Suvokime „Kristaus mintį“

„‛Kas suvokė Viešpaties mintį, kad jį pamokytų?’ Tačiau mes turime Kristaus mintį“ (1 KORINTIEČIAMS 2:16, Jr).

1, 2. Ką Jehova norėjo perteikti apie Jėzų savo Žodyje?

KAIP atrodė Jėzus? Kokia buvo jo plaukų, odos, akių spalva? Koks ūgis, svoris? Įvairių laikų menininkų sukurti Jėzaus atvaizdai buvo ir patrauklūs, ir keisti. Kai kurie vaizdavo jį vyrišką, energingą, kiti — silpną, išblyškusį.

² Tačiau Biblijoje nekalbama apie Jėzaus išvaizdą. Jehova norėjo perteikti kai ką daug svarbesnio — Jėzaus asmenybės bruožus. Evangelijose kalbama ne tik ką Jėzus pasakė ar padarė, bet ir kokie jausmai bei mąstysena nulemdavo jo žodžius bei veiksmus. Keturiuose įkvėptuose pasakojimuose galime įžvelgti tai, ką apaštalas Paulius pavadino „Kristaus mintimi“ (1 Korintiečiams 2:16, Jr). Mums labai svarbu žinoti Jėzaus mintis, jausmus ir būdą. Kodėl? Yra bent dvi priežastys.

 3. Ką galime suprasti žinodami Kristaus mintį?

³ Pirma, Kristaus mintys padeda suprasti Jehovos Dievo mąstyseną. Jėzus taip artimai pažinojo savo Tėvą, kad pasakė: „Niekas nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tas, kam Sūnus panorės apreikšti“ (Luko 10:22). Jėzus tarsi taria: ‛Jei nori žinoti, koks yra Jehova, pažvelk į mane’ (Jono 14:9). Todėl tyrinėdami Evangelijose, kaip Jėzus mąstė ir ką jautė, mes sužinome Jehovos mintis bei jausmus. Toks pažinimas mus labiau priartina prie Dievo (Jokūbo 4:8).

 4. Ką ir kodėl pirmiausia turime sužinoti, jei tikrai norime elgtis kaip Kristus?

⁴ Antra, žinodami Kristaus mąstyseną, galime ‛[„tiksliai“, NW] eiti jo pėdomis’ (1 Petro 2:21). Sekti Jėzumi nereiškia tiesiog kartoti jo žodžius ar imituoti elgseną. Kadangi kalbą ir veiksmus nulemia mintys bei jausmai, sekti Kristumi reiškia ugdytis tokį kaip jo „nusistatymą“ (Filipiečiams 2:5). Kitaip tariant, jei tikrai norime elgtis kaip Kristus, pirmiausia turime išmokti mąstyti ir jausti kaip jis, kiek tai įmanoma netobulam žmogui. Todėl Evangelijų rašytojų padedami, įsigilinkime į Kristaus mintį. Pirmiausia aptarsime, kas nulėmė Jėzaus mąstyseną ir jausmus.

Jo ikižmogiškasis gyvenimas

5, 6. a) Kokį poveikį gali mums turėti draugai? b) Su kuo bendravo Dievo pirmagimis Sūnus prieš ateidamas į žemę ir kokį poveikį jam tai turėjo?

⁵ Artimi draugai gali daryti gerą arba blogą įtaką mūsų mintims, jausmams bei poelgiamsa (Patarlių 13:20). Pagalvok, kokioje draugijoje buvo Jėzus prieš ateidamas į žemę. Jono evangelijoje kalbama apie Jėzaus — „Žodžio“, arba Dievo Atstovo, ikižmogiškąjį gyvenimą. Jonas sako: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą“ (Jono 1:1, 2, NW). Kadangi pats Jehova yra be pradžios, todėl tai, kad Žodis buvo su Dievu nuo „pradžios“, nurodo Dievo kūrybos įžangą (Psalmių 90:2). Jėzus yra „visos kūrinijos pirmgimis“, vadinasi, jis buvo sukurtas pirmiau negu kiti dvasiniai kūriniai bei visata (Kolosiečiams 1:15; Apreiškimas 3:14).

⁶ Kai kurių mokslininkų apskaičiavimu, visatai yra ne mažiau kaip 12 milijardų metų. Jei šis skaičius bent apytikslis, Dievo pirmagimis Sūnus amžių amžius artimai bendravo su savo Tėvu dar prieš Adomo sukūrimą. (Palygink Michėjo 5:1 [5:2, Brb].) Taip susiklostė švelnūs, tvirti juodviejų ryšiai. Savo ikižmogiškojo gyvenimo laikotarpiu šis pirmagimis Sūnus, prilygintas personifikuotai išminčiai, kalbėjo: „Kasdien buvau [Jehovos] džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama“ (Patarlių 8:30). Nesuskaičiuojami amžiai, praleisti artimai bendraujant su meilės Šaltiniu, turėjo didžiulį poveikį Dievo Sūnui! (1 Jono 4:8) Šis Sūnus kaip niekas kitas galėjo žinoti ir atspindėti savo Tėvo mintis, jausmus bei elgseną (Mato 11:27).

Žemiškasis gyvenimas ir įtakos šaltiniai

 7. Kokia yra viena iš Dievo pirmagimio Sūnaus atėjimo į žemę priežasčių?

⁷ Dievo Sūnus turėjo išmokti dar daugiau, nes Jehovos tikslas buvo išugdyti jį tarnauti gailestingu Vyriausiuoju kunigu, sugebančiu ‛atjausti mūsų silpnybes’ (Žydams 4:15). Pasiruošti šioms pareigoms ir buvo viena Sūnaus atėjimo į žemę priežasčių. Čia turėdamas kūną bei kraują kaip visi žmonės, Jėzus gyveno tokiomis sąlygomis ir patyrė tokią įtaką, kokias anksčiau tik stebėjo iš dangaus. Dabar jo pojūčiai bei emocijos buvo kaip ir visų žmonių. Jėzui teko patirti nuovargį, troškulį, alkį (Mato 4:2; Jono 4:6, 7). Negana to, jis ištvėrė visokius sunkumus bei kančias. Taip jis „išmoko klusnumo“ ir tapo visiškai tinkamas būti Vyriausiuoju kunigu (Žydams 5:8-10).

