„Mirusieji bus prikelti“

„Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti“ (1 KORINTIEČIAMS 15:52).

1, 2. a) Koks paguodžiantis pažadas buvo duotas per Ozėją? b) Iš kur mes žinome, kad Dievas nori prikelti mirusiuosius?

GAL kažkada netekai savo artimojo? Tada esi patyręs skausmą, kurį atneša mirtis. Tačiau krikščionys guodžiasi pažadu, Dievo duotu per pranašą Ozėją: „Išpirksiu juos iš Šeolo galios, ... atpirksiu juos iš mirties... O mirtie, kur tavo rykštės! O Šeole, kur tavo maras!“ (Ozėjo 13:14, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys)

² Mintis apie mirusiųjų prikėlimą skeptikams atrodo absurdiška. Bet Visagalis Dievas iš tiesų yra pajėgus padaryti tokį stebuklą! Esminis klausimas, ar Jehova nori prikelti mirusiuosius. Teisusis Jobas klausė: „Ar miręs žmogus prisikels?“ Paskui jis įtikinamai atsako: „Tu šauksi, ir aš atsiliepsiu; Tu ilgėsiesi savo rankų kūrinio“ (Jobo 14:14, 15, Brb red.). Žodžiu „ilgėsiesi“ išreiškiamas didelis noras arba troškimas. (Palygink Psalmių 84:2, Brb red.) Iš tiesų Jehova labai laukia prikėlimo — trokšta vėl išvysti mirusius ištikimuosius, gyvus jo atmintyje (Mato 22:31, 32).

Jėzus nušviečia prikėlimo klausimą

3, 4. a) Ką Jėzus atskleidė apie prikėlimo viltį? b) Kodėl Jėzus buvo prikeltas dvasia, o ne kūnu?

³ Tokie senovės tikintieji kaip Jobas tik iš dalies suprato apie prikėlimą. Jėzus Kristus nušvietė šią nuostabią viltį. Savo pagrindinį vaidmenį jis nusakė žodžiais: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:36). Kur bus tas gyvenimas? Didžiajai daugumai žmonių, kurie rodo tikėjimą, jis bus žemėje (Psalmių 36:11). Tačiau Jėzus pasakė savo mokiniams: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Luko 12:32) Dievo Karalystė yra dangiška. Todėl jo pažadas reiškia, kad „mažoji kaimenė“ bus su Jėzumi danguje kaip dvasiniai kūriniai (Jono 14:2, 3; 1 Petro 1:3, 4). Kokia šlovinga perspektyva! Paskui Jėzus pranešė apaštalui Jonui, jog šią „mažąją kaimenę“ sudarys tik 144000 asmenų (Apreiškimas 14:1).

⁴ Tačiau kaip 144000 žmonių įgis dangišką šlovę? Jėzus „nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“. Jis savo krauju atvėrė „naują ir gyvą kelią“ į dangų (2 Timotiejui 1:10; Žydams 10:19, 20). Pirma — jis mirė kaip ir buvo išpranašauta Biblijoje (Izaijo 53:12). Paskui, kaip apaštalas Petras vėliau paskelbė, „tą Jėzų Dievas prikėlė“ (Apaštalų darbai 2:32). Tačiau Jėzus nebuvo prikeltas žmogumi. Jis buvo pasakęs: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jono 6:51). Jam atgavus savo kūną, ta auka būtų negaliojanti. Todėl Jėzus „numarintas kūnu, bet gyvas padarytas dvasia“ (1 Petro 3:18, NTP). Taip Jėzus „įvykdė amžinąjį atpirkimą [„mums“, NW]“ — „mažajai kaimenei“ (Žydams 9:12). Jis pateikė Dievui savo, tobulo žmogaus, gyvybę kaip išpirką už nuodėmingą žmoniją ir 144000 asmenų yra pirmieji, gaunantys naudos iš jos.

 5. Kokia buvo pirmojo amžiaus Jėzaus pasekėjų viltis?

⁵ Jėzus ne vienas turėjo būti prikeltas gyventi danguje. Paulius pasakė bendrakrikščionims romiečiams, kad jie yra patepti šventąja dvasia būti Dievo sūnumis ir bendrapaveldžiais su Kristumi, jeigu savo patepimą įrodys ištvėrę iki galo (Romiečiams 8:16, 17). Paulius taip pat paaiškino: „Jei esame suaugę su jo mirties paveikslu, būsime suaugę ir su prisikėlimo“ (Romiečiams 6:5).

