Ar tu gali pasikliauti savo sąžine?

ĮPRASTOMIS aplinkybėmis kompasas yra patikimas. Jo rodyklė, pasisukusi link žemės magnetinio lauko, nuolat rodo į Šiaurę. Todėl keliautojai pagal kompasą gali nustatyti kryptį, kai nėra jokių orientyrų. Tačiau kas atsitinka, jei netoli kompaso atsiranda magnetas? Kompaso rodyklė, užuot rodžiusi Šiaurę, pasisuka link to magneto. Prietaisas jau pasidaro nepatikimas.

Panašiai gali būti ir su žmogaus sąžine. Kūrėjas mums įprogramavo šią savybę patikimo vadovavimosi dėlei. Mums, sukurtiems pagal Dievo atvaizdą, sąžinė turi nuolat rodyti teisingą kryptį, kai reikia apsispręsti. Ji turi skatinti mus atspindėti Dievo moralės normas (Pradžios 1:27). Dažnai taip ir yra. Pavyzdžiui, krikščionių apaštalas Paulius parašė, kad net kai kurie neturintys Dievo apreikšto įstatymo žmonės „iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus“. Kodėl? Nes „tai liudija jų sąžinė“ (Romiečiams 2:14, 15).

Tačiau sąžinė ne visada prabyla, kai reikia. Dėl savo žmogiškojo netobulumo mes linkę daryti tai, ką žinome esant bloga. „Kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu, — prisipažino Paulius. — Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu“ (Romiečiams 7:22, 23). Jei dažnai pasiduodame blogiems polinkiams, mūsų sąžinė gali palaipsniui atbukti ir vėliau nė nebepriminti, kad tokia elgsena yra klaidinga.

Tačiau nors esame netobuli, galime derinti savo sąžinę su Dievo normomis. Taip elgtis išties yra itin svarbu. Tyra, tinkamai išlavinta sąžinė yra ne tik šiltų asmeninių ryšių su Dievu, bet ir mūsų išsigelbėjimo pagrindas (Žydams 10:22; 1 Petro 1:15, 16). Be to, gera sąžinė padės išmintingai apsispręsti, kad mūsų gyvenimas būtų ramus ir laimingas. Apie tokią sąžinę turintį žmogų psalmininkas sakė: „Jo Dievo įstatymas yra jo širdyje ir jo žingsniai nesvyruoja“ (Psalmių 36:31).

Sąžinės lavinimas

Lavinti sąžinę reiškia daugiau negu vien prisiminti įstatymus ir griežtai jų laikytis. Kaip tik taip darė Jėzaus laikų fariziejai. Tie religiniai vadovai žinojo Įstatymą, bet prikūrė daugybę tradicijų, neva padedančių žmonėms nenusižengti jam. Todėl jie tuoj pat ėmė piktintis, kai Jėzaus mokiniai skynė varpas ir valgė grūdus šabo dieną. Jie taip pat nepritarė Jėzui, kai jis išgydė žmogų padžiūvusia ranka per šabą (Mato 12:1, 2, 9, 10). Pagal fariziejų tradicijas, abiem tais veiksmais buvo nusižengta ketvirtajam įstatymui (Išėjimo 20:8-11).

Aišku, fariziejai tyrinėjo Įstatymą. Tačiau ar jie derino savo sąžinę su Dievo normomis? Anaiptol! Juk fariziejai, vos tik išknibinėję, kas, anot jų, buvo baisus šabo taisyklės laužymas, kaipmat susimokė Jėzų „pražudyti“ (Mato 12:14). Pagalvok: tie savanaudžiai religiniai vadovai piktinosi, kad per šabą valgomos ką tik nuskintos varpos ir gydoma, tačiau nėmaž nesibodėjo savo užmačiomis nužudyti Jėzų!

Vyriausieji kunigai parodė tą patį iškrypusį mąstymą. Tie nedori vyrai nesijautė nė trupučio kalti pasiūlę Judui 30 sidabrinių iš šventyklos iždo už Jėzaus išdavimą. Tačiau kai Judas nelauktai grąžino pinigus, — nusviedė juos šventykloje, — vyriausiųjų kunigų sąžinei iškilo teisinė dilema. „Jų negalima dėti į šventyklos iždą, — jie pasakė, — nes tai užmokestis už kraują“ (Mato 27:3-6). Akivaizdu, kad vyriausieji kunigai nerimastavo, jog tie Judo pinigai yra nešvarūs. (Palygink Pakartoto Įstatymo 23:18.) Tačiau tie patys vyrai nelaikė nusižengimu sumokėti tuos pinigus už Dievo Sūnaus išdavimą!

