo daugiau rasis mūsų dėmesį blaškančių dalykų.“ Dabar žinome, kokie teisingi šie žodžiai. Tad ką turime daryti, kad mūsų niekas neblaškytų ir neatitrauktų nuo to, kas išties svarbu? Kaip išsaugoti tokią nuostatą, kokią turėjo Marija?

 6. Kaip Jehovos organizacija naudojasi pasaulio technologijomis?

⁶ Kad geroji naujiena pasaulyje būtų paskelbta kuo plačiau, Jehovos organizacija visada naudojosi pažangiomis technologijomis. Prisiminkime „Kūrimo fotodramą“, spalvotų skaidrių, filmuotų scenų ir muzikos programą. Laikotarpiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir per patį karą fotodrama su viltinga pabaiga apie būsimąjį Jėzaus tūkstantmẽtį valdymą paguodė milijonus žmonių. Vėliau žinia apie Dievo Karalystę buvo garsinama per radiją, ir tiesą išgirdo dar daugiau žmonių. Šiandien plačiai naudojamės kompiuterinėmis technologijomis ir internetu – taip geroji naujiena pasiekia net atokiausias saleles, nukeliauja į kiekvieną žemės kampelį.

 7. a) Kodėl naudodamiesi šiuo pasauliu turime būti nuosaikūs? b) Dėl ko turėtume būti ypač atsargūs? (Žiūrėk išnašą.)

⁷ Vis dėlto Biblija ragina mus būti atsargius ir tuo, ką siūlo pasaulis, naudotis nuosaikiai. (Perskaityk 1 Korintiečiams 7:29–31.) Krikščionis gali nejučia išbarstyti laiką užsiėmimams, kurie savaime nėra blogi, pavyzdžiui, kokiems nors pomėgiams, knygų skaitymui, televizijai, kelionėms, vaikščiojimui po parduotuves. O gal kai kas deda daug pastangų norėdamas įsigyti naujausių prietaisų ar prabangos daiktų. Bendravimas socialiniuose tinkluose, susirašinėjimai žinutėmis, elektroninių laiškų siuntinėjimas, nuolatinis lankymasis naujienų portaluose, sporto žinių sekimas irgi gali suryti brangų laiką. Kai kurie nuo tokių užsiėmimų tampa net priklausomi (Mok 3:1, 6).a Jeigu nekontroliuojame, kiek laiko skiriame tokiems antraeiliams dalykams, jo gali nelikti pačiai svarbiausiai veiklai – Jehovos tarnystei. (Perskaityk Efeziečiams 5:15–17.)

 8. Kodėl privalome įsiklausyti į perspėjimą „nemylėkite pasaulio“?

⁸ Šėtonas pasaulį formuoja taip, kad jis būtų mums kuo patrauklesnis ir nuviliotų nuo to, kas svarbiausia. Taip buvo pirmajame amžiuje, juo labiau taip yra šiandien (2 Tim 4:10). Tad visad verta turėti omenyje šiuos Šventojo Rašto žodžius: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kas pasaulyje.“ Vadovaudamiesi šiuo principu, turime nuolat save statyti į vietą ir tarnauti Dievui neblaškomi. Taip bus lengviau vykdyti Jehovos valią ir mūsų meilė jam stiprės, tapsime su juo vis artimesni (1 Jn 2:15–17).

 9. Į ką Jėzus skatino sutelkti žvilgsnį ir kokį pavyzdį pats rodė?

⁹ Jėzaus pamokymas Mortai puikiai dera su jo mokymų visuma ir paties gyvenimo pavyzdžiu. Savo sekėjus jis ragino žvilgsnį sutelkti į viena – į Karalystės darbą. (Perskaityk Mato 6:22, 33.) Pats irgi neapsisunkino jokiomis materialinėmis naštomis – neturėjo nei savo namo, nei žemių (Lk 9:58; 19:33–35).

