Tarnauk Jehovai ir būsi iš tiesų laisvas

1, 2. a) Kodėl apaštalo Pauliaus amžininkams rūpėjo vergovės ir laisvės tema? b) Kas, pasak Pauliaus, teikia tikrąją laisvę?

SENOVĖS Romos imperija didžiavosi esanti įstatymo, teisingumo ir laisvės saugotoja. Paradoksalu, bet savo galią ir didybę ji pasiekė kruvinu vergų prakaitu. Vienu metu net apie 30 procentų imperijos gyventojų buvo vergai. Be abejonės, liaudžiai, taigi ir pirmiesiems krikščionims, vergovės ir laisvės tema buvo labai aktuali.

² Apaštalas Paulius savo laiškuose ne sykį kalbėjo apie laisvę. Suprantama, jis nesiekė lopyti anuometės politinės ir visuomeninės santvarkos, nors daugelis jo amžininkų reformų troško. Apaštalas ir kiti krikščionys žinojo, kad žmonių valdovai ar kokios institucijos tikrosios laisvės suteikti negali, tad jėgas sutelkė uoliai skelbti žmonėms gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir juos mokyti apie neįkainojamą Jėzaus Kristaus išpirkos vertę. Paulius savo bendratikiams priminė, kas teikia tikrąją laisvę. Antrame savo laiške Korinto krikščionims apaštalas aiškiai parašė: „Jehova yra dvasia, o kur Jehovos dvasia, ten laisvė“ (2 Kor 3:17).

3, 4. a) Apie ką Paulius kalbėjo prieš užrašydamas žodžius „kur Jehovos dvasia, ten laisvė“? b) Ką turime daryti, kad džiaugtumės Jehovos teikiama laisve?

³ Kiek anksčiau tame laiške korintiečiams Paulius rašė, kad kai Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno, kur kalbėjosi su Jehovos angelu, jo veidas ryškiai spindėjo. Žmonės tai matydami išsigando, todėl Mozė užsidengė veidą gobtuvu (Iš 34:29, 30, 33; 2 Kor 3:7, 13). Paskui Paulius pasakė: „Tačiau kai atsigręžiama į Jehovą, gobtuvas nuimamas“ (2 Kor 3:16). Ką šie apaštalo žodžiai reiškia?

⁴ Iš ankstesnio straipsnio supratome, kad Jehova, visa ko Kūrėjas, yra vienintelis turintis absoliučią, neribotą laisvę. Tad visai logiška, jog „kur Jehovos dvasia, ten laisvė“. Bet kad ta laisve ir jos teikiamais privalumais galėtume džiaugtis, turime gręžtis į Dievą – puoselėti su juo artimą ryšį. Izraelitai dykumoje neturėjo dvasinio regėjimo, jų širdį ir protą tarsi dengė gobtuvas. Jie viską vertino žmogišku, o ne Jehovos požiūriu, todėl laisve, kurią gavo išvaduoti iš Egipto vergijos, naudojosi savo kūniškiems troškimams tenkinti (Hbr 3:8–10).

 5. a) Kokią laisvę teikia Jehovos dvasia? b) Iš kur žinome, kad net įkalintas ar vergaujantis žmogus gali mėgautis Dievo teikiama laisve? c) Ką toliau aptarsime?

⁵ Tačiau Jehovos dvasios teikiama laisvė yra daugiau nei išvadavimas iš žmogaus primestos vergijos. Dievo dvasia gali padaryti tai, ko žmonės savo pastangomis nepajėgtų, – išlaisvinti juos iš nuodėmės ir mirties pančių, taip pat iš klaidatikystės ir su ja susijusių papročių (Rom 6:23; 8:2). Kokia tai nuostabi laisvė! Žmogus gali ja mėgautis net būdamas kalinys ar vergas (Pr 39:20–23). Kad šis tvirtinimas teisingas, liudija dviejų ilgus metus už tikėjimą kalintų krikščionių – sesės Nensi Juen ir brolio Haroldo Kingo – patirtis. Pamatyti šiuos bendratikius ir pasiklausyti jų pasakojimų galite televizijoje JW Broadcasting (eiti į VIDEOTEKA > INTERVIU IR PASAKOJIMAI > JIE IŠTVĖRĖ SUNKUMUS). Dabar aptarkime du dalykus: iš ko bus akivaizdu, kad savo laisvę branginame? kas padės ta laisve naudotis tinkamai?

