„Mylėkite“

1–3. Ką gera duos, jei, kaip ir Jehova, kitus mylėsime?

„DIDESNĖ laimė duoti negu imti“ (Apaštalų darbų 20:35). Šie Jėzaus žodžiai leidžia suprasti kai ką labai svarbaus: jei nuoširdžiai kitus mylėsime, neliksime be atlygio. Kai mus myli, jaučiamės laimingi, bet dar laimingesni esame, kai patys mylime.

² Geriausiai tai žino mūsų dangiškasis Tėvas. Iš ankstesnių šios dalies skyrių sužinojome, kad Jehova myli jau nesuskaitomus amžius ir niekas kitas negali mylėti taip, kaip myli jis. Taigi nenuostabu, kad Biblijoje jis vadinamas „laiminguoju Dievu“ (1 Timotiejui 1:11).

³ Mūsų Dievas nori, kad stengtumės būti į jį panašūs, ir ypač – kad mokytumės mylėti taip kaip jis. Efeziečiams 5:1, 2 rašoma: „Imkite pavyzdį iš Dievo, juk esate jo mylimi vaikai, ir mylėkite.“ Jei, kaip ir Jehova, meilės kitiems nestokojame ir parodome ją darbais, jaučiamės laimingi. Taip pat žinome, kad tie darbai džiugina Jehovą, nes jis savo Žodyje ragina mus vienas kitą mylėti (Romiečiams 13:8). Bet yra ir kitų priežasčių, kodėl turime kitus mylėti.

4, 5. Kodėl turime mylėti bendratikius?

⁴ Kiek svarbu mylėti bendratikius? Trumpai tariant, meilė yra tikros krikščionybės esmė. Jei bendratikių nemylėtume, mūsų nesietų artima draugystė ir, dar blogiau, nebūtume naudingi įrankiai Jehovos rankose. Tai pabrėžiama jo Žodyje.

⁵ Štai paskutinę savo gyvenimo žemėje naktį Jėzus savo mokiniams pasakė: „Duodu jums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą. Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs vienas kitą mylėkite. Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jono 13:34, 35). Žodžiai „kaip aš jus mylėjau“ rodo, kad turime mylėti kitus taip, kaip mylėjo Jėzus. 29 skyriuje skaitėme, kaip jis aukojosi dėl žmonių – rūpinosi jais, laikydamas jų poreikius ir interesus svarbesniais už savo. Mes taip pat turime stengtis mylėti kitus pasiaukojama meile. Ji turėtų būti matoma visiems – netgi tiems, kurie Jehovai netarnauja. Mūsų tarpusavio meilė liudija, kad esame tikri Kristaus sekėjai.

6, 7. a) Kodėl galime sakyti, kad Dievo Žodyje meilei teikiama ypač didelė reikšmė? b) Apie kokią meilę Paulius rašė 1 Korintiečiams 13:4–8?

⁶ O jeigu meilės stinga? Apaštalas Paulius pasakė: „Jeigu [...] neturėčiau meilės, būčiau kaip skardintis gongas ar žvangantys cimbolai“ (1 Korintiečiams 13:1). Apaštalas Paulius čia pavartojo labai taiklius palyginimus. Žvangančių cimbolų ir skardinčio gongo garsas ausiai nėra malonus. Taigi, žmogus, kuris kitų nemyli, yra kaip muzikos instrumentas, kurio garsų nesinori klausytis. Vargu ar toks žmogus turėtų artimų draugų. Paulius dar pridūrė: „Jeigu turėčiau tokį tikėjimą, kad galėčiau kalnus kilnoti, bet neturėčiau meilės, būčiau niekas“ (1 Korintiečiams 13:2). Tik pagalvok: kad ir ką darytų, žmogus, neturintis meilės, yra niekas! Akivaizdu, Jehova savo Žodyje pabrėžia, kaip svarbu vienam kitą mylėti.

⁷ O iš ko matysis, kad vienas kitą mylime? Panagrinėkime Pauliaus žodžius, užrašytus 1 Korintiečiams 13:4–8. Šiose eilutėse kalbama ne apie Dievo meilę mums ir ne apie mūsų meilę jam. Čia Paulius sutelkė dėmesį į mūsų tarpusavio meilę. Jis rašė, kokia meilė yra ir kokia nėra.