Prikėlimo vilties gynimas

 6. Kodėl mokymas apie prikėlimą buvo puolamas Korinte ir koks buvo Pauliaus atsakas?

⁶ Prikėlimas yra krikščionybės ‛pradinio mokymo’ dalis (Žydams 6:1, 2, Brb red.). Tačiau tas mokymas buvo puolamas Korinte. Kai kurie susirinkimo nariai, matyt, paveikti graikų filosofijos, sakė, jog „nesą mirusiųjų prisikėlimo“ (1 Korintiečiams 15:12). Kai tokios kalbos pasiekė apaštalą Paulių, jis ėmė ginti prikėlimo, ypač pateptųjų krikščionių, viltį. Apsvarstykime Pauliaus žodžius, užrašytus 1 Korintiečiams 15 skyriuje. Tau bus naudinga perskaityti tą skyrių ištisai, kaip buvo pasiūlyta ankstesniame straipsnyje.

 7. a) Į ką Paulius sutelkė dėmesį? b) Kas matė prikeltąjį Kristų?

⁷ 1 Korintiečiams 15 skyriaus pirmose dviejose eilutėse Paulius pasako savo nagrinėjamą temą: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, ... antraip būtumėte veltui įtikėję.“ Jei korintiečiai tvirtai nesilaikytų gerosios naujienos, tiesą būtų priėmę veltui. Paulius tęsia: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man“ (1 Korintiečiams 15:3-8).

8, 9. a) Kiek svarbus tikėjimas prikėlimu? b) Kokiu atveju Jėzus tikriausiai pasirodė „daugiau nei penkiems šimtams brolių“?

⁸ Tiems, kurie priėmė gerąją naujieną, tikėjimas Jėzaus prikėlimu buvo ne pasirinkimo dalykas. Daug liudininkų patvirtino, kad „Kristus numirė už mūsų nuodėmes“ ir buvo prikeltas. Vienas iš jų — Kefas, labiau žinomas Petro vardu. Petrą, Jėzaus išdavimo bei suėmimo naktį išsigynusį Jo, turėjo labai paguosti Jėzaus pasirodymas jam. „Dvylika“ — tai yra apaštalus, taip pat aplankė prikeltasis Jėzus: šis įvykis, be abejo, padėjo jiems įveikti baimę ir drąsiai liudyti apie Jėzaus prikėlimą (Jono 20:19-23; Apaštalų darbai 2:32).

⁹ Kristus pasirodė ir didesnei grupei, „daugiau nei penkiems šimtams brolių“. Kadangi tik Galilėjoje jo pasekėjų skaičius buvo toks didelis, tai galėjo būti Mato 28:16-20 aprašytas atvejis, kai Jėzus davė įsakymą daryti mokinius. Kokį tvirtą liudijimą galėjo skleisti šie žmonės! Kai kurie tebebuvo gyvi 55 m. e. m., kai Paulius rašė šį pirmąjį laišką korintiečiams. Tačiau atkreipk dėmesį, kad apie tuos, kurie mirė, buvo kalbama kaip apie ‛užmigusius’. Jie dar nebuvo prikelti gauti savo dangiškojo apdovanojimo.

10. a) Koks buvo Jėzaus paskutinio susitikimo su mokiniais poveikis? b) Kaip Jėzus pasirodė Pauliui, „lyg per anksti gimusiam“?

¹⁰ Kitas svarbus Jėzaus prikėlimo liudytojas buvo Jokūbas, Juozapo ir Marijos — Jėzaus motinos, sūnus. Iki prikėlimo Jokūbas, matyt, nebuvo tikintis (Jono 7:5). Bet po Jėzaus pasirodymo Jokūbui šis įtikėjo ir galbūt atvertė kitus savo brolius (Apaštalų darbai 1:13, 14). Per paskutinį susitikimą su savo mokiniais Jėzus įpareigojo juos ‛būti liudytojais lig pat žemės pakraščių’ (Apaštalų darbai 1:6-11). Vėliau jis pasirodė Sauliui iš Tarso, krikščionių persekiotojui (Apaštalų darbai 22:6-8). Jėzus pasirodė Sauliui „lyg per anksti gimusiam“ (NW). Buvo taip it Saulius jau būtų prikeltas dvasiniam gyvenimui ir galėtų matyti pašlovintą Viešpatį, nors iki pateptųjų prikėlimo dar buvo likę daug šimtmečių. Tas įvykis privertė Saulių tuoj pat liautis žudikiškai persekioti krikščionių susirinkimą ir smarkiai pasikeisti (Apaštalų darbai 9:3-9, 17-19). Saulius tapo apaštalu Pauliumi, vienu iš svarbiausiųjų krikščionių tikėjimo gynėjų (1 Korintiečiams 15:9, 10).

