Klausimų dėžutė
◼ Kaip krikščionys ir visa bendruomenė turi žiūrėti į Biblijos patarimą tuoktis „tik Viešpatyje“?
Apie moterį, kurios vyras miręs, apaštalas Paulius pasakė: „Ji laisva ir gali tekėti už ko nori, kad tik Viešpatyje“ (1 Kor 7:39, kursyvas mūsų). Tai ne žmogaus patarimas. Paulius rašė Dievo įkvėptas, taigi šis išmintingas ir meilės kupinas patarimas yra iš paties Jehovos. Vadinasi, krikščionims jis reikšmingas, todėl nedera jo ignoruoti ar menkinti. Tai pabrėžiama Biblijoje užrašytais pavyzdžiais.
Abraomas, rinkdamas žmoną Izaokui, pasirūpino, kad ji būtų ne iš klaidatikių kanaaniečių. Jis siuntė, net į tolimą kraštą, surasti žmoną Izaokui iš savo giminaičių, garbinančių tikrąjį Dievą. Vėliau ir Izaokas kalbėjo Jokūbui: „Neimk žmonos iš kanaaniečių dukterų!“ (Pr 28:1; 24:1-67). Abraomas ir Izaokas žinojo, kad santuoka — ne vien romantiška draugystė. Jie pirmiausia galvojo apie santykius su Jehova — juk tuokiantis su netikinčiu galima susilaukti rimtų problemų ir net nutolti nuo tyro garbinimo.
Tačiau ne visi hebrajai buvo griežtai atsiriboję nuo žmonių, negarbinančių Jehovos. Štai Dina bendravo su kaimyninės tautos jaunuoliais, netarnaujančiais tikrajam Dievui. Kuo viskas baigėsi? Vienas iš jaunuolių aistros pagautas Diną išprievartavo. Atrodo, Judas kuriam laikui pasitraukė nuo savo namiškių ir vedė kanaanietę. Kas iš tos nelygios santuokos išėjo? Gimė trys sūnūs, kurių du Jehova nubaudė mirtimi dėl nedorumo. Simeonui sūnų irgi pagimdė kanaanietė. Matyt, tai buvo tiek neįprasta ir nepageidautina, jog net paminėta Jokūbo palikuonių sąraše (Pr 34:1, 2; 38:1-10; 46:8-10).
Davęs izraelitams įstatymus, Jehova perspėjo nesigiminiuoti vedybomis su tais, kas negarbina Jehovos (Įst 7:2-4). Kaip tai išmintinga, rodo tragedija, ištikusi Saliamoną. Galbūt jis manė, kad būdamas didžiai išmintingas sugebės įveikti bet kokį sunkumą ar išbandymą, kylantį tuokiantis su moterimis, netarnaujančiomis Jehovai. Tačiau nepaisydamas Dievo patarimo net ir Saliamonas įkliuvo į bėdą (1 Kar 11:1-6).
Krikščionių graikiškuosiuose raštuose Dievas pakartojo patarimą nesituokti su tuo, kas netarnauja Viešpačiui. Juo nebuvo pasakyta: jeigu rasi dorą ir gerą žmogų, tau leidžiama su juo draugauti ir paskui tuoktis, turint viltį, kad ilgainiui jis taps krikščioniu. Ne, Dievo Žodis aiškiai sako: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais“ (2 Kor 6:14). Tuoktis su asmeniu, kuris dar nėra krikštytas Dievo tarnas, reikštų nepaisyti šio svarbaus patarimo.
Kadangi Jehovos liudytojai šį patarimą laiko išmintingu ir rimtu, jie saugosis, kad jokio bendratikio nepaskatintų jį ignoruoti. Jeigu, pavyzdžiui, dvasiškai silpnas brolis ar sesuo pradeda draugauti ar susitikinėti su asmeniu, kuris nėra Jehovos liudytojas, bendruomenės nariai tikrai tam nepritars ir nesileis į artimus ryšius su netikinčiu. Jie laikysis Biblijos požiūrio, kad nekrikščionis nėra tinkama draugija (1 Kor 15:33). Bet jiems ir toliau reikia domėtis savo broliu ar sese. Klystančiam bendratikiui jie gali taktiškai patarti saugotis to, kas ištiko Saliamoną. (Palygink 2 Tesalonikiečiams 3:14, 15.)
O jeigu liudytojas nusistatęs nepaisyti Dievo patarimo ir tuoktis su asmeniu, kuris nėra krikštytas Jehovos tarnas? Bendruomenės atstovai, kuriems valdžia yra suteikusi teisę sutuokti poras (tose šalyse, kuriose tai numato įstatymai), neturi įteisinti tokio nelygaus jungo. Tokios santuokos iškilmėms nebus naudojamasi ir Karalystės sale. Ja gali naudotis krikščionys, kurie tuokiasi „tik Viešpatyje“. Kartais salė gali būti suteikiama dviem asmenims, reguliariai tarnaujantiems Dievui su bendruomene ir norintiems netrukus krikštytis. Neduodami leidimo naudotis Karalystės sale liudytojui, ketinančiam ‘vilkti svetimą jungą su netikinčiu’, bendruomenės vyresnieji parodo, kaip rimtai dera žiūrėti į Dievo patarimą tuoktis „tik Viešpatyje“.