 8. Kaip kantrybė padeda palaikyti gerus tarpusavio santykius su kitais?

⁸ „Meilė kantri.“ Mylėti – tai ir kantriai pakęsti kitų silpnybes ir trūkumus (Kolosiečiams 3:13). Turbūt sutiksi, tokios kantrybės reikia mums visiems. Esame netobuli, todėl natūralu tikėtis, kad, tarnaudami Dievui drauge, kartais vienas kitą suerzinsime ar įskaudinsime. Jei būsime kantrūs ir pakantūs, menkų nesusipratimų ir nuoskaudų nesureikšminsime ir taip saugosime bendruomenės taiką.

 9. Kokiomis aplinkybėmis galime daryti kitiems gera?

⁹ „Meilė [...] gera.“ Gerumą žmogui rodome įvairiopai jam padėdami ir kalbėdami su juo draugiškai. Meilė skatina ieškoti galimybių daryti gera visiems, o ypač tiems, kuriems to labai reikia. Pavyzdžiui, galbūt mūsų apsilankymas pradžiugintų pagyvenusį bendratikį, kurį slegia vienatvės jausmas. O gal kokios nors pagalbos reikia vienišai mamai arba sesei, kurios vyras netarnauja Jehovai. Ligonį ar kitų bėdų slegiamą bendratikį tikriausiai paguostų geras ištikimo draugo žodis (Patarlių 12:25; 17:17). Jeigu imamės iniciatyvos daryti bendratikiams gera, jie matys, kad mūsų meilė yra nuoširdi (2 Korintiečiams 8:8).

10. Kokiomis aplinkybėmis meilė skatins mus kalbėti tiesą ir jos laikytis?

¹⁰ „Meilė [...] džiaugiasi tiesa.“ Meilė skatina mus kalbėti vienas kitam tiesą ir jos laikytis (Zacharijo 8:16). Pavyzdžiui, jei mums artimas žmogus sunkiai nusidėtų, iš meilės jam ir Jehovai tvirtai laikysimės Jehovos nustatytų normų ir nemėginsime nuodėmės nuslėpti, jos pateisinti ar apie ją meluoti. Žinoma, susitaikyti su tuo, kas atsitiko, gali būti sunku. Tačiau jei mums rūpi artimo žmogaus gerovė, nekliudysime Jehovai tėviškai jį sudrausminti ir tikėsimės, kad jis pasitaisys (Patarlių 3:11, 12). Laikytis tiesos reiškia stengtis „elgtis visais atžvilgiais dorai“ (Hebrajams 13:18).

11. Kadangi meilė „visa pakelia“, kaip turėtume elgtis, jei bendratikiai padaro klaidų?

¹¹ „Meilė [...] visa pakelia.“ Šie žodžiai originalo kalboje pažodžiui reiškia „visa uždengia“ (Kingdom Interlinear). Panaši mintis užrašyta ir 1 Petro 4:8: „Meilė uždengia daugybę nuodėmių.“ Taip, meilė neleis krikščioniui pasakoti kitiems apie bendratikių trūkumus ir klaidas. Paprastai tos klaidos būna tokios nežymios, kad jas galima uždengti meile (Patarlių 10:12; 17:9).

12. Kaip apaštalas Paulius parodė, kad tikisi geriausio iš Filemono, ir ko iš to galime pasimokyti?

¹² „Meilė [...] viskuo tiki.“ Viename Biblijos vertime ši mintis išreikšta maždaug taip: „visuomet tikisi geriausio“. Mes be pagrindo neįtarinėjame bendratikių ir neprimetame jiems blogų motyvų. Jei bendratikius mylime, tikėsimės iš jų geriausio ir jais pasitikėsime.a Prisiminkime apaštalo Pauliaus laišką Filemonui. Apaštalas skatino Filemoną broliškai priimti savo pabėgusį ir vėliau krikščioniu tapusį vergą Onesimą. Paulius nevertė Filemono to daryti – apeliavo į jo jausmus. Apaštalas išreiškė tikėjimą, kad Filemonas pasielgs teisingai: „Rašau būdamas tikras, kad įvykdysi mano prašymą. Žinau, kad padarysi netgi daugiau, nei sakau“ (Filemonui 21). Kai meilės skatinami bendratikiams parodome, kad jais pasitikime, atsiskleidžia gražiausi jų bruožai.

13. Iš ko matysis, kad savo bendratikiams linkime paties geriausio?

¹³ „Meilė [...] viskuo viliasi.“ Jei savo bendratikius mylime, mes jais ne tik pasitikime, bet ir linkime jiems paties geriausio. Pavyzdžiui, jei kuris iš jų „žengtų klaidingą žingsnį to nesuvokdamas“, tikimės, kad priims pagalbą ir pasitaisys (Galatams 6:1). Taip pat viliamės, kad bendratikiai, kurių tikėjimas nusilpęs, dvasiškai atsigaus. Mes elgsimės su jais kantriai ir stengsimės padėti jiems tikėjimą sustiprinti (Romiečiams 15:1; 1 Tesalonikiečiams 5:14). Net jei artimas žmogus išsuktų iš tiesos kelio, nenustosime vilties, kad jis atsitokės ir, kaip sūnus paklydėlis iš Jėzaus alegorijos, grįš pas Jehovą (Luko 15:17, 18).

