Ar filantropija išspręs žmonijos problemas?

NORS žinių laidose dominuoja pranešimai apie stichines nelaimes, skurdą, badą, ligas, vis didėjančią žalą aplinkai, pastebimas ir vienas geras pokytis — pasaulyje vis dosniau aukojama labdarai. Kartais iš žiniasklaidos sužinome apie turtingus žmones, kurie kilniems tikslams aukoja šimtus milijonų, net milijardus dolerių. Tapo įprasta, jog garsenybės panaudoja savo vardą, kad atkreiptų pasaulio dėmesį į rimtas problemas. Įvairiausiems tikslams neretai aukoja netgi gaunantys vidutines pajamas. Vis dėlto kiek naudos gali duoti vien finansinė parama? Ar ta nauda bus ilgalaikė?

Filantropijos aukso amžius?

Atrodo, jog kai kuriose šalyse tendencija aukoti labdaringiems tikslams įgauna pagreitį. Leidinyje Global Civil Society 2004/5 rašoma: „Lyginant su ankstesniais laikais, XXI amžiaus pradžioje padaugėjo šalių, turinčių [labdaros] fondus, padaugėjo pačių fondų ir juose sukauptų lėšų.“ Kadangi turtingųjų gretos auga, viliamasi, jog bus aukojama ir toliau. Ir ne tik dėl to, kad kai kurie turės daugiau ką duoti. Tikimasi, jog didės ir sumos, kurias turtingi žmonės po savo mirties testamentu palieka labdarai. Ne veltui britų naujienų žurnale The Economist teigiama, jog dabar galbūt regime „filantropijos aukso amžiaus“ pradžią.

Viena, kodėl tendencija aukoti labdarai stiprėja, — valdžių nesugebėjimas spręsti opias pasaulio problemas. Jungtinių Tautų ypatingasis pasiuntinys kovai su ŽIV/AIDS Afrikoje pareiškė, jog viena iš priežasčių, skatinančių vis daugiau garsių žmonių įsitraukti į globalinių sveikatos problemų sprendimą, yra „politinio vadovavimo vakuumas“. Ar tai būtų susiję su skurdu, sveikatos apsauga, aplinkosauga, švietimu, ar su socialiniu teisingumu, ypač turtingieji „vis dažniau netenka kantrybės dėl to, kad vyriausybių ir tarptautinių organizacijų pastangos spręsti problemas arba pagerinti padėtį yra per menkos“, — rašo Džoelis Flaišmanas knygoje A Great American Secret—How Private Wealth Is Changing the World. Trokšdami pakeisti padėtį jau dabar, kai kurie turtingi filantropai bando taikyti metodus, atnešusius jiems sėkmę versle.

Filantropijos galia

Filantropija buvo populiari ir XX amžiaus pradžioje. Tokie įtakingi finansų magnatai, kaip antai Andru Karnegis ir Džonas D. Rokfeleris vyresnysis, pasinaudodami savo turtais, nusprendė padėti skurstantiesiems. Šie dosnūs žmonės matė, kad įprastos labdaros organizacijos, maitinančios alkstančiuosius arba slaugančios sergančius vaikus, tas problemas sukeliančių priežasčių nepašalino. Suvokdami, kad labdaringa veikla reikia užsiimti planingiau, jie įkūrė institucijas bei įsteigė fondus socialiniams pokyčiams skatinti ir finansuoti tyrimams, kurie padėtų problemas spręsti iš esmės. Nuo to laiko visame pasaulyje įkurta dešimtys tūkstančių tokių organizacijų. Per penkiasdešimt iš jų turi fondus, kuriuose yra po daugiau nei milijardą dolerių.

Be jokios abejonės, tokios organizacijos padaro daug gero. Apie tai liudija didelis skaičius mokyklų, bibliotekų, ligoninių, parkų, muziejų. Taip pat finansuojamos programos, kuriomis siekiama padidinti maistinių kultūrų derlingumą ir paskatinti maisto produktų gamybą. Tuomet geriau maistu aprūpinamos nuskurdusios šalys. Lėšos, skirtos medicininiams tyrimams, pagreitino pažangą sveikatos apsaugos srityje, o kai kuriais atvejais padėjo išnaikinti konkrečias ligas, pavyzdžiui, geltonąjį drugį.

Šiandien, kai su globalinėmis problemomis kovojama sparčiau ir tam skiriama daugiau išteklių nei bet kada, nemažai kam galimybė laimėti tą kovą atrodo reali. 2006-aisiais vienas buvęs JAV prezidentas grupei filantropų pareiškė: „Įtakos, kurią privačios aukos turės visuomenės gerovei, pervertinti neįmanoma.“

Tačiau daugelis į tai žiūri ne taip optimistiškai. Pasaulinės sveikatos apsaugos srities specialistė Lori Geret rašė: „Kai kam galbūt atrodo, kad, turint visus tuos pinigus, netrukus daugybė pasaulinių sveikatos problemų pagaliau bus išspręsta. Bet taip manyti nebūtų teisinga.“ Kodėl? Ji pamini daug lėšų suryjantį biurokratizmą, korupciją, nepakankamai suderintas pastangas ir tai, kad neretai aukotojai konkrečiai nurodo, kuriai sveikatos apsaugos problemai, tarkim, AIDS, spręsti jų lėšos turi būti panaudotos.