 8. Ką žinome apie Jėzaus ankstyvąjį gyvenimo tarpsnį žemėje?

⁸ Ką galima pasakyti apie Jėzaus ankstyvąjį gyvenimo tarpsnį žemėje? Apie jo vaikystę parašyta nedaug. Tik Matas ir Lukas paminėjo tai, kas vyko jo gimimo laiku. Evangelijų rašytojai žinojo, kad Jėzus gyveno danguje prieš ateidamas į žemę. Ikižmogiškasis jo gyvenimo laikotarpis labiausiai ir nulėmė jo kaip žmogaus asmenybę. Tačiau Jėzaus žmogiškasis būvis nesiskyrė nuo visų kitų. Nors jis buvo tobulas, tačiau turėjo augti iš kūdikio į vaiką, paauglį, subrendusį vyrą ir visą laiką mokytis (Luko 2:51, 52). Biblijoje kalbama apie tokias Jėzaus vaikystės aplinkybes, kurios, be abejo, turėjo jam poveikį.

 9. a) Iš ko matyti, kad Jėzus gimė neturtingoje šeimoje? b) Kokiomis sąlygomis Jėzus augo?

⁹ Akivaizdu, kad Jėzus gimė neturtingoje šeimoje. Tai matyti iš aukos, kurią Juozapas ir Marija atnešė į šventyklą praėjus 40 dienų nuo jo gimimo: vietoje avinėlio (deginamosios aukos) bei jauno karvelio arba purplelio (aukos už nuodėmes) jie paaukojo „porą purplelių arba du balandžiukus“ (Luko 2:24). Pagal Mozės įstatymą, tokias aukas galėjo aukoti neturtingieji (Kunigų 12:6-8). Ilgainiui ši paprasta šeima didėjo. Po stebuklingo Jėzaus gimimo Juozapas ir Marija susilaukė dar bent šešių vaikų (Mato 13:55, 56). Tad Jėzus augo didelėje ir, matyt, kukliai gyvenančioje šeimoje.

10. Kas rodo, kad Marija ir Juozapas buvo dievobaimingi?

¹⁰ Jėzus turėjo dievobaimingus, rūpestingus tėvus. Jo motina Marija buvo nuostabi moteris. Atkreipk dėmesį, kaip ją pasveikino angelas Gabrielius: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ (Luko 1:28) Juozapas irgi buvo dievotas vyras. Kasmet jis keliaudavo 150 kilometrų į Jeruzalę švęsti Paschos. Drauge eidavo ir Marija, nors to buvo reikalaujama tik iš vyrų (Išėjimo 23:17; Luko 2:41). Per vieną iš tokių švenčių Juozapas ir Marija, ilgai ieškoję, 12-metį Jėzų rado šventykloje tarp mokytojų. Susikrimtusiems tėvams Jėzus pasakė: „Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Luko 2:48, 49) Jaunajam Jėzui žodis „tėvas“ turėjo šiltą, mielą atspalvį, nes jam, matyt, buvo pasakyta, kad jo tikrasis Tėvas yra Jehova. Be to, Juozapas turėjo būti geras Jėzaus įtėvis. Juk Jehova savo brangiam Sūnui auginti nebūtų parinkęs šiurkštaus, pikto vyro!

11. Kokio amato išmoko Jėzus ir ką tokie žmonės dirbo bibliniais laikais?

¹¹ Gyvendamas Nazarete, Jėzus tikriausiai iš savo įtėvio Juozapo išmoko dailidės amato ir taip gerai jį išmanė, jog vadinosi „dailide“ (Morkaus 6:3). Bibliniais laikais dailidės statė namus, gamino baldus (stalus, kėdes, suolus) bei žemdirbių padargus. Antrajame m. e. amžiuje gyvenęs Justinas Kankinys knygoje „Dialogas su Trifonu“ rašė apie Jėzų: „Gyvendamas žemėje, jis buvo dailidė ir gamino arklus bei jungus.“ Toks darbas nebuvo lengvas, nes senovėje dailidė tikriausiai medieną ne pirkdavo, o pats eidavo išsirinkti medžio, nukirsdavo ir pargabendavo jį į namus. Todėl Jėzus žinojo, koks prakaito skonis, kaip tartis su pirkėjais ir ką reiškė aprūpinti šeimą.

12. Iš kur žinome, kad Juozapas, matyt, mirė anksčiau negu Jėzus, ir ką tai reiškė Jam?

¹² Kaip vyriausiasis sūnus, Jėzus turbūt rūpinosi šeima, nes, atrodo, Juozapas mirė anksčiau už Jėzų.b „Siono Sargybos bokšto“ 1900 metų sausio 1-osios numeryje buvo rašoma: „Pasak padavimo, Juozapas mirė, kai Jėzus dar buvo paauglys, todėl jis ėmėsi dailidės amato ir išlaikė šeimą. Tai iš dalies patvirtina Rašto eilutė, kurioje Jėzus vadinamas dailide ir rašoma apie jo motiną bei brolius, tačiau neužsimenama apie Juozapą (Morkaus 6:3). ... Tad labai tikėtina, jog ilgą 18 metų laikotarpį, nuo minėto įvykio [užrašyto Luko 2:41-49] iki krikšto, mūsų Viešpats dirbo paprastus kasdieniškus darbus.“ Marija ir Jėzus bei kiti jos vaikai, matyt, žinojo, kaip skaudu netekti brangaus vyro ir tėvo.

13. Kodėl tarnystę pradėjusio Jėzaus žinios, supratimas ir jausmai buvo tokie, kokių neturėjo joks kitas žmogus?

¹³ Jėzus, žinoma, gimė ne pasiturinčioje šeimoje ir žinojo paprasto žmogaus buitį. Paskui, 29 m. e. m., Jėzui atėjo laikas vykdyti Dievo skirtą užduotį. Tų metų rudenį jis pasikrikštijo vandenyje ir gimė kaip dvasinis Dievo Sūnus. ‛Jam atsivėrė dangūs’ — dabar, matyt, jis prisiminė savo ikižmogiškąjį gyvenimą danguje, savo buvusias mintis ir jausmus (Luko 3:21, 22). Todėl tarnystę pradėjusio Jėzaus žinios, supratimas bei jausmai buvo tokie, kokių neturėjo joks žmogus. Ne veltui Evangelijų rašytojai daugiausia kalbėjo apie Jėzaus tarnybą. Vis dėlto jie nepajėgė aprašyti visų jo žodžių bei darbų (Jono 21:25). Tačiau tai, ką jie buvo įkvėpti užrašyti, padeda mums perprasti didžiausiojo iš visų žmonių mąstymą.