 6. Kas rodo, kad izraelitai nebrangino Jehovos jiems duotos laisvės?

⁶ Gavę vertingą dovaną, būname labai dėkingi davėjui. Deja, izraelitai nebrangino Jehovos jiems dovanotos laisvės. Praėjus vos keliems mėnesiams po išvadavimo iš Egipto vergijos, žmonės jau ėmė trokšti tenai valgyto maisto, skundėsi Jehovos aprūpinimu, net norėjo grįžti atgal į aną kraštą. Tik pagalvok: žuvis, agurkai, melionai, porai, svogūnai ir česnakai jiems buvo svarbiau nei gauta laisvė garbinti tikrąjį Dievą Jehovą. Tad nenuostabu, kad jis labai užsirūstino ant savo tautos (Sk 11:5, 6, 10; 14:3, 4). Kokia rimta pamoka mums!

 7. Iš ko buvo matyti, kad Paulius neima Dievo malonės tuščiai, ir kaip galime sekti jo pavyzdžiu?

⁷ Apaštalas Paulius perspėjo visus krikščionis, kad laisvės, Dievo maloningai duotos per Sūnų Jėzų Kristų, neimtų tuščiai. (Perskaityk 2 Korintiečiams 6:1.) Prisiminkime, kaip apaštalas varginosi ir kokią sąžinės graužatį išgyveno būdamas nuodėmės ir mirties vergijoje. Tačiau su dėkingumu ištarė: „Dėkui Dievui – per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį!“ Bendratikiams jis paaiškino, kodėl taip pasakė: „Juk gyvenimą Kristuje Jėzuje teikiančios dvasios įstatymas išlaisvino tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 7:24, 25; 8:2). Kaip Paulius, mes irgi visada būkime dėkingi Jehovai, kad išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties pančių. Dėl Dievo parūpintos išpirkos galime jam tarnauti švaria sąžine ir tuo iš širdies džiaugtis (Ps 40:9 [40:8, Brb]).

8, 9. a) Kokį įspėjimą dėl laisvės davė apaštalas Petras? b) Kokie pavojai šiandien mūsų tyko?

⁸ Turime ne tik būti dėkingi už brangią laisvės dovaną, bet ir saugotis ja piktnaudžiauti. Apaštalas Petras įspėjo krikščionis nesinaudoti laisve kaip dingstimi tenkinti kūno geidulius. (Perskaityk 1 Petro 2:16.) Šis perspėjimas tikriausiai primena, kas dykumoje atsitiko izraelitams. Šiandien mūsų tyko toks pat pavojus kaip anuomet jų. Visokių vilionių yra kaip niekad daug. Šėtonas ir jo valdomas pasaulis žeria pasiūlymus, kaip rengtis ir atrodyti, ką valgyti ir gerti, kaip leisti laisvalaikį bei pramogauti ir taip toliau. Sumanūs reklamuotojai dažnai pasitelkia gražios išvaizdos žmones norėdami įpiršti visokiausių daiktų, kurių mums iš tikrųjų nereikia. Kaip lengva pasiduoti tokiai apgaulei ir savo laisve naudotis netinkamai!

