Ar krikščionys turi būti pavydūs?

PAVYDAS. Ar ši savybė pridera krikščionims? Mes, Kristaus mokiniai, esame raginami ‘siekti meilės’ ir žinome, kad „meilė... nepavydi“. (1 Korintiečiams 13:4; 14:1) Bet taip pat žinome, kad „Viešpats... yra pavydulingas Dievas“ ir kad turime ‘būti jo sekėjai’. (Išėjimo 34:14; Efeziečiams 5:1) Tai, regis, prieštaringos mintys. Kodėl?

Taip yra dėl to, kad hebrajiškas ir graikiškas žodžiai, verčiami „pavydas“, Biblijoje turi ne vieną reikšmę. Jie gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą prasmę — nelygu, kaip taikomi. Pavyzdžiui, hebrajiškas žodis, verčiamas „pavydas“, gali reikšti „reikalavimą išimtinai atsiduoti; nepakantą jokiai konkurencijai; uolumą; užsidegimą; pavyduliavimą [gerą ar blogą]“. Atitinkamo graikiško žodžio reikšmė panaši. Šie žodžiai gali nurodyti iškreiptą, nepalankų jausmą spėjamam konkurentui ar pranašesniu laikomam asmeniui. (Patarlių 14:30) Taip pat jie gali reikšti Dievo duotą teigiamą savybę — norą apsaugoti nuo žalos tuos, kuriuos mylime. (2 Korintiečiams 11:2)

Geriausias pavyzdys

Jehova duoda geriausią pavyzdį rodydamas deramą pavydą. Jo motyvai tyri ir aiškūs: jis nori išlaikyti savo garbintojus dvasiškai ir morališkai tyrus. Apie savo senovės tautą, simboliškai vadinamą Sionu, Jehova pasakė: „Didelis mano pavydas dėl Siono, labai užsirūstinęs pavydžiu dėl jo.“ (Zacharijo 8:2, Brb) Kaip mylintis tėvas yra pasirengęs saugoti savo vaikus nuo bet kokios žalos, taip Jehova pasiruošęs ginti savo tarnus nuo fizinių ir dvasinių pavojų.

Tam jis davė savo Žodį, Bibliją. Joje aprašyti pavyzdžiai tų, kurie elgėsi išmintingai. Iš jų Dievo tarnai semiasi drąsos elgtis taip pat. Izaijo 48:17 sakoma: „Aš, Viešpats, tavo Dievas, mokau tave, kas tau naudinga, ir vedu tave keliu, kuriuo tau dera eiti.“ Kokia paguoda žinoti, kad deramas pavydas skatina Jehovą rūpintis mumis ir mus saugoti! Jeigu jis nebūtų pavydus šia gerąja prasme, dėl savo menkos patirties turėtume įvairių bėdų. Jehovos pavydas visada yra kitų labui.

Tad kas gi lemia skirtumą tarp Dievo pavydo ir netinkamo pavydo? Norėdami suprasti, apsvarstykime Mirjamos ir Fineho pavyzdį. Atkreipkime dėmesį į jų motyvus.

Mirjama ir Finehas

Mirjama buvo vyresnioji Mozės ir Aarono — vyrų, vedusių izraelitus iš Egipto, sesuo. Izraelitams keliaujant dykuma, Mirjama ėmė pavydėti savo broliui Mozei. Biblijoje pasakojama: „Mirjama ir Aaronas kalbėjo prieš Mozę dėl jo kušitės žmonos, kurią buvo vedęs... Jie sakė: ‘Argi Viešpats tik per Mozę kalbėjo? Argi jis nekalbėjo ir per mus?’“ Matyt, priešiškumą Mozei kurstė Mirjama, nes būtent ją, o ne Aaroną už tokį nepagarbų elgesį Jehova nubaudė savaitę būti raupsuota. (Skaičių 12:1-15)