Jėzaus asmenybė

14. Kaip Evangelijose aprašomas Jėzaus švelnumas, nuoširdumas?

¹⁴ Evangelijos pasakoja apie Jėzų kaip apie švelnų, nuoširdų žmogų. Jis rodė įvairius jausmus: gailestį raupsuotajam (Morkaus 1:40, 41), liūdesį dėl žmonių abejingumo (Luko 19:41, 42), teisėtą pasipiktinimą godžiais pinigų keitėjais (Jono 2:13-17). Jėzus iš užuojautos netgi pravirkdavo ir neslėpdavo savo emocijų. Mirus brangiam draugui Lozoriui, Jėzus, išvydęs jo raudančią seserį Mariją, tiek susigraudino, jog apsiverkė visų akivaizdoje (Jono 11:32-36).

15. Kaip matomas Jėzaus švelnumas iš jo požiūrio bei elgesio su kitais?

¹⁵ Jėzaus švelnumas buvo ypač matomas iš jo elgesio su kitais. Jis bendraudavo su vargšais, prislėgtais žmonėmis ir padėdavo jiems ‛rasti sielos atgaivą’ (Mato 11:4, 5, 28-30). Jam nepritrūkdavo laiko pasirūpinti ligotais žmonėmis, pavyzdžiui, kraujoplūdžiu sergančia moterimi, slapta palietusia jo drabužį, arba atkakliai šaukusiu aklu elgeta (Mato 9:20-22; Morkaus 10:46-52). Jėzus įžvelgdavo gerąsias kitų žmonių savybes ir pagirdavo, tačiau prireikus pabardavo (Mato 16:23; Jono 1:47; 8:44). Anais laikais moterys turėjo nedaug teisių, tačiau Jėzus elgėsi su jomis pakankamai kilniai ir pagarbiai (Jono 4:9, 27). Tad suprantama, kodėl kai kurios moterys noriai šelpė jį savo turtu (Luko 8:3).

16. Kas liudija apie nuosaikų Jėzaus požiūrį į gyvenimą bei materialius dalykus?

¹⁶ Savo gyvenime Jėzus laikėsi pusiausvyros. Materialūs dalykai nebuvo jam svarbiausi ir, matyt, jis tenkinosi nedaug kuo. Jis sakė ‛neturįs kur galvos priglausti’ (Mato 8:20). Tačiau Jėzus mokėjo džiaugtis draugėje. Svečiuodamasis vestuvėse, kur, be abejo, skambėjo muzika, buvo dainuojama, linksminamasi, jis nesėdėjo paniuręs. Būtent tada Jėzus padarė savo pirmą stebuklą. Pasibaigus vynui, jis pavertė vandenį puikiu gėrimu, kuris „linksmina žmogaus širdį“ (Psalmių 104:15; Jono 2:1-11). Šventė galėjo tęstis toliau ir jaunieji buvo išgelbėti nuo nepatogios situacijos. Tačiau Jėzus į pramogas žvelgė nuosaikiai, nes daug daugiau paminėta atvejų, liudijančių, kiek laiko ir jėgų jis atiduodavo tarnybai (Jono 4:34).

17. Kodėl nenuostabu, kad Jėzus buvo Didysis Mokytojas, ir ką atspindėjo jo mokymai?

¹⁷ Jėzus buvo Didysis Mokytojas. Daugumą savo pamokymų jis grindė pavyzdžiais iš kasdienio gyvenimo (Mato 13:33; Luko 15:8). Jėzus mokė puikiai — visada aiškiai, paprastai, praktiškai. Dar svarbesni buvo patys jo mokymai, atspindintys nuoširdų troškimą supažindinti savo klausytojus su Jehovos mintimis, jausmais ir keliais (Jono 17:6-8).

18, 19. a) Kokiais gyvais, raiškiais palyginimais Jėzus apibūdino savo Tėvą? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁸ Dažnais palyginimais Jėzus apibūdindavo savo Tėvą taip gyvai ir raiškiai, kad klausytojui ilgam įsirėždavo atmintin. Juk viena yra apskritai kalbėti apie Dievo gailestingumą, tačiau visai kas kita prilyginti Jehovą atlaidžiam tėvui, kuris taip susigraudina pamatęs sugrįžtantį sūnų, jog ‛pribėga, puola ant kaklo ir meiliai jį pabučiuoja’ (Luko 15:11-24, Brb). Jėzus nepritarė griežtam religinių vadovų nusistatymui paniekinamai žiūrėti į paprastus žmones. Jis mokė, kad jo Tėvas yra Dievas, į kurį lengva kreiptis ir kuriam priimtinas nuolankaus mokesčių rinkėjo maldavimas, o ne išdidaus fariziejaus pagyrūniška malda (Luko 18:9-14). Jėzus kalbėjo apie Jehovą kaip apie rūpestingą Dievą, žinantį net kada krinta žemėn smulkus žvirblelis. „Nebijokite! — Jėzus patikino savo mokinius. — Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mato 10:29, 31). Suprantama, Jėzaus „mokymas“ stulbino žmones ir traukė prie jo (Mato 7:28, 29, Brb). Štai sykį „gausi minia“ tris dienas buvo su Jėzumi net nesirūpindama valgiu! (Morkaus 8:1, 2)

¹⁹ Kokie turime būti dėkingi, kad Jehova savo Žodyje perteikė Kristaus mintį! Tačiau kaip galime ugdytis ir išreikšti Kristaus mintis bendraudami su kitais? Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar turi „Kristaus mintį“?

„Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties, Kristaus Jėzaus pavyzdžiu“ (ROMIEČIAMS 15:5).

 1. Kaip Jėzus vaizduojamas daugelyje vadinamosios krikščionybės paveikslų ir kodėl jie neperteikia tikrų Jėzaus bruožų?

„NIEKAS nematė jo besijuokiančio.“ Taip apie Jėzų sakoma laiške, neva parašytame vieno senovės Romos pareigūno. Manoma, kad šis apibūdinimas, žinomas maždaug nuo XI amžiaus, nulėmė daugelio menininkų požiūrį.a Yra nemažai paveikslų, vaizduojančių Jėzų tokiu sielvartautoju, kuris galbūt niekada nesišypsojo. Tačiau Jėzus tikrai negalėjo būti toks. Evangelijose jis — malonus, nuoširdus, jausmingas žmogus.

 2. Kaip galime siekti „būti vienos minties su Kristumi Jėzumi“ ir ką tai įgalins mus daryti?

² Suprantama, jog norėdami pažinti tikrąjį Jėzų turime kaupti savo prote bei širdyje tikslias žinias, koks iš tikrųjų buvo Jėzus gyvendamas žemėje. Todėl aptarkime kai kurias Evangelijų eilutes, padedančias suvokti „Kristaus mintį“, tai yra jo jausmus, supratimą, mąstyseną bei argumentus (1 Korintiečiams 2:16, Jr). Apmąstykime, kaip galime siekti „būti vienos minties su Kristumi Jėzumi“ (Romiečiams 15:5, NW). Tai labiau padės mums sekti jo pavyzdžiu savo gyvenime ir bendraujant su kitais (Jono 13:15).