Tikėti prikėlimu būtina

11. Kaip Paulius parodo įsitikinimo klaidingumą tų, kurie sako, jog „nesą mirusiųjų prisikėlimo“?

¹¹ Taigi Jėzaus prikėlimas buvo puikiai patvirtintas faktas. „Skelbiama apie Kristų, kad jis buvo prikeltas iš numirusių, — įrodinėja Paulius, — tad kaipgi kai kurie iš jūsų sako, jog nesą mirusiųjų prisikėlimo?!“ (1 Korintiečiams 15:12) Tie žmonės ne tik patys abejojo prikėlimu ar svyravo dėl to, bet ir atvirai reiškė savo netikėjimą. Todėl Paulius atskleidžia jų samprotavimo klaidingumą. Jis sako, kad jei Kristus nebuvo prikeltas, krikščionių skelbimas yra neteisingas ir tie, kurie liudija apie Kristaus prikėlimą, yra „melagingi Dievo liudytojai“. Jei Kristus nebuvo prikeltas, nepateikta ir išpirka Dievui; krikščionys ‛dar tebėra savo nuodėmėse’ (1 Korintiečiams 15:13-19; Romiečiams 3:23, 24; Žydams 9:11-14). O ‛užmigę’ krikščionys — kai kurie kaip kankiniai — mirė be tikrosios vilties. Kokia apgailėtina būtų krikščionių padėtis, jei šis gyvenimas yra visa, ko jie galėtų tikėtis! Jų kentėjimai būtų beprasmiški.

12. a) Ką reiškia vadinti Kristų „užmigusiųjų pirmiena“? b) Kaip per Kristų prikėlimas yra įmanomas?

¹² Tačiau taip nėra. Paulius tęsia: „Iš tikrųjų Kristus yra prikeltas iš mirusiųjų.“ Be to, jis yra „užmigusiųjų pirmiena“ (1 Korintiečiams 15:20, NW). Kai izraelitai klusniai atiduodavo Jehovai savo javų ir vaisių pirmienas, jis laimindavo juos gausiu derliumi (Išėjimo 22:29, 30; 23:19; Patarlių 3:9, 10). Pavadindamas Kristų ‛pirmiena’, Paulius nurodo tolesnį žmonių, prikeliamų iš mirusių gyventi danguje, derlių. „Kaip per žmogų atsirado mirtis, — sako Paulius, — taip per žmogų ir mirusiųjų prisikėlimas. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Korintiečiams 15:21, 22). Per Jėzų įmanomas prikėlimas dėl jo tobulos žmogiškosios gyvybės, paaukotos kaip išpirka ir išlaisvinančios žmoniją iš nuodėmės bei mirties vergijos (Galatams 1:4; 1 Petro 1:18, 19).a

13. a) Kada įvyksta dangiškasis prikėlimas? b) Kaip suprasti, kad kai kurie pateptieji ‛neužmigs’?

¹³ Paulius tęsia: „Tačiau kiekvienas pagal savo eilę. Pirmasis bus Kristus, tada priklausantys Kristui jo atėjimo [„dalyvavimo“, NW] metu“ (1 Korintiečiams 15:23). Kristus buvo prikeltas 33 m. e. m. Tačiau jo pateptieji pasekėjai — „priklausantys Kristui“ — buvo prikelti netrukus po to, kai prasidėjo jo, kaip Karaliaus, dalyvavimas; pagal Biblijos pranašystes, tai įvyko 1914 metais (1 Tesalonikiečiams 4:14-16; Apreiškimas 11:18). O ką galima pasakyti apie tuos, kurie bus gyvi šio jo dalyvavimo metu? Paulius sako: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, — staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti“ (1 Korintiečiams 15:51, 52). Aišku, jog ne visi pateptieji turi miegoti kape ir laukti prikėlimo. Tie, kurie miršta Kristaus dalyvavimo metu, prikeliami iš karto (Apreiškimas 14:13).

14. Kaip pateptieji „krikštijasi būti mirusiais“?

¹⁴ „Antraip, — sako Paulius, — ką darys tie, kurie krikštijasi būti mirusiais? Jei mirusieji nebus prikelti iš viso, kam gi jie krikštijasi būti tokiais! O kodėl ir mes kas valandą nevengiame pavojų?“ (1 Korintiečiams 15:29, NW; 15:30) Paulius nesakė, jog gyvieji krikštijosi už mirusiuosius, kaip atrodo iš kai kurių Biblijos vertimų. Juk krikštas susijęs su krikščionių mokinyste, o mirusieji negali būti mokiniais (Jono 4:1). Veikiau Paulius kalbėjo apie gyvenančius krikščionis, daugelis iš kurių kaip ir jis buvo ‛kas valandą pavojuje’. Pateptieji krikščionys buvo „pakrikštyti [Kristaus] mirtyje“ (Romiečiams 6:3). Nuo pat savo patepimo jie, vaizdžiai tariant, ‛krikštijosi’ laikytis kelio, vedančio į tokią kaip Kristaus mirtį (Morkaus 10:35-40). Jie mirtų turėdami šlovingo dangiškojo prikėlimo viltį (1 Korintiečiams 6:14; Filipiečiams 3:10, 11).