Kadangi pastangos ką nuveikti nekoordinuojamos, o pinigai, Geret manymu, „skiriami ne sveikatos apsaugai apskritai, o dažniausiai kovai su tam tikra pasaulio dėmesį patraukusia liga, yra didelis pavojus, kad dabartinis dosnumo amžius gali ne tik kad nepateisinti lūkesčių, bet netgi pabloginti padėtį“.

Kodėl vien pinigų nepakanka

Kad ir koks būtų filantropijos tikslas, jos galimybės visada bus ribotos. Kodėl? Viena, nei pinigai, nei geras išsilavinimas negali pašalinti tokių problemų kaip gobšumas, neapykanta, išankstinis nusistatymas, nacionalizmas, gentinė nesantaika, klaidingi religiniai įsitikinimai. Nors visos šios problemos ir sukelia žmonijai daug kančių, jos nėra pagrindinė mūsų bėdų priežastis. Kaip aiškinama Biblijoje, tikrųjų priežasčių reikia ieškoti dar giliau.

Viena jų — įgimtas žmogaus netobulumas, atsiradęs dėl nuodėmės (Romiečiams 3:23; 5:12). Būdami netobuli esame linkę netinkamai galvoti ir elgtis. „Žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“, — sakoma Pradžios 8:21. Pasiduodami tokiems nuodėmingiems polinkiams, milijonai žmonių pasineria į lytinio amoralumo liūną, pradeda vartoti narkotikus. Dėl tokios gyvensenos labiau plinta įvairios ligos, tarp jų AIDS (Romiečiams 1:26, 27).

Kita esminė kančių priežastis — žmonės nesugeba būti geri vadovai vieni kitiems. „Ne nuo asmens priklauso [...] nustatyti kryptį savo žingsniams“, — sakoma Jeremijo 10:23 (Jr). „Politinio vadovavimo vakuumas“, apie kurį užsiminėme anksčiau, yra viena priežasčių, kodėl daugelis labdaros organizacijų, skirdamos kokiam nors tikslui lėšas, nesitaria su valdžiomis. Biblija aiškina, kad žmonėms savo Valdovu skirta laikyti Kūrėją, o ne ką kitą (Izaijo 33:22).

Maža to, Biblijoje žadama, jog Kūrėjas, Jehova Dievas, išspręs visas žmoniją kamuojančias problemas. Ir tam jis jau ėmėsi kai kurių labai svarbių veiksmų.

Didžiausiasis Filantropas

Žodis „filantropija“ kilęs iš graikų kalbos žodžio, reiškiančio „meilė žmogui“. Niekas žmonijos nemyli labiau už patį Kūrėją. Jono 3:16 sakoma: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Vadinasi, kad išvaduotų žmoniją iš nuodėmės gniaužtų, Jehova paaukojo tai, kam neprilygsta jokie pinigai, — „kaip išpirką už daugelį“ atidavė savo brangų Sūnų (Mato 20:28). Apaštalas Petras apie Jėzų rašė: „Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis“ (1 Petro 2:24).

Jehova taip pat pasirūpino, kad būtų išspręsta valdymo problema. Todėl įsteigė pasaulinę vadovybę, vadinamą Dievo Karalyste. Valdydama iš dangaus ta Karalystė sunaikins visus nedorus žmones ir mūsų planetoje įtvirtins taiką bei darną (Psalmyno 37:10, 11; Danieliaus 2:44; 7:13, 14).

Visiškai pašalindamas tikrąsias žmonijos kančių priežastis, Dievas įvykdys tai, ko nepajėgia joks žmogus ar žmonių grupė. Todėl, užuot steigę labdaros organizacijas, Jehovos liudytojai seka Jėzumi Kristumi ir savo laiką bei finansinius išteklius skiria „gerajai naujienai apie [Dievo] Karalystę“ skelbti (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972; Luko 4:43).

[Rėmelis/iliustracija 21 puslapyje]

„Dievas myli linksmą davėją“

Šis Biblijoje, 2 Korintiečiams 9:7, užrašytas teiginys yra gairė, kuria vadovaujasi Jehovos liudytojai. Kitų labui aukodami savo laiką, jėgas ir materialinius išteklius, jie stengiasi atsiliepti į raginimą: „Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jono 3:18).

Esant reikalui, pavyzdžiui, užgriuvus stichinei nelaimei, liudytojai labai vertina galimybę ištiesti pagalbos ranką nukentėjusiesiems. Štai po uraganų Katrina, Rita ir Vilma, smogusių Jungtinių Valstijų pietiniams regionams, daug tūkstančių liudytojų savanoriškai vyko padėti nelaimės ištiktiesiems. Vietos pagalbos komitetų vadovaujami, jie suremontavo ir atstatė per 5600 Jehovos liudytojų namų ir 90 Karalystės salių — galima sakyti, viską, kam buvo padaryti nuostoliai.

Jehovos liudytojai neaukoja dešimtinės, neprašinėja ir nerenka pinigų. Jų veikla remiama vien savanoriškomis aukomis (Mato 6:3, 4; 2 Korintiečiams 8:12).

[Iliustracijos 19 puslapyje]

Pinigai nėra priemonė, kuri galėtų pašalinti tikrąsias žmonijos ligų ir kančių priežastis

[Šaltinio nuoroda]

© Chris de Bode/Panos Pictures