Lengvai prieinamas asmuo

3, 4. a) Apie ką rašoma Morkaus 10:13-16? b) Kaip Jėzus reagavo, kai mokiniai neleido vaikams prisiartinti prie jo?

³ Žmones traukė prie Jėzaus. Įvairaus amžiaus ir visokios kilmės asmenys laisvai į jį kreipdavosi. Aptarkime Morkaus 10:13-16 aprašytą atsitikimą. Tai buvo Jėzaus tarnystės pabaigoje, kai jis paskutinį kartą ėjo į Jeruzalę žinodamas, kad jo laukia skausminga mirtis (Morkaus 10:32-34).

⁴ Įsivaizduok: žmonės pradėjo nešti vaikus, net kūdikius, norėdami, kad Jėzus palaimintų.b Tačiau mokiniai draudė vaikams prisiartinti prie Jėzaus. Galbūt jie manė, kad tomis lemiamomis savaitėmis vaikai tik trukdys Jėzui. Tačiau mokiniai klydo. Jėzui visai nepatiko tai, ką mokiniai daro. Jis pasišaukė vaikus pas save ir tarė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite“ (Morkaus 10:8-15). Paskui visi pamatė Jėzaus švelnumą ir maloningumą. Rašte sakoma: „Jis laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas“ (Morkaus 10:8-17). Vaikai tikriausiai jautėsi jaukiai ant rūpestingų Jėzaus rankų.

 5. Ką sužinome apie Jėzaus bruožus iš Morkaus 10:13-16?

⁵ Šis trumpas pasakojimas daug byloja apie Jėzų. Atkreipk dėmesį, jog jis buvo lengvai prieinamas. Nors Jėzus anksčiau turėjo aukštą padėtį danguje, tačiau neatbaidydavo ir nežemindavo netobulų žmonių (Jono 17:5). Ar neįsidėmėtina, jog net vaikai su juo jautėsi laisvai? Jie tikrai būtų nėję prie šalto, bedžiaugsmio, niekad nesišypsančio, nesijuokiančio žmogaus! Visokio amžiaus žmonės mielai bendraudavo su Jėzumi, nes jautė jį esant malonų, rūpestingą ir buvo tikri, jog jis niekada nuo jų nenusisuks.

 6. Kaip vyresnieji gali padėti bendratikiams noriau kreiptis į juos?

⁶ Apmąstydami šį atsitikimą, galime savęs paklausti: ‛Ar aš turiu Kristaus mintį? Ar su manimi lengva bendrauti?’ Šiais kritiškais laikais Dievo avims reikia ganytojų, į kuriuos nesunku kreiptis, vyrų, esančių kaip „pastogė nuo vėjo“ (Izaijo 32:1, 2; 2 Timotiejui 3:1). Vyresnieji, jei jūs nuoširdžiai domitės savo broliais ir noriai jiems aukojatės, jie jaus jūsų rūpestį. Tai bus akivaizdu iš jūsų veido išraiškos, balso ir švelnios elgsenos. Jei žmonės jaus tikrą šilumą ir rūpinimąsi, jiems bus lengviau kreiptis į jus. Viena krikščionė paaiškino, kodėl ji galėjo išsipasakoti vyresniajam: „Jis kalbėjosi su manimi švelniai ir su užuojauta. Antraip gal nebūčiau nė žodžio ištarusi. Jis įkvėpė man pasitikėjimą.“

Dėmesingas kitiems

 7. a) Kaip Jėzus parodė dėmesingumą kitiems? b) Kodėl Jėzus grąžino aklajam regėjimą palaipsniui?

⁷ Jėzus buvo dėmesingas, jam rūpėjo kitų jausmai. Jau vien ligonių išvaizda skatindavo jį išlaisvinti juos iš kančių (Mato 14:14). Jėzus suprato kitų žmonių ribotumus bei poreikius (Jono 16:12). Kartą pas jį atvedė akląjį ir maldavo išgydyti. Jėzus grąžino jam regėjimą, bet ne iš karto, o pamažėle. Iš pradžių vyriškis matė žmones miglotai — ‛lyg kokius medžius vaikščiojančius’. Paskui Jėzus jam visai grąžino regėjimą. Kodėl jis tai darė palaipsniui? Tai tikriausiai buvo neregio labui, kad jo neištiktų sukrėtimas po ilgų tamsos metų staiga išvydus šviesą ir viską aplinkui (Morkaus 8:22-26).

8, 9. a) Kas atsitiko, kai tik Jėzus ir jo mokiniai įžengė į Dekapolio sritį? b) Papasakok, kaip Jėzus išgydė kurčią vyrą.

⁸ Pagalvok dar apie vieną įvykį netrukus po 32 m. e. m. Paschos. Jėzus su mokiniais atėjo į Dekapolio sritį rytuose nuo Galilėjos ežero. Gan greit susirinko didžiulė minia ir atgabeno pas Jėzų daug ligonių bei luošų, o jis visus juos pagydė (Mato 15:29, 30). Įdomu, kad Jėzus atkreipė ypatingą dėmesį į vieną vyrą. Evangelijos rašytojas Morkus vienintelis aprašė šį įvykį (Morkaus 7:31-35).

⁹ Tas vyras buvo kurčias ir beveik nebylys. Jėzus galbūt pastebėjo, kad šis žmogus labai nervinasi ir varžosi. Tada Jėzus pasielgė kiek kitaip: pasivedėjo vyriškį nuošaliau nuo minios ir ženklais parodė, ką ruošiasi daryti. Jis „įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį“ (Morkaus 7:33). Paskui Jėzus pažvelgė į dangų ir maldingai atsiduso. Tokiu iškalbingu gestu Jėzus norėjo pasakyti anam vyrui: ‛Viską, ką ruošiuosi padaryti dėl tavęs, yra Dievo duota galia.’ Galiausiai Jėzus tarė: „Atsiverk!“ (Morkaus 7:34) Tuojau atsivėrė to vyro klausa ir jis galėjo normaliai kalbėti.

10, 11. Kaip galime gerbti kitų jausmus susirinkime? ir šeimoje?

¹⁰ Koks Jėzaus dėmesingumas žmonėms! Jis buvo jautrus jiems ir viską darė atsižvelgdamas į jų jausmus. Mes, krikščionys, irgi turime panašiai elgtis su kitais ugdydamiesi ir rodydami Kristaus mąstyseną. Biblija ragina: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ (1 Petro 3:8). Tai skatina mus kalbėti ir elgtis atsižvelgiant į kitų žmonių jausmus.