14. Kaip mūsų ištvermė gali būti išmėginta bendruomenėje ir kaip meilė skatins mus elgtis?

¹⁴ „Meilė [...] visa ištveria.“ Jei būsime ištvermingi, nepasiduosime nusivylimui ir pakelsime sunkumus. Nors dažniausiai mūsų ištvermę išbando žmonės, kurie netarnauja Jehovai, kartais ji gali būti išmėginta ir bendruomenėje. Mūsų broliai ir sesės yra netobuli, todėl būna, kad nuvilia. Mūsų jausmus gali užgauti neapgalvota replika (Patarlių 12:18). Arba gali atrodyti, kad vyresnieji bendruomenės reikalus tvarko ne taip, kaip reikėtų. O gal piktina kokio gerbiamo brolio elgesys ir galvojame: „Kaip krikščionis gali taip elgtis?“ Jei vienas ar kitas bendratikis nuvilia, ar dėl to atsitrauksime nuo bendruomenės ir nustosime tarnauti Jehovai? Ne. Jei turėsime meilės, nusivylimui nepasiduosime – stengsimės matyti geruosius brolio ar sesės bruožus ir bendruomenės nepaliksime. Turėdami meilės liksime ištikimi Dievui ir toliau darbuosimės su bendruomene, kad ir ką tas bendratikis sakytų ar darytų (Psalmyno 119:165).

15. Kodėl nederėtų pavydėti kitiems ir kaip meilė padeda kovoti su pavydu?

¹⁵ „Meilė nepavydi.“ Nederėtų pavydėti žmogui, pavyzdžiui, kokių daiktų, sugebėjimų ar kad Jehova jį laimina. Jei pavydime, esame savanaudžiai, kenkiame ir sau, ir kitiems. Pavydo nevaldydami galime suardyti bendruomenės taiką. Kas padės kovoti su polinkiu pavydėti? (Jokūbo 4:5) Meilė. Jei jos turėsime, džiaugsimės dėl tų, kuriems galbūt sekasi geriau negu mums (Romiečiams 12:15). Taip pat neįsižeisime, kai kas nors pagirs kitą žmogų už jo sugebėjimus ar nuveiktus darbus.

16. Kodėl neturėtume didžiuotis tuo, ką nuveikiame tarnaudami Jehovai?

¹⁶ „Meilė [...] nesigiria, nesipučia.“ Meilė neleis puikuotis savo gabumais ar darbais. Jeigu nuolat su pasididžiavimu pasakotume bendratikiams, kaip gerai mums sekasi tarnyboje, ar girtumės, kokių atsakingų užduočių bendruomenėje gavome, jie galbūt pasijaustų menkaverčiai, ne tokie naudingi Jehovai. Meilė neleis didžiuotis tuo, ką nuveikiame Dievo padedami (1 Korintiečiams 3:5–9). Juk ji „nesipučia“, arba, kaip rašoma kitame Biblijos vertime, „nemano apie save per daug gerai“. Meilė neleis mums laikyti savęs geresniais už kitus (Romiečiams 12:3).

17. Kaip meilė skatins mus elgtis ir nuo kokio elgesio sulaikys?

¹⁷ „Meilė [...] nesielgia neprideramai.“ Elgtis neprideramai reiškia elgtis begėdiškai ar nepagarbiai. Toks elgesys rodytų, kad žmogus kitų nemyli ir kad jam nerūpi kitų jausmai ir gerovė. Meilė skatina daryti gera, elgtis mandagiai, dievobaimingai ir bendratikius gerbti. Ji sulaikys nuo „begėdysčių“ – elgesio, kuris juos papiktintų ar įžeistų (Efeziečiams 5:3, 4).