⁹ Apaštalo Petro perspėjimas taikytinas ir rimtesnėse gyvenimo srityse: renkantis išsilavinimą ir darbą. Pavyzdžiui, jaunuoliai mokykloje yra raginami daryti viską, kad tik įstotų į elitines aukštojo mokslo įstaigas. Peršama nuomonė, kad jose įgiję išsilavinimą jie susiras pelningą, prestižinį darbą. Neretai remiantis statistika įrodinėjama, koks didelis atlyginimo skirtumas tarp baigusiųjų aukštąjį mokslą ir turinčiųjų tik pagrindinį išsilavinimą. Jauną žmogų, suvokiantį, kad jo sprendimai turės didelės įtakos visam tolesniam gyvenimui, aukštasis išsilavinimas gali labai masinti. Ko jaunuoliams ir jų tėvams dera neišleisti iš akių?

10. Ką būtina atminti naudojantis savo laisve?

¹⁰ Kai kas gal pasakytų, kad sprendimai dėl išsilavinimo ir darbo yra grynai asmeniški, todėl galima rinktis, kas patinka, jei tik neprieštarauja sąžinė. Galbūt jiems ateina į mintį apaštalo Pauliaus žodžiai Korinto krikščionims dėl maisto: „Kamgi kito sąžinei teisti mano laisvę?“ (1 Kor 10:29). Tiesa, rinktis išsilavinimą ar darbą galime savo nuožiūra, bet reikia nepamiršti, kad mūsų laisvė yra santykinė ir kad visi mūsų sprendimai turės pasekmes. Todėl apaštalas Paulius prieš užduodamas minėtą klausimą buvo pasakęs: „Viskas leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas leistina, bet ne viskas ugdo“ (1 Kor 10:23). Taigi, kai naudodamiesi savo laisve turime dėl ko nors apsispręsti, atminkime, kad yra daug svarbesnių dalykų nei mūsų norai.

11. Kodėl Jehova mus išvadavo?

¹¹ Įspėdamas nepiktnaudžiauti savo laisve, Petras nurodė ir kaip ja derėtų naudotis – būti Dievo vergais. Vadinasi, tikroji priežastis, kodėl Jehova per Jėzų išvadavo mus iš nuodėmės ir mirties vergijos, yra tokia: kad gyvenimą galėtume skirti dievatarnystei.

12. Kokį pavyzdį mums paliko Nojus su šeima?

¹² Taigi savo laisve geriausiai pasinaudosime, jei susitelksime į dvasinius dalykus. Sykiu tai padės nebūti pasaulio ambicijų ir kūniškų geismų vergais (Gal 5:16). Gerą pavyzdį paliko Nojus su šeima. Anomis dienomis pasaulis buvo pilnas smurto ir nedoros. Tačiau jie nesusiviliojo aplinkinių puoselėjamais troškimais ir siekiais. Kaip šeimai tai pavyko? Visi apsisprendė vykdyti Jehovos skirtas užduotis: statyti arką, kaupti maistą sau ir gyvūnams, taip pat perspėti kitus, kas laukia. Biblijoje rašoma: „Kaip Dievas buvo [Nojui] įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6:22). Dėl to patriarchas su visa šeima pergyveno senojo pasaulio žūtį (Hbr 11:7).

13. Kokį darbą Jėzus buvo gavęs ir vėliau pavedė savo sekėjams?

¹³ O ką Jehova yra prisakęs mums? Žinome, kad jis įpareigojo Jėzų skelbti gerąją naujieną ir kad šis tą darbą vėliau pavedė savo mokiniams. (Perskaityk Luko 4:18, 19.) Šiandien didžiąją daugumą žmonių yra apakinęs šio pasaulio dievas, jie vargsta ekonominės bei politinės sistemos ir klaidingos religijos vergijoje (2 Kor 4:4). Kaip anuomet Jėzui, mums suteikta garbė padėti kitiems pažinti tikrosios laisvės Dievą, Jehovą, ir jį šlovinti (Mt 28:19, 20). Ši užduotis nelengva. Kai kuriuose kraštuose žmonės darosi vis abejingesni, netgi priešiški mūsų skelbiamai žiniai. Vis dėlto kiekvienas pagalvokime: „Ar naudodamasis savo laisve negalėčiau dėl Jehovos nuveikti dar daugiau?“

14, 15. Ko ėmėsi daugelis Jehovos tarnų? (Žiūrėk nuotraukas straipsnio pradžioje.)