¹¹ Susirinkime galime gerbti kitų jausmus kilniai elgdamiesi su bendratikiais — kaip norėtume, kad būtų elgiamasi su mumis (Mato 7:12). Tad turime žiūrėti, ką sakome ir kaip sakome (Kolosiečiams 4:6). Prisimink, jog „neapgalvoti žodžiai yra kaip kalavijo smūgiai“ (Patarlių 12:18). O kaip šeimoje? Vyras ir žmona, kuriuos vienija tikra meilė, gerbia vienas kito jausmus (Efeziečiams 5:33). Jie vengia šiurkščių žodžių, negailestingos kritikos bei kartaus sarkazmo — visko, kas įžeidžia ir nelengvai užgydoma. Reikia atsižvelgti ir į vaikų jausmus. Pataisydami vaikus, tėvai privalo gerbti jų orumą ir be reikalo netrikdytic (Kolosiečiams 3:21). Būdami atidūs kitiems, parodome turį Kristaus mintį.

Pasitikėjo kitais žmonėmis

12. Koks buvo nuosaikus, tikroviškas Jėzaus požiūris į savo mokinius?

¹² Jėzaus požiūris į mokinius buvo nuosaikus, tikroviškas. Jis gerai žinojo, kad jie netobuli. Be to, jis galėjo suprasti, kas yra žmogaus širdyje (Jono 2:24, 25). Vis dėlto jis vertindavo juos ne pagal netobulumą, o pagal jų gerąsias savybes. Jėzus taip pat įžvelgė tų Jehovos patrauktų vyrų galimybes (Jono 6:44). Palankus Jėzaus požiūris į savo mokinius buvo matomas iš elgesio su jais — pavyzdžiui, jis pasitikėjo tais žmonėmis.

13. Kaip Jėzus parodė pasitikėjimą savo mokiniais?

¹³ Kaip Jėzus rodė tokį pasitikėjimą? Palikdamas žemę, savo pateptiesiems mokiniams jis skyrė nelengvą užduotį: visame pasaulyje rūpintis jo Karalystės interesais (Mato 25:14, 15; Luko 12:42-44). Savo tarnybos metu jis pasitikėjo apaštalais net netiesiogiai, mažmožiuose. Stebuklingai padauginęs maistą minioms pamaitinti, Jėzus pavedė savo mokiniams jį padalyti (Mato 14:15-21; 15:32-37).

14. Ką tu pasakytumei apie Morkaus 4:35-41 aprašytą įvykį?

¹⁴ Atkreipk dėmesį į atsitikimą, aprašytą Morkaus 4:35-41. Jėzus su mokiniais plaukė valtimi per Galilėjos ežerą į rytus. Netrukus Jėzus atsigulė valties gale ir užmigo. Tuomet pakilo „didžiulė vėtra“. Tai įprastas reiškinys Galilėjos ežere. Jis tyvuliuoja įduboje (maždaug 200 metrų žemiau jūros lygio), todėl ten oras yra šiltesnis negu aplinkui ir vyksta atmosferos svyravimai. Be to, Jordano slėnyje siaučia smarkūs vėjai nuo šiaurėje esančio Hermono kalno. Todėl ramūs orai visai netikėtai gali virsti šėlstančia vėtra. Jėzus, be abejo, žinojo apie dažnai Galilėjos ežere kylančias audras, tačiau jis ramiai miegojo pasitikėdamas savo mokinių, tarp kurių buvo žvejų, patirtimi (Mato 4:18, 19).

15. Kaip galime sekti Jėzumi, noriai pasitikėjusiu savo mokiniais?

¹⁵ Ar mes galime sekti Jėzaus, pasitikėjusio savo mokiniais, pavyzdžiu? Kai kuriems sunku dalintis pareigomis su bendratikiais. Jie, vaizdžiai tariant, visada turi būti prie vairo. Tokie žmonės galbūt mano: ‛Jei noriu, kad viskas būtų kaip reikia, privalau padaryti pats!’ Tačiau jei visa darysime patys, galime išsekti ir be reikalo išeikvoti šeimai skirtą laiką. Be to, kiti žmonės negalės įgyti reikiamos patirties ir įgūdžių, jei nesidalinsime su jais kai kuriomis užduotimis bei pareigomis. Išmintinga išmokti pasitikėti bendratikiais ir pavesti jiems dalį reikalų. Mums derėtų sąžiningai atsakyti sau į klausimus: ‛Ar aš turiu Kristaus mintį šiuo atveju? Ar noriai dalijuosi su kitais kai kuriomis užduotimis, ar pasitikiu, jog jie stengsis atlikti jas kuo geriausiai?’

Jis rodė tikėjimą savo mokiniais

16, 17. Kuo paskutinę savo gyvenimo žemėje naktį Jėzus patikino savo apaštalus, nors žinojo, kad šie jį paliks?

¹⁶ Jėzus dar ir kitaip rodė gerą požiūrį į savo mokinius. Jis leido suprasti jiems, jog jais pasitiki. Atkreipk dėmesį, kaip jis patikino apaštalus paskutinę savo gyvenimo žemėje naktį.

¹⁷ Tai buvo įtemptas vakaras Jėzui. Jis pamokė apaštalus nuolankumo: numazgojo jiems kojas. Paskui jis įsteigė vakarienę, būsiančią jo mirties minėjimu. Vėliau apaštalai vėl karštai susiginčijo, kuris iš jų didžiausias. Jėzus kaip visada buvo kantrus ir jų nebarė, o įtikinėjo. Jis pasakė, kas laukia ateityje: „Šią naktį jūs visi manimi pasipiktinsite, nes parašyta: ‛Ištiksiu piemenį, ir avių kaimenė išsisklaidys’“ (Mato 26:31; Zacharijo 13:7). Jis žinojo, kad jo artimiausi draugai paliks jį, kuomet labiausiai jų reikės. Vis dėlto jis nepasmerkė apaštalų, o pasakė: „Kai prisikelsiu, aš nueisiu pirma jūsų į Galilėją“ (Mato 26:32). Taip Jėzus patikino, jog nors anie paliks jį, pats neišsižadės draugų ir vėl susitiks su jais pasibaigus šiam sunkiam išmėginimui.