18. Kodėl žmogus, kuris kitus myli, nereikalaus, kad viskas būtų daroma pagal jį?

¹⁸ „Meilė [...] neieško savo naudos.“ Viename Biblijos vertime rašoma: „Meilė nereikalauja savo.“ Žmogus, kuris kitus myli, nereikalauja, kad viskas būtų daroma pagal jį, tartum jis viską žinotų geriausiai. Jis kitais nemanipuliuoja ir nemėgina priversti sutikti su jo nuomone. Jeigu elgtųsi priešingai, toks žmogus parodytų, kad yra išdidus, o Biblijoje rašoma: „Išdidumas apima prieš žūtį“ (Patarlių 16:18). Tad jei bendratikius mylime, gerbsime jų nuomonę ir, kai tik įmanoma, mielai nusileisime. Nuolankus žmogus vadovaujasi Pauliaus žodžiais: „Kiekvienas teieško ne kaip pačiam geriau, bet kaip kitam“ (1 Korintiečiams 10:24).

19. Kaip meilė skatina reaguoti, kai mus įžeidžia?

¹⁹ „Meilė [...] nesusierzina, nelaiko skriaudų sąskaitos.“ Meilė nesusierzina dėl kito žmogaus žodžių ar veiksmų. Suprantama, nusiminti, kai kas nors įžeidžia ar įskaudina, natūralu. Tačiau, net jei yra dėl ko pykti, meilė neleis pykčio laikyti (Efeziečiams 4:26, 27). Užgaulių žodžių ar įžeidžiančio elgesio mes, taip sakant, neregistruojame, nesistengiame prisiminti. Meilė skatina mus sekti Dievo pavyzdžiu. Nagrinėdami 26 skyrių sužinojome, kad Jehova dovanoja kaltę, kai tik tam yra pagrindas. O kai Jehova atleidžia, jis pamiršta, tai yra nuodėmių nebeprimena ir už jas nebaudžia. Kokie esame jam dėkingi, kad nelaiko „skriaudų sąskaitos“!

20. Kaip turėtume reaguoti, kai bendratikis įpuola į nuodėmę ir dėl to nukenčia?

²⁰ „Meilė [...] nesidžiaugia neteisybe.“ Kituose Biblijos vertimuose mintis perteikta maždaug taip: „Meilė [...] nedžiūgauja, kai kiti padaro ką nors negera.“ Jei turime meilės, neteisybės netoleruojame, į nedorą elgesį nežiūrime pro pirštus. O kaip turėtume reaguoti, kai bendratikis įpuola į nuodėmę ir skaudžiai nukenčia? Mes nepiktdžiugiausime ir nesakysime: „Taip jam ir reikia. Jis to nusipelnė.“ (Palygink su Patarlių 17:5.) Būsime laimingi, jei nusidėjęs brolis stengsis atkurti savo ryšį su Jehova.

21–23. a) Ką Paulius turėjo omenyje sakydamas, kad „meilė niekada nesibaigs“? b) Apie ką pakalbėsime kitame skyriuje?

²¹ „Meilė niekada nesibaigs.“ Ką Paulius norėjo tuo pasakyti? Kaip matome iš konteksto, jis kalbėjo apie dvasios dovanas, suteiktas pirmiesiems krikščionims. Jos liudijo, kad Dievas laimina jų bendruomenę. Vis dėlto ne visi Jėzaus sekėjai galėjo stebuklingai gydyti, pranašauti ar kalbėti kalbomis. Bet tai nebuvo svarbu, nes laikui bėgant galimybė daryti tokius stebuklus turėjo baigtis. Turėjo likti kai kas didingesnio ir daug ilgiau trunkančio už dvasios dovanas – tai, ką galėjo ugdytis visi krikščionys. Paulius pavadino tai „pranašesniu keliu“ (1 Korintiečiams 12:31). Apie ką jis kalbėjo? Apie meilę.

²² Taip, Pauliaus apibūdinta meilė „niekada nesibaigs“. Iki pat šiandien tikrieji Jėzaus sekėjai atpažįstami iš pasiaukojamos broliškos tarpusavio meilės. Tokią meilę ir matome Jehovos tarnų bendruomenėse visame pasaulyje. Ši meilė liepsnos amžinai, nes Jehova savo ištikimiesiems žada amžiną gyvenimą (Psalmyno 37:9–11, 29). Tad rodykime meilę kitiems darbais ir pamatysime, kad didesnė laimė yra duoti. Jeigu iš širdies kitus mylėsime, galėsime gyventi ir, kaip Jehova, mylėti visą amžinybę.

²³ Šioje knygoje nemažai sužinojome apie neprilygstamas Jehovos savybes ir ypatybes. Pamatėme, kiek daug gera patiriame dėl to, kad jis galingas, teisingas, išmintingas ir mus myli. Šiame skyriuje aptarėme, iš ko matysis, kad mylime vienas kitą. Tačiau svarbu pamąstyti, iš ko matysis, kad mylime Jehovą. Apie tai pakalbėsime paskutiniame skyriuje.