Kas paskatino Mirjamą murmėti prieš Mozę? Susirūpinimas dėl tyro garbinimo? Noras apsaugoti izraelitus nuo žalos? Vargu. Mirjama, atrodo, širdyje ėmė puoselėti nederamą troškimą didesnės įtakos ir valdžios. Ši Izraelio pranašė buvo labai gerbiama visos tautos, ypač moterų. Ji ėjo jų priekyje mušdama būgnelį ir giedodama po Izraelio stebuklingo išgelbėjimo Raudonojoje jūroje. Bet paskui Mirjama galbūt ėmė perdėtai baimintis, kad ją užgoš tariama varžovė, Mozės žmona. Vedama savanaudiško pavydo, Mirjama sukurstė ginčą prieš Mozę, Jehovos paskirtą tarną. (Išėjimo 15:1, 20, 21)

Fineho motyvai veikti buvo visai kiti. Kai izraelitai, prieš įžengdami į Pažadėtąją žemę, apsistojo Moabo lygumose, moabitės ir midjanietės suviliojo izraelitų vyrus elgtis amoraliai ir garbinti stabus. Kad stovykla būtų apvalyta ir liautųsi Jehovos rūstybė, Izraelio teisėjams buvo liepta žudyti visus taip susitepusius vyrus. Simeono genties vadas Zimris „matant... visai izraelitų bendrijai“ akiplėšiškai atsivedė į stovyklą midjanietę, vardu Kozbė, ketindamas su ja lytiškai santykiauti. Finehas veikė ryžtingai. Skatinamas pavydo — uolumo garbinti Jehovą — ir troškimo išlaikyti stovyklą moraliai tyrą, jis nužudė ištvirkėlius jų palapinėje. Finehas buvo pagirtas už „pavydų įniršį“ — kad „nepakentė jokios konkurencijos“ Jehovai. Skubiai veikdamas jis sustabdė bausmės rykštę, kuri jau buvo pakirtusi 24000 gyvybių. Už tai Jehova palaimino jį bei jo palikuonius amžina kunigystės sandora. (Skaičių 25:4-13; The New English Bible; NW)

Koks buvo skirtumas tarp šių dviejų pavydo apraiškų? Mirjamą sukilti prieš brolį skatino savanaudiškas pavydas. O Finehas vykdė teisingumą vedamas Dievo pavydo. Kai reikia ginti Jehovos vardą, jo garbinimą ir jo tautą, mes, kaip Finehas, kartais irgi turime jausti paskatą kalbėti atvirai ar imtis tam tikrų veiksmų.

Pavydas juos suklaidino

Bet ar pavydas gali suklaidinti? Gali. Taip atsitiko su pirmojo amžiaus žydais. Jie pavydžiai saugojo Dievo duotą Įstatymą ir savo tradicijas. Dėl to prikūrė daugybę smulkių taisyklių ir draudimų, tapusių žmonėms sunkia našta. (Mato 23:4) Atėjus laikui Dievas pakeitė Mozės įstatymą tikrenybe, kurią tas įstatymas atspindėjo. Negalėdami ar nenorėdami to pripažinti, žydai nesitvėrė pavydu ir ant Jėzaus Kristaus sekėjų liejo įniršį. Apaštalas Paulius, pats anksčiau pavydžiai, tačiau netinkamai, saugojęs Įstatymą, nurodė, kad gynusieji Įstatymą turėjo „uolumo [pavydo] Dievui, tačiau be pažinimo“. (Romiečiams 10:2, Brb; Galatams 1:14)

Netgi daugeliui žydų, kurie tapo krikščionimis, buvo sunku atsikratyti perdėto uolumo Įstatymui. Grįžęs iš savo trečiosios misionieriškos kelionės Paulius papasakojo pirmojo amžiaus vadovaujančiajai tarybai apie kitataučių atsivertimą. Tuo metu tūkstančiai krikščionių žydų ‘uoliai laikėsi Įstatymo’. (Apaštalų darbų 21:20) Jie vis dar elgėsi taip, nors vadovaujančioji taryba seniai buvo nutarusi, kad krikščionims nežydams apsipjaustyti nebereikia. Susirinkime dėl Įstatymo laikymosi nuolat kildavo nesutarimų. (Apaštalų darbų 15:1, 2, 28, 29; Galatams 4:9, 10; 5:7-12) Gerai nesuprasdami, ko dabar Jehova reikalauja iš savo garbintojų, kai kurie krikščionys žydai atkakliai gynė savo požiūrį ir kritikavo kitus. (Kolosiečiams 2:17; Hebrajams 10:1)

Taigi jei mums brangios idėjos ar papročiai tvirtai nepagrįsti Dievo Žodžiu, turime vengti juos uoliai ginti. Naudinga priimti naujus ir tikslesnius Dievo Žodžio paaiškinimus, gaunamus per šiandieninį Jehovos kanalą.