18. Kokią svarbią užduotį Jėzus patikėjo savo mokiniams Galilėjoje ir kaip apaštalai ją vykdė?

¹⁸ Jėzus laikėsi duoto žodžio. Galilėjoje prikeltasis Jėzus pasirodė 11 ištikimų apaštalų, kurie, matyt, buvo susirinkę drauge su daugeliu kitų mokinių (Mato 28:16, 17; 1 Korintiečiams 15:6). Čia Jėzus patikėjo jiems svarbią užduotį: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mato 28:19, 20). Apaštalų darbų knyga patvirtina, kad apaštalai vykdė šią užduotį. Jie ištikimai žengė pirmojo amžiaus gerosios naujienos skelbėjų priešakyje (Apaštalų darbai 2:41, 42; 4:33; 5:27-32).

19. Ko Jėzaus veiksmai po prikėlimo moko apie Kristaus mintį?

¹⁹ Ko galime pasimokyti iš šių Rašto eilučių apie Kristaus mintį? Nors Jėzus matė ir blogiausias savo apaštalų savybes, jis „parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jono 13:1). Nepaisydamas apaštalų klaidų, jis leido jiems suprasti tikįs jais. Įsidėmėk, jog Jėzaus pasitikėjimas bei tikėjimas apaštalais nebuvo beprasmis, o tikrai įkvėpė jų širdyse ryžtą nuveikti tai, kas buvo pavesta.

20, 21. Kaip galime rodyti gerą požiūrį į savo bendratikius?

²⁰ Kaip mūsų požiūris į kitus gali atspindėti Kristaus mintį? Venk pesimistiškos nuomonės apie bendratikius. Bloga galvosena tikriausiai bus matoma iš tavo žodžių bei veiksmų (Luko 6:45). Tačiau Biblijoje sakoma, kad meilė „visa tiki“ (1 Korintiečiams 13:7). Meilė žvelgia į gera, o ne į bloga, ji ugdo, o ne smukdo. Žmogus mieliau reaguoja į meilę ir padrąsinimą, o ne į bauginimus. Išreikšdami pasitikėjimą kitais žmonėmis, galime juos pastiprinti bei padrąsinti (1 Tesalonikiečiams 5:11). Jei kaip ir Kristus palankiai žvelgiame į savo brolius, bendrausime su jais taip, kad jie tvirtėtų ir atsiskleistų jų geriausios savybės.

²¹ Ugdyti ir rodyti Kristaus mintį reiškia daugiau, negu tik kai kur sekti Kristumi. Ankstesniame straipsnyje buvo paminėta, jog, norėdami elgtis kaip Jėzus, pirmiausia turime išmokti viską vertinti jo požiūriu. Evangelijos padeda mums įžvelgti dar ir kitus Jėzaus bruožus, jo mintis bei jausmus dėl pavesto darbo. Tai aptarsime kitame straipsnyje.

[Išnašos]

Ar tu trokšti elgtis kaip Jėzus?

„Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti“ (MORKAUS 6:34).

 1. Kodėl nesunku suprasti, iš kur žmonėms būdingos puikios savybės?

VISADA buvo daug žmonių, pasižymėjusių puikiomis savybėmis. Nesunku suprasti, kodėl. Jehovai Dievui būdinga meilė, gerumas, dosnumas ir jis rodo tas bei kitas vertingas ypatybes. Žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Štai todėl nemažai žmonių yra mylintys, geri, gailestingi ir turi kitų dieviškųjų savybių; daugumai jas diktuoja sąžinė (Pradžios 1:26; Romiečiams 2:14, 15). Tačiau galbūt pastebi, jog vieni labiau, o kiti mažiau linkę rodyti tokias savybes.

 2. Kokius gerus darbus žmonės daro ir galbūt mano seką Kristumi?

² Galbūt turi pažįstamų, kurie dažnai lanko ligonius ir rūpinasi jais, užjaučia neįgalius žmones, dosniai šelpia vargšus. Pagalvok ir apie tuos gailiaširdžius, kurie visą gyvenimą dirba raupsuotųjų kolonijose arba vaikų namuose, savanoriškai slaugo ligonius, padeda benamiams, pabėgėliams. Kai kurie iš jų tikriausiai mano seką krikščionių pavyzdžiu — Jėzumi. Evangelijose parašyta, kad Kristus pagydydavo ligonius ir pamaitindavo alkanus (Morkaus 1:34; 8:1-9; Luko 4:40). Jėzaus meilė, švelnumas ir gailestingumas yra „Kristaus minties“ atspindys, o jam pavyzdys buvo dangiškasis Tėvas (1 Korintiečiams 2:16, Jr).

 3. Ką reikėtų apsvarstyti, jei norime turėti deramą požiūrį į Jėzaus gerus darbus?

³ Tačiau ar pastebi, kad šiandien daugelis tų, kuriuos patraukia Jėzaus meilės ir gailestingumo pavyzdys, neįžvelgia Kristaus minties esmės? Ją galime suvokti atidžiai tyrinėdami Morkaus 6 skyrių. Čia kalbama, kad žmonės atgabeno ligonių pas Jėzų pagydyti. Be to, sužinome, jog minios pas Jėzų susirinkusių žmonių buvo stebuklingai pamaitintos (Morkaus 6:35-44, 54-56). Išgydyti ligonius ir pamaitinti alkanus — puikus meilingo gailestingumo pavyzdys, tačiau ar tai buvo pagrindinis Jėzaus rūpinimosi žmonėmis būdas? Kaip mes labiausiai galėtume sekti Jėzaus, Jehovos sekėjo, meilės, gerumo ir gailestingumo tobulu pavyzdžiu?

Jam rūpėjo dvasiniai žmonių poreikiai

 4. Apie ką pasakojama Morkaus 6:30-34?

⁴ Jėzus pirmiausia užjausdavo tuos, kurie turėjo dvasinių poreikių. Tai buvo svarbiau už kūniškas reikmes. Atkreipkime dėmesį į pasakojimą iš Morkaus 6:30-34. Viskas vyko Galilėjos ežero pakrantėje artinantis 32 m. e. m. Paschai. Apaštalai buvo kaip dera džiugūs: jie ką tik po kelionės suėjo pas Jėzų ir labai troško apsakyti ką nuveikę tarnyboje. Tačiau suplūdo daugybė žmonių ir Jėzus su apaštalais negalėjo nei pavalgyti, nei pailsėti. Jėzus tarė apaštalams: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“ (Morkaus 6:31). Sėdę į valtį (matyt, netoliese Kafarnaumo), jie išplaukė į nuošalią Galilėjos ežero pakrantę. Tačiau žmonės ir ten subėgo net pralenkdami valtį. Kaip reagavo Jėzus? Ar jis apgailestavo, jog neįmanoma pabūti vienumoje? Visai ne!