10. Kokį pavyzdį Jėzus rodė nuo pat savo tarnystės pradžios?

¹⁰ Jėzus neleido, kad kas nors jį atitrauktų nuo tarnystės Jehovai, nors situacijų buvo įvairių. Štai dar jo tarnybos pradžioje Kafarnaumo gyventojai, sužavėti Jėzaus mokymų ir padarytų stebuklų, ėmė prašyti jį, kad pasiliktų jų mieste. Tačiau Jėzus žinojo, kokia yra jo misija, ir nedvejodamas atsakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas“ (Lk 4:42–44). Jėzus uoliai vykdė jam skirtą užduotį. Skelbdamas Dievo žodį ir mokydamas žmones jis skersai išilgai išvaikščiojo visą Palestiną. Nors ir buvo tobulas, jis turėjo tuos pačius poreikius kaip visi žmonės, ir kartais jausdavosi pavargęs, nes Dievo tarnybai atiduodavo visą save (Lk 8:23; Jn 4:6).

11. Kodėl Jėzus atsisakė kištis į vienos šeimos ginčą ir ko jis pamokė savo klausytojus?

¹¹ Kitą sykį Jėzui bemokant savo sekėjus, kaip elgtis susidūrus su mėginimais, vienas žmogus iš minios ėmė jį ir pertraukė: „Mokytojau, liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimą.“ Tačiau Jėzus į tą turtinį ginčą neketino veltis. „Žmogau, – atsakė jis, – kas paskyrė mane jūsų teisėju ar dalytoju?“ Tada jis pasinaudojo proga ir pamokė savo klausytojus saugotis, kad turto godulystė neatitrauktų nuo tarnystės Dievui (Lk 12:13–15).

12, 13. a) Ko prašė kai kurie graikų kilmės prozelitai likus kelioms dienoms iki Jėzaus mirties? b) Kaip Jėzus reagavo?

¹² Paskutinės Jėzaus gyvenimo dienos buvo labai sunkios (Mt 26:38; Jn 12:27). Jis dar turėjo daug ką nuveikti, be to, žinojo, kad jo laukia pažeminimai, neteisingas teismas ir kankinama mirtis. Prisiminkime, kas vyko 33 m. e. metų nisano 9-ąją, sekmadienį. Kaip rašoma, Jėzus įjojo į Jeruzalę ant asiliuko ir minios jį pasitiko šūksniais: „Palaimintas Karalius, ateinantis Jehovos vardu!“ (Lk 19:38) Rytojaus dieną Jėzus atėjo į šventyklą ir drąsiai išvarė godžius prekeivius, įsitaisiusius Dievo namuose lupti pinigus iš tautiečių (Lk 19:45, 46).

¹³ Jeruzalėje tuo metu buvo graikų kilmės prozelitų. Jėzus, matyt, padarė jiems didelį įspūdį, tad šie paprašė apaštalo Pilypo surengti su juo susitikimą. Tačiau Jėzus buvo susikaupęs svarbiems įvykiams ir neleido, kad kas nors tuo ypatingu metu blaškytų jo dėmesį. Žinodamas, jog turi paaukoti savo gyvybę, galbūt jis nenorėjo, kad rastųsi kokių nors užtarėjų, mėginsiančių jį išvaduoti iš priešų rankos. Andriejui ir Pilypui jis paaiškino netrukus turėsiąs mirti ir tarė: „Kas brangina savo sielą, tas ją pražudys, o kas savo sielos šiame pasaulyje nekenčia, išsaugos ją amžinam gyvenimui.“ Jėzus pasakė, kad norintys eiti jo pėdomis turi rinktis pasiaukojimo kelią. „Tą, kuris nori man tarnauti, Tėvas pagerbs“, – patikino jis. Šiuos žodžius Pilypas, be abejo, perdavė aniems prozelitams (Jn 12:20–26).

14. Kas rodo, kad Jėzus visose gyvenimo srityse išlaikė deramą pusiausvyrą?

¹⁴ Nors pagrindinis Jėzaus darbas buvo skelbti gerąją naujieną, tai nereiškia, kad jis neskyrė laiko kitokiai veiklai. Štai jis sutiko dalyvauti vestuvėse, netgi pradžiugino visus vestuvininkus paversdamas vandenį vynu (Jn 2:2, 6–10). Neatsisakydavo ir paviešėti pas draugus ar tiesiog pas žmones, kuriems buvo įdomu jo klausytis, su jais drauge valgydavo (Lk 5:29; Jn 12:2). Taip pat Jėzus skirdavo laiko pabūti vienumoje, kad galėtų pasimelsti, pamąstyti ar tiesiog pailsėti (Mt 14:23; Mk 1:35; 6:31, 32).