15. Kokių pavojų patyrė Paulius ir kaip tikėjimas prikėlimu padėjo juos ištverti?

¹⁵ Dabar Paulius kalba pats buvęs tokiame pavojuje, jog gali tarti: „Aš kasdien mirštu!“ Kad kai kurie nekaltintų, jog jis perdeda, Paulius priduria: „Prisiekiu savo pasididžiavimu — jumis, broliai mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.“ Vertime The Jerusalem Bible šioje eilutėje sakoma taip: „Broliai, man kasdien gresia mirtis ir aš galiu prisiekti pasididžiavimu — jumis mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Vieną iš savo patirtų pavojų Paulius nurodo 32 eilutėje — ‛kovą Efeze su laukiniais žvėrimis’. Romėnai dažnai bausdavo mirtimi nusikaltėlius įmesdami juos į arenas laukiniams žvėrims. Jei Paulius tiesiogine prasme atlaikė kovą su laukiniais žvėrimis, tai tik Jehovos padedamas. Neturint prikėlimo vilties pasirinkti tokį pavojingą gyvenimą būtų išties beprotiška. Maža prasmės būtų kentėti sunkumus ir aukotis Dievo tarnyboje be būsimo gyvenimo vilties. „Jeigu mirusieji nebus prikelti, — sako Paulius, — tai ‛valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime’“ (1 Korintiečiams 15:31, 32; žiūrėk 2 Korintiečiams 1:8, 9; 11:23-27).

16. a) Iš kur, matyt, kilo posakis „valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“? b) Kodėl buvo pavojinga laikytis tokio požiūrio?

¹⁶ Paulius galbūt citavo iš Izaijo 22:13, kur aprašomas nepaklusnių jeruzaliečių fatalistinis požiūris. O gal jis turėjo omenyje epikūrininkų įsitikinimus; jie neigė bet kokią gyvenimo po mirties viltį ir tikėjo, kad kūno malonumai yra pagrindinis gyvenimo gėris. Šiaip ar taip, filosofija „valgykime ir gerkime“ buvo bedieviška. Todėl Paulius perspėja: „Neapsirikite: ‛Blogos draugijos gadina gerus papročius!’“ (1 Korintiečiams 15:33) Bendravimas su tais, kurie neigia prikėlimą, sugadintų žmogų. Tokia draugystė korintiečių susirinkime galbūt sukėlė problemų ir Pauliui reikėjo išspręsti jas, būtent, seksualinį amoralumą, susiskaldymą, bylinėjimąsi bei nepagarbą Viešpaties vakarienei (1 Korintiečiams 1:11; 5:1; 6:1; 11:20-22).

17. a) Koks buvo Pauliaus paskatinimas korintiečiams? b) Į kokius dar klausimus reikia atsakyti?

¹⁷ Todėl Paulius teisingai juos ragina: „Pabuskite, kaip dera, iš apsvaigimo ir nebedarykite nuodėmių! Jūsų gėdai pasakysiu, kad kai kurie iš jūsų visiškai nepažįsta Dievo“ (1 Korintiečiams 15:34). Neigdami prikėlimą, kai kurie it apgirtę buvo apimti dvasinio sąstingio. Jie turėjo pabusti, likti blaivūs. Panašiai ir pateptieji krikščionys šiandieną turi būti dvasiškai budrūs, nepaveikti skeptiškų pasaulio pažiūrų. Jų dangiško prikėlimo viltis turi būti tvirta. Tačiau lieka klausimų — tiek anuomet korintiečiams, tiek mums dabar. Pavyzdžiui, kokiu pavidalu bus prikelti 144000 asmenų gyventi danguje? Ir kaip bus su milijonais kitų žmonių, kurie dar yra kape ir neturi dangiškosios vilties? Ką jiems reikš prikėlimas? Kitame straipsnyje aptarsime tolesnius Pauliaus teiginius apie prikėlimą.

[Išnaša]

Ar tu prisimeni?

◻ Kaip Jėzus nušvietė temą apie prikėlimą?

◻ Kas buvo kai kurie Kristaus prikėlimo liudininkai?

◻ Kodėl mokymą apie prikėlimą užginčydavo ir koks buvo Pauliaus atsakas?

◻ Kodėl pateptiesiems krikščionims buvo būtina tikėti prikėlimu?

[Iliustracija 15 puslapyje]

Jayro dukra buvo įrodymas, kad prikėlimas įmanomas

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Ištikimų krikščionių kentėjimai būtų beprasmiški be prikėlimo vilties