17. a) Kokia buvo padėtis pirmojo amžiaus Korinte ir kaip Paulius patarė elgtis susirinkimui? b) Kuo praktiškas Pauliaus patarimas ir kaip mes galime taikyti jį šiandieną? (Žiūrėk rėmelį 17 puslapyje.)

¹⁷ Norėdami ištirti savo požiūrį į tai, apsvarstykime, kas atsitiko maždaug 55 m. e. m. Korinte. Vienas iš susirinkimo pašalintas vyras galiausiai ėmė gyventi dorai. Ką broliams reikėjo daryti? Ar jie turėjo žiūrėti į to žmogaus atgailą nepatikliai ir vengti jo? Priešingai, Paulius skatino korintiečius: „Jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. Todėl aš prašau jus parodyti jam meilę“ (2 Korintiečiams 2:7, 8). Atgailaujantys nusidėjėliai dažnai ypač jaučia gėdą ir neviltį. Tad vėl reikia patikinti, kad yra bendratikiai ir Jehova myli juos (Jeremijo 31:3; Romiečiams 1:12). Tai labai svarbu. Kodėl?

¹⁹ Jei dabar jie būtų metęsi į kitą kraštutinumą ir neatleidę atgailaujančiajam, Šėtonas nukreiptų juos kita linkme. Kaip? Nuteiktų juos būti šiurkščius ir negailestingus. Jei atgailaujantis nusidėjėlis ‛pernelyg nusimintų’, arba ‛būtų pernelyg didelio liūdesio prarytas’ (NTP), — kokia sunki būtų vyresniųjų atsakomybė Jehovai! (Palygink Ezechielio 34:6; Jokūbo 3:1.) Todėl ir Jėzus, perspėdamas savo pasekėjus nepapiktinti „mažutėlių“, pasakė: „Sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam“a (Luko 17:1-4).