Prisiderinti prie Dievo mąstymo

Abu pavyzdžiai rodo, kad lavinti sąžinę — tai daugiau negu sukaupti atmintyje gausybę taisyklių. Suprantama, jog būtina žinoti Dievo įstatymus ir paklusti jiems dėl savo išgelbėjimo (Psalmių 19:7-11, Brb red.). Tačiau žinodami Dievo įstatymus drauge turime ugdyti širdį prisiderinti prie Dievo mąstysenos. Tuomet galėsime patirti, kaip įgyvendinama Izaijo pasakyta Jehovos pranašystė: „Savo pačių akimis matysite savo Mokytoją. Tavo ausys girdės žodžius, sakomus tau už nugaros: ‛Tas yra kelias, eikite juo’, jei būsite nukrypę į dešinę ar į kairę“ (Izaijo 30:20, ŠvR; 30:21, Brb red.; 48:17, Brb red.).

Žinoma, tai nereiškia, kad, iškilus būtinybei apsispręsti, balsas tiesiog ir pasakys mums, ką daryti. Tačiau kai mūsų mąstymas yra suderintas su Dievo mąstysena, sąžinė bus geriau išlavinta apsispręsti taip, kaip jam patinka (Patarlių 27:11, Brb red.).

Pagalvok apie Juozapą, gyvenusį XVIII amžiuje p. m. e. Kai Potifaro žmona skatino Juozapą svetimauti su ja, jis atsisakė ir tarė: „Kaipgi tat aš galiu daryti tą piktumą ir nusidėti mano Dievui?“ (Pradžios 39:9) Juozapo dienomis nebuvo Dievo rašytinio įstatymo, smerkiančio svetimavimą. Be to, Juozapas gyveno Egipte, toli nuo šeimoje taikomo drausminimo ir patriarchalinių taisyklių. Tad kas skatino Juozapą priešintis gundymui? Paprastai tariant, išlavinta sąžinė. Juozapas laikėsi Dievo požiūrio, kad vyras ir žmona yra „vienas kūnas“ (Pradžios 2:24, Brb red.). Jis suprato, jog būtų nusižengimas turėti kito vyro žmoną. Šiuo klausimu Juozapas savo mąstymu derinosi prie Dievo mąstysenos. Svetimavimu jis būtų nusižengęs savo moralei.

Šiandieną maža žmonių kaip Juozapas. Viešpatauja seksualinis palaidumas ir daugelis žmonių nemano, kad laikytis doros yra jų pareiga Kūrėjui, pačiam sau ir net savo sutuoktiniui. Padėtis yra labai panaši į aprašytąją Jeremijo knygoje: „Nė vienas neatgailauja dėl savo nedorybės, sakydamas: ‛Ką aš padariau?’ Jie visi eina savais keliais kaip žirgas, puoląs į kovą“ (Jeremijo 8:6, Brb red.). Todėl labiau nei kada nors anksčiau mums reikia derintis prie Dievo mąstysenos. Turime puikią priemonę, padedančią mums tai daryti.

Sąžinės lavinimo priemonė

Įkvėptas Raštas yra „naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti tiesumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17). Biblijos studijavimas padės mums išsiugdyti tai, ką Biblija vadina „nuovoka“ atskirti gera nuo bloga (Žydams 5:14, NW). Ji įgalins ugdytis meilę tam, ką myli Dievas, ir nekęsti to paties kaip ir jis (Psalmių 97:10, Brb red.; 138:21).