15. Ką krikščionims patarė apaštalas Paulius ir kuo geras jo paties pavyzdys?

¹⁵ Apaštalas Paulius lygindamas krikščionio gyvenimą su ištvermės reikalaujančiomis lenktynėmis rašė: „Nusimeskime visus apsunkinimus.“ (Perskaityk Hebrajams 12:1.) Paulius ir pats tai padarė atsisakydamas judaizmo teikiamų perspektyvų. O juk jis išties galėjo pasiekti daug – susikrauti nemažą turtą, pelnyti garbingą vardą. Tačiau apaštalas pasirinko tai, kas vertingiau. Jis atsidėjo Dievo tarnystei ir keliavo po Siriją, Mažąją Aziją, Makedoniją ir Judėją. Jis rašė: „Nebekreipdamas dėmesio į tai, kas už nugaros, ir tiesdamasis link to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą, kad gaučiau aukštybių pašaukimo apdovanojimą“ (Fil 1:10; 3:8, 13, 14). Apaštalas Paulius buvo vienas, žmonos neturėjo, todėl galėjo neblaškomas atsidėti Viešpaties tarnystei (1 Kor 7:32–35).

16, 17. Kaip mes, tiek bešeimiai, tiek susituokę, galime sekti apaštalo Pauliaus pavyzdžiu? Prašom papasakoti kokį nors atvejį.

¹⁶ Kai kurie krikščionys nusprendžia šeimos nekurti, kad turėtų mažiau šeimyninių įsipareigojimų ir galėtų atsidėti Karalystės tarnybai (Mt 19:11, 12). Nors susituokę krikščionys turi daugiau pareigų, jie irgi gali klausyti paraginimo „nusimeskime visus apsunkinimus“ ir kiek įmanoma susitelkti į Dievo tarnybą. Galbūt jie nuspręs mažiau laiko skirti kokiems nors pomėgiams ir užsibrėš tikslą daugiau nuveikti Karalystės labui.

¹⁷ Panašiai apsisprendė Markas ir Klara, sutuoktinių pora iš Velso. Ir vienas, ir kitas pionierišką tarnybą pradėjo iškart po mokyklos, jos nenutraukė ir susituokę. Tačiau jie norėjo daryti daugiau. „Nusprendėme, kad galime gyventi dar paprasčiau, – pasakoja Markas, – ir atsisakėme savo namo su trimis miegamaisiais. Turėjome pusės etato darbus, tačiau nutarėme išvis išeiti, kad galėtume dalyvauti tarptautinėse statybose.“ Jau dvidešimt metų jie keliauja po Afriką ir padeda statyti Karalystės sales. Kartais jiems išsibaigdavo visi pinigai, bet Jehova jų niekada nepalikdavo, jais pasirūpindavo. „Labai džiaugiamės, kad kiekvieną dieną galime skirti Jehovos tarnybai, – pasakoja Klara. – Keliaudami įsigijome daugybę draugų ir mums nieko netrūksta. Tas truputis, kurio atsisakėme, nė kiek nevertas laimės, kokią jaučiame būdami visalaikiai Jehovos tarnai.“ Daugybė visalaikių tarnų galėtų tai patvirtinti.b

18. Apie ką kai kuriems iš mūsų derėtų pamąstyti?

¹⁸ O kaip yra su tavimi? Ką daryti, jei jauti, kad dėl visokių pašalinių reikalų Dievui tarnauji nebe taip entuziastingai kaip anksčiau? Galbūt reikėtų daugiau dėmesio skirti Biblijos skaitymui ir asmeninėms studijoms. Gal šiose srityse galėtum kai ką pagerinti? Apie tai pakalbėsime kitame straipsnyje.