 5. Ką Jėzus jautė žiūrėdamas į pas jį susirinkusią minią ir ką jis darė?

⁵ Jėzus negalėjo abejingai žiūrėti į nekantriai jo laukusius tūkstančius žmonių, tarp kurių buvo ir ligonių (Mato 14:14; Morkaus 6:44). Morkus rašo, kas sukėlė Jėzui gailestį ir kaip jis reagavo: „Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Morkaus 6:34). Jėzus matė daugiau nei minią. Jis įžvelgė atskirus žmones, turinčius dvasinių poreikių. Jie buvo kaip bejėgės klaidžiojančios avys, neturinčios piemens, kuris galėtų vesti jas į žaliuojančias ganyklas ir apsaugoti. Jėzus žinojo, kad abejingi religiniai vadovai, privalėję būti rūpestingais ganytojais, niekino paprastus žmones ir nepaisė jų dvasinių reikmių (Ezechielio 34:2-4; Jono 7:47-49). Jėzus elgėsi visai kitaip ir davė jiems geriausia, ką galima duoti. Jis pradėjo mokyti juos apie Dievo Karalystę.

6, 7. a) Kam, pasak Evangelijų, Jėzus skyrė pirmenybę rūpindamasis žmonių poreikiais? b) Kas skatino Jėzų skelbti ir mokyti?

⁶ Atkreipk dėmesį į analogišką pasakojimą: kokia veiksmų seka ir kokį veiksmą reikia laikyti svarbiausiu. Tai aprašė Lukas, gydytojas, uoliai rūpinęsis žmonių sveikata. „Minios... nusekė paskui [Jėzų]. Jis priėmė žmones, kalbėjo jiems apie Dievo karalystę ir išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo“ (Luko 9:11, Brb, kursyvas mūsų; Kolosiečiams 4:14). Kas šiame įkvėptame Luko pasakojime buvo paminėta pirmiausia (nors ne visuose pranešimuose apie stebuklus taip yra)? Tai, kad Jėzus mokė žmones.

⁷ Tai visiškai derinasi su mintimi, akcentuojama Morkaus 6:34. Iš tos eilutės aišku, kokiam žingsniui Jėzų paskatino gailestis. Jis mokė žmones — tenkino jų dvasinius poreikius. Savo tarnybos pradžioje Jėzus pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“ (Luko 4:43). Tačiau klaidinga manyti, jog Jėzus skelbė Karalystę tik iš pareigos, mechaniškai. Meilingas gailestingumas skatino jį pasakoti žmonėms gerąją naujieną. Didžiausias Jėzaus teikiamas gėris — net ligoniams, demonų apsėstiems, vargšams ir alkaniems — padėti sužinoti, priimti ir pamilti tiesą apie Dievo Karalystę. Tiesa apie Karalystę, išteisinsiančią Jehovos visavaldystę ir suteiksiančią žmonijai amžinas palaimas, visų svarbiausia.

 8. Koks buvo Jėzaus požiūris į skelbimą bei mokymą?

⁸ Pagrindinė Jėzaus atėjimo į žemę priežastis — uoliai skelbti Karalystę. Baigdamas žemiškąją tarnybą, Jėzus pasakė Pilotui: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jono 18:37). Dviejuose ankstesniuose straipsniuose skaitėme, kad Jėzus buvo švelnus žmogus — rūpestingas, prieinamas, atidus, pasitikintis kitais ir, svarbiausia, meilingas. Turime branginti tuos jo bruožus, jei tikrai norime suprasti Kristaus mintį. Taip pat svarbu suvokti, jog Kristaus mintis skatino jį pirmąją vietą skirti skelbimui bei mokymui.

Jis skatino liudyti

 9. Kas turėjo skirti pirmenybę skelbimui bei mokymui?

⁹ Skirti pirmenybę skelbimui ir mokymui kaip meilės bei gailestingumo išraiškai buvo ne vien Jėzaus pareiga. Jis skatino sekėjus lygiuotis į jį savo paskatomis, prioritetais bei veikla. Pavyzdžiui, ką privalėjo daryti 12 Jėzaus išrinktų apaštalų? Morkaus 3:14, 15 sakoma: „Jis paskyrė Dvylika, kad jie būtų kartu su juo ir kad galėtų siųsti juos skelbti žodžio ir jie turėtų galią išvarinėti demonus“ (kursyvas mūsų). Ar matai, kam apaštalai turėjo skirti pirmenybę?

10, 11. a) Ką Jėzus pasakė išsiųsdamas apaštalus? b) Į ką turėjo sutelkti dėmesį pasiųsti apaštalai?

¹⁰ Laikui bėgant Jėzus davė galią 12 apaštalų gydyti ir išvarinėti demonus (Mato 10:1; Luko 9:1). Paskui jis išsiuntė juos „pas pražuvusias Izraelio namų avis“. Kam? Jėzus nurodė: „Keliaudami skelbkite: ‛Prisiartino dangaus karalystė!’ Gydykite ligonius, apvalykite raupsuotuosius, prikelkite mirusius, išvarinėkite demonus“ (Mato 10:5-8, Brb; Luko 9:2). Ką jie darė? „Išėję jie [1] skelbė, kad žmonės atgailautų“, [2] „išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Morkaus 6:12, 13; Jr).

¹¹ Kadangi ne visais atvejais pirmiausia minima mokymo veikla, ar ne per daug reikšmės teikiame nurodytam eiliškumui kalbėdami apie prioritetus bei motyvus? (Luko 10:1-9) Nepraleiskime pro pirštus, kad mokymas dažnai minimas pirmiau nei gydymas. Pažiūrėkime į šių eilučių kontekstą. Dar prieš pasiųsdamas 12 apaštalų, Jėzus liūdėjo dėl žmonių būklės. Rašte sakoma: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visokias ligas bei negales. Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens. Tuomet jis tarė mokiniams: ‛Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį’“ (Mato 9:35-38).

12. Kuo dar buvo naudingi žmonėms Jėzaus bei apaštalų stebuklai?

¹² Būdami su juo, apaštalai galėjo daug kur perprasti Kristaus mintį. Jiems buvo aišku, jog tikra meilė ir gailestingumas žmonėms reikalauja daryti patį svarbiausią iš visų jų gerų darbų — skelbti ir mokyti apie Karalystę. Todėl tokie geri darbai kaip ligonių pagydymas buvo daugiau negu tik parama žmonėms. Galbūt kai kurie žmonės ateidavo dėl pagydymų bei stebuklingai padauginamo maisto (Mato 4:24, 25; 8:16; 9:32, 33; 14:35, 36; Jono 6:26). Tačiau tokie darbai buvo naudingi ne tik kūnui, bet ir skatino stebėtojus pripažinti Jėzų Dievo Sūnumi bei tuo „pranašu“, apie kurį buvo sakęs Mozė (Jono 6:14; Pakartoto Įstatymo 18:15).