Todėl Biblijos studijavimo tikslas yra suprasti tiesos esmę ir praktinę reikšmę, o ne vien įgyti išsamių žinių. Sargybos bokšto (anglų k.) 1976 metų rugsėjo 1 dienos numeryje buvo parašyta: „Studijuodami Raštą, turime stengtis suvokti, kas yra Dievo teisingumas, meilė, teisumas, ir įskiepyti tai giliai į savo širdis, kad pasidarytų tokia pat būtinybė mums kaip valgymas bei kvėpavimas. Mums reikia kuo visapusiškiau žadinti moralinės atsakomybės jausmą nepailstamu gėrio ir blogio sampratos ugdymu. O dar labiau turime stengtis, kad mūsų sąžinė gerai suprastų atsakomybę tobulam įstatymų Davėjui bei Teisėjui (Izaijo 33:22). Todėl, mokydamiesi apie Dievą, turime stengtis sekti juo kiekvienoje gyvenimo srityje.“

Įgykime „Kristaus protą“

Biblijos studijavimas taip pat padės mums įgyti „Kristaus protą“, mąstyseną, grindžiamą tokiu pat kaip Jėzaus paklusnumu bei nuolankumu (1 Korintiečiams 2:16, Brb red.). Vykdyti savo Tėvo valią jam buvo džiaugsmas, o ne šiaip įprastas, šabloniškas dalykas. Jo požiūrį buvo pranašiškai apibūdinęs psalmininkas Dovydas: „Vykdyti tavo valią, mano Dieve, aš mėgau, ir tavo įstatymas yra giliai mano viduje“a (Psalmių 40:8, NTP).

Kad įgytume „Kristaus protą“, itin svarbu yra lavinti sąžinę. Gyvendamas žemėje kaip tobulas žmogus, Jėzus atspindėjo savo Tėvo savybes bei asmenybę kiek beįmanoma žmogui. Todėl jis pasakė: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą!“ (Jono 14:9) Visomis aplinkybėmis Jėzus darė tik tai, ko norėjo jo Tėvas. Todėl, tyrinėdami Jėzaus gyvenimą, aiškiai suvokiame, koks yra Jehova Dievas.

Parašyta, kad Jehova yra „gailestingas ir maloningas, kantrus ir kupinas gerumo“ (Išėjimo 34:6, Brb red.). Tokias savybes Jėzus ne kartą parodė savo elgesiu su apaštalais. Jiems daug kartų besiginčijant, kas didesnis, Jėzus kantriai pamokydavo juos pavyzdžiu bei žodžiu: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mato 20:26, 27). Tai tik vienas pavyzdys, kaip galime prisiderinti prie Dievo galvosenos apmąstydami Jėzaus gyvenimą.

Kuo daugiau sužinome apie Jėzų, tuo geriau išmokstame būti savo dangiškojo Tėvo, Jehovos, sekėjais (Efeziečiams 5:1, 2, Brb red.). Sąžinė, priderinta prie Dievo mąstysenos, ves mus teisinga kryptimi. Jehova žada juo pasitikintiems žmonėms: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; tau patarsiu, lydėdamas tave akimis“ (Psalmių 32:8, Šventasis Raštas, vertė A. Rubšys).

Kuo naudinga išlavinta sąžinė

Žinodamas netobulų žmonių savavališkumą, Mozė perspėjo izraelitus: „Įsidėkite į širdis visus šituos žodžius, kuriuos jums šiandien paskelbiau, perduokite juos savo vaikams ir įsakykite vykdyti viską, kas parašyta šitame įstatyme“ (Pakartoto Įstatymo 32:46, Brb red.). Ir mums reikia įsirašyti Dievo įstatymą į savo širdis. Taip mūsų sąžinė labiau sugebės vadovauti mums ir padės teisingai apsispręsti.

Aišku, mes turime būti atsargūs. Biblijos patarlėje teigiama: „Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį“ (Patarlių 14:12, Rub). Kodėl šitaip dažnai atsitinka? Todėl, kad, kaip nurodyta Biblijoje: „Širdis yra klastingesnė už viską ir nenuspėjama. Kas gali ją pažinti?“ (Jeremijo 17:9, NW) Todėl mums reikia laikytis patarimo iš Patarlių 3:5, 6 (Brb red.): „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink Jį, tai Jis nukreips tavo takus.“

[Išnaša]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Kaip ir kompasas, Biblijos išlavinta sąžinė gali nurodyti mums teisingą kryptį

[Šaltinio nuoroda]

Kompasas: Courtesy, Peabody Essex Museum, Salem, Mass.