¹⁴ Labai džiugu matyti, kad daugelis krikščionių, suvokdami, koks ypatingas šis laikmetis, supaprastina savo buitį ir atsideda visalaikei tarnybai (1 Kor 9:19, 23). Kai kurie tarnauja pionieriais savo bendruomenės teritorijoje, kiti persikelia ten, kur stinga skelbėjų. Paskutinių penkerių metų duomenys rodo, kad reguliariųjų pionierių gretos visame pasaulyje pasipildė daugiau kaip ketvirčiu milijono ir vidutinis jų skaičius siekia 1 100 000 suvirš. Nuostabu, kad tiek daug brolių ir sesių savo laisve naudojasi išmintingai (Ps 110:3, Brb).

¹⁵ Kas šiems mūsų bendratikiams padėjo tinkamai pasinaudoti savo laisve? Štai Džonas ir Džudita per pastaruosius 30 metų tarnavo ne vienoje šalyje. Jie prisimena, kad kai 1977 metais imta rengti pionierių tarnybos kursus, pionieriai buvo skatinami keltis ten, kur labiau reikia evangelizuotojų. Kad pasiektų tokį tikslą, pora turėjo gyventi paprasčiau, todėl Džonui, pasak jo paties, teko daug kartų keisti darbą. Galiausiai jiedu persikraustė į svečią šalį. Įveikti sunkumus – išmokti kitą kalbą, pritapti prie naujos kultūros, ištverti neįprastą klimatą – jiems pavyko todėl, kad meldė Jehovą pagalbos ir juo kliovėsi. Ką jiedu mano apie tarnyboje praleistus metus? Džonas sako: „Tarnaudamas jaučiau, kad dar niekad nebuvau pasinėręs į tokią prasmingą veiklą. Jehova tapo man dar realesnis, tarsi mylintis tėvas. Aiškiau supratau žodžius, užrašytus Jokūbo 4:8: „Artinkitės prie Dievo, ir jis artinsis prie jūsų.“ Žinojau radęs, ko man reikėjo – tikrą gyvenimo tikslą.“

16. Kaip savo laisve pasinaudoja tie, kam aplinkybės neleidžia ilgam atsidėti visalaikei tarnybai?

¹⁶ Ne visiems mūsų bendratikiams aplinkybės leidžia būti visalaikiais tarnais taip ilgai kaip Džonui su Džudita. Vis dėlto jie daro tai, ką gali, pavyzdžiui, pasisiūlo padirbėti statybose, kurias mūsų organizacija vykdo įvairiuose žemės kampeliuose. Antai kai buvo statomas pagrindinio biuro kompleksas Vorike (Niujorko valstija), į pagalbą atvyko apie 27 000 brolių ir sesių. Jie darbavosi nuo dviejų savaičių iki vienerių metų, o kai kurie ir ilgiau. Ne vienam teko daug ko atsisakyti, kad galėtų čia tarnauti. Tai puikus pavyzdys, kaip Jehovos duotą laisvę panaudoti jo šlovei.

17. Kokia ateitis laukia visų, kurie Dievo duota laisve naudojasi tinkamai?

¹⁷ Kokie dėkingi esame, kad pažinome Jehovą ir kad jį garbindami galime džiaugtis laisve! Tegu visi mūsų sprendimai byloja, jog tokią laisvę branginame. Stenkimės ja nepiktnaudžiauti, nenaudoti jos tuštiems siekiams. Verčiau ieškokime progų visomis išgalėmis tarnauti Jehovai. Tada galėsime patirti daug gera, kai išsipildys šis Jehovos pažadas: „[Kūrinija] bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Rom 8:21).