13. Kas Pakartoto Įstatymo 18:18 buvo pabrėžta apie būsimą „pranašą“?

¹³ Kokią reikšmę turėjo tai, kad Jėzus buvo „pranašas“? Koks pagrindinis vaidmuo jam buvo išpranašautas? Ar tas „pranašas“ turėjo pagarsėti stebuklingais išgydymais arba gailestingu maisto parūpinimu alkaniesiems? Pakartoto Įstatymo 18:18 pasakyta: „Išugdysiu jiems pranašą, kaip tave [Mozę], iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką aš jam būsiu įsakęs.“ Tad kai apaštalai išsiugdė švelnius jausmus ir išmoko rodyti juos, jie suprato, jog Kristaus mintis turėjo būti išreikšta ir skelbimo bei mokymo veikla. Tai geriausia pagalba žmonėms, nes taip net ligoniai bei vargšai galėjo įgyti palaimų ne tik ribotam žmogaus gyvenimo mirksniui, o amžiams (Jono 6:26-30).

Dabar ugdykimės Kristaus mintį

14. Koks ryšys yra tarp Kristaus minties ir mūsų skelbimo?

¹⁴ Neturėtume manyti, jog Kristaus mintis buvo unikalus dalykas, būdingas pirmojo amžiaus žmonėms — Jėzui bei jo pirmiesiems mokiniams, apie kuriuos apaštalas Paulius rašė: „Mes turime Kristaus mintį“ (1 Korintiečiams 2:16, Jr). Be abejonės, mes irgi esame įpareigoti skelbti gerąją naujieną ir ruošti mokinius (Mato 24:14; 28:19, 20). Tačiau tai turėtume daryti iš tinkamų paskatų, o ne tik iš pareigos. Meilė Dievui yra pagrindinis mūsų tarnybos akstinas ir jei tikrai norime būti panašūs į Jėzų, gailestingumas turi skatinti mus skelbti ir mokyti (Mato 22:37-39).

15. Kaip mūsų skelbimo tarnyba susijusi su gailestingumu?

¹⁵ Aišku, ne visada lengva jausti gailestį tiems, kurie yra abejingi, nesutinka su mūsų įsitikinimais, atmeta juos arba yra priešiškai nusiteikę. Tačiau jei nebemylėsime ir nebegailėsime žmonių, galime prarasti svarbiausią paskatą dalyvauti krikščioniškoje tarnyboje. Tad kaip galime ugdytis gailestingumą? Stenkimės kaip Jėzus žiūrėti į žmones — ‛suvargusius ir apleistus lyg avis be piemens’ (Mato 9:36). Juk tie žodžiai tinka daugeliui nūdienos žmonių, ar ne? Jie apleisti ir dvasiškai apakinti netikrų religinių ganytojų. Todėl žmonės nežino nei patikimų Biblijos patarimų, nei apie Rojų, kuris netrukus bus įkurtas žemėje per Dievo Karalystę. Jie, varginami kasdienių sunkumų (tarp jų skurdo, šeimyninių nesutarimų, ligų bei mirties), neturi Karalystės vilties. O mūsų rankose yra tai, ko jiems stinga, — gyvybę gelbstinti geroji naujiena apie danguje įkurtą Dievo Karalystę!

16. Kodėl turime norėti skelbti gerąją naujieną kitiems?

¹⁶ Kai apmąstai, kokie yra aplinkinių žmonių dvasiniai poreikiai, ar širdis netrokšta stengtis kiek tik įmanoma kalbėti apie meilingą Dievo tikslą? Taip, mūsų darbas pagrįstas gailestingumu. Jei užjaučiame žmones kaip Jėzus, tai matysis iš mūsų balso, veido išraiškos, mokymo būdo. Dėl viso to mūsų žinia bus patrauklesnė žmonėms, kurie „palankiai nusiteikę amžinajam gyvenimui“ (Apaštalų darbai 13:48, NW).

17. a) Kokie yra kai kurie būdai rodyti meilę ir gailestingumą kitiems? b) Kodėl nedera dvejoti, kas svarbiau: daryti gerus darbus ar skelbti?

¹⁷ Mūsų meilę ir gailestingumą, be abejo, turi atspindėti gyvensena. Tad reikia būti maloniems su prislėgtais, sergančiais bei vargingais žmonėmis — stengtis, kiek pajėgiame, palengvinti jų vargus. Žodžiais ir darbais guoskime tuos, kurie neteko artimųjų (Luko 7:11-15; Jono 11:33-35). Tačiau, skirtingai nuo kai kurių filantropų, neturime sutelkti viso dėmesio į tuos puikius darbus, kuriuos daryti mus skatina meilė, gerumas ir gailestingumas žmonėms. Nauda bus ilgalaikė, jei skatinami minėtų dieviškųjų savybių triūsiame krikščioniškoje skelbimo bei mokymo tarnyboje. Štai ką Jėzus pasakė apie žydų religinius vadovus: „Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme, — teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti!“ (Mato 23:23) Jėzui nereikėjo svarstyti, ką daryti — padėti žmonėms, prispaustiems fizinių negalių, ar mokyti juos gyvybę teikiančių dvasinių dalykų. Jėzus darė ir viena, ir kita. Vis dėlto akivaizdu, kad mokymo veikla jam buvo pirmoje vietoje, nes jos nauda galėjo būti amžina (Jono 20:16).

18. Ką esame paskatinti daryti atsižvelgdami į Kristaus mintį?

¹⁸ Kokie dėkingi turime būti, kad Jehova atskleidė mums Kristaus mintį! Skaitydami Evangelijas, geriau suprantame paties didžiausio žmogaus mintis, jausmus, savybes, sužinome apie jo veiklą bei prioritetus. Nuo mūsų pačių priklauso, ar skaitysime, apmąstysime ir taikysime gyvenime tai, ko Biblija moko apie Jėzų. Jei tikrai norime elgtis kaip Jėzus, turime, kiek įmanoma netobulam žmogui, mokytis panašiai mąstyti, jausti ir viską vertinti. Tad nusiteikime ugdytis ir išreikšti Kristaus mintį. Tai geriausias būdas išmokti gyventi, elgtis su žmonėmis, artintis patiems bei kitus patraukti prie to, kurį tobulai atspindėjo Jėzus, — mūsų meilingo Dievo Jehovos (2 Korintiečiams 1:3; Žydams 1:3).

[Iliustracija per visą 23-ią puslapį]