Būk pavydus dėl Jehovos

Vis dėlto teisingai garbinant rodyti Dievo pavydą tinkama. Jeigu imame per daug rūpintis savo pačių reputacija ar teisėmis, tinkamas pavydas padeda sutelkti dėmesį į Jehovą. Toks pavydas skatina ieškoti būdų skelbti tiesą apie Dievą, ginti jo teisingus principus ir jo tautą.

Akiko, visalaike tarnyba užimta Jehovos liudytoja, skelbė vienai namų šeimininkei. Klaidingai suprasdama Dievo įstatymą dėl kraujo, ši griežtai papriekaištavo. Akiko taktiškai gynė Dievo Žodį, net paminėjo gydymo komplikacijas ir sunkumus, susijusius su kraujo perpylimu. Trokšdama kalbėti apie Jehovą, ji nukreipė pokalbį kita linkme, nes matė, kad tikroji moters prieštaravimų priežastis — netikėjimas Kūrėjo egzistavimu. Akiko argumentuotai paaiškino, kaip kūrinija liudija esant Kūrėją. Drąsi jos gynyba ne tik išsklaidė nepagrįstą moters nusistatymą, bet ir padėjo pradėti su ja Biblijos studijas. Ta buvusi griežtuolė šiandien yra Jehovos garbintoja.

Deramas pavydas, arba uolumas, teisingai garbinti skatina mus būti budrius ir išnaudoti galimybes kalbėti apie savo religiją, ginti ją darbe, mokykloje, apsiperkant, keliaujant. Midori, pavyzdžiui, stengiasi kalbėti apie savo tikėjimą bendradarbiams. Viena jos kolegė, kuriai per 40, pasakė nenorinti turėti su Jehovos liudytojais nieko bendra. Per kitą pokalbį ta moteris pasiguodė, kad jos dukra pradėjo blogai elgtis. Midori parodė jai knygą Jaunimas klausia... Naudingi atsakymaia ir pasisiūlė studijuoti tą knygą su jos dukra. Studijos buvo pradėtos, bet motina aptarimuose nedalyvaudavo. Midori nusprendė parodyti moteriai vaizdajuostę Jehovos liudytojai. Kokia tai organizacija?b Tai išsklaidė daugelį šios moters abejonių. Sujaudinta to, ką pamatė, ji pasakė: „Noriu būti tokia kaip Jehovos liudytojai.“ Ji, kaip ir dukra, pradėjo studijuoti Bibliją.

Deramą pavydą kartais dera rodyti ir krikščionių susirinkime. Jis palaiko nuoširdžią meilės bei rūpestingumo dvasią ir skatina priešintis blogai įtakai, galinčiai pakenkti mūsų bendratikiams. Tokia įtaka gali būti žalingi plepalai ir atskalūniškas mąstymas. Dievo pavydas taip pat skatina palaikyti vyresniuosius, kuriems kartais tenka pataisyti klystančius bendratikius. (1 Korintiečiams 5:11-13; 1 Timotiejui 5:20) Apie savo pavyduliavimą dėl bendratikių Korinto susirinkime Paulius rašė: „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę.“ (2 Korintiečiams 11:2) Mūsų pavydas dar verčia mus ir daryti viską, ką galime, kad apsaugotume susirinkimo mokymų, taip pat jo dvasinį bei moralinį tyrumą.

Taigi deramas pavydas — Dievo pavydas — daro naudingą įtaką kitiems. Jis padeda įgyti Jehovos palankumą ir turi būti matomas iš krikščionių elgesio. (Jono 2:17)

[Išnašos]

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Finehą veikti skatino Dievo pavydas

[Iliustracijos 30 puslapyje]

Saugokis nederamo pavydo

[Iliustracijos 31 puslapyje]

Dievo pavydas skatina mus pasakoti apie savo tikėjimą ir branginti broliją