Jehova yra atlaidus

1–3. a) Kokia našta slėgė karalių Dovydą ir kas paguodė jo širdį? b) Kokia našta gali mus slėgti ir kuo Jehova mus patikina?

„VIRŠ galvos esu apsemtas nuodėmių, – rašė karalius Dovydas, – lyg nepakeliama našta mane jos slegia. [...] Atbukęs, visiškai sugniužęs, iš širdgėlos balsu vaitoju“ (Psalmyno 38:4, 8). Dovydas patyrė, kokia sunki gali būti kaltės našta. Tačiau savo prislėgtai širdžiai rado paguodos. Jis suprato, kad Jehova nekenčia nuodėmės, o ne paties nusidėjėlio, – jei tik šis nuoširdžiai atgailauja ir palieka nuodėmingą kelią. Tvirtai tikėdamas, kad Jehova nori atgailaujančiam žmogui parodyti gailestingumą, Dovydas pasakė: „Tu geras, atlaidus esi, Jehova“ (Psalmyno 86:5).

² Kai nusidedame, mus irgi tikriausiai kamuoja kaltės jausmas. Sąžinės graužatis yra naudinga, ji gali paskatinti klaidas taisyti. Tačiau pernelyg prislėgti kaltės jausmo galime imti manyti, kad nors ir atgailaujame, Dievas neatleis. Jeigu šitaip save smerktume, Šėtonas gali tuo pasinaudoti, kad atitrauktų mus nuo Jehovos. Jis gali mėginti įpiršti mintį, kad Dievo akyse esame nieko verti ir netinkami jam tarnauti (2 Korintiečiams 2:5–11).

³ O gal tikrai Dievui esame nieko verti? Jokiu būdu. Jehova mus labai myli ir yra atlaidus. Jis patikina, kad mielai mums atleis, jei tik nuoširdžiai atgailausime (Patarlių 28:13). Kad nė kiek tuo neabejotume, panagrinėkime, kodėl ir kaip Jehova dovanoja kaltes.

 4. Ką Jehova gerai žino ir kaip dėl to su mumis elgiasi?

⁴ Jehova žino mūsų ribotumus. Psalmyno 103:14 rašoma: „Jis žino mūsų prigimtį, atsimena, kad esame tik dulkės.“ Jehova nepamiršta, kad esame sukurti iš dulkių, turime trūkumų ir dažnai nusidedame. Biblijoje jis palyginamas su puodžiumi, o mes – su jo žiedžiamais molio indais (Jeremijo 18:2–6). Didysis Puodžius su mumis elgiasi atsižvelgdamas į tai, kad esame nuodėmingi, ir į tai, ar jo klausome ir leidžiamės jo vadovaujami.

 5. Kaip stipriai nuodėmė mus veikia?

⁵ Jehova supranta, kaip stipriai nuodėmė mus veikia. Biblijoje ji apibūdinama kaip jėga, laikanti žmogų savo gniaužtuose. Kiek stiprūs tie gniaužtai? Laiške romiečiams apaštalas Paulius pateikė keletą palyginimų: mes esame „nuodėmės valdžioje“, panašiai kaip kariai yra savo vado valdžioje ir paklūsta jo įsakymams (Romiečiams 3:9); nuodėmė lyg koks karalius žmonijai viešpatauja (Romiečiams 5:21); ji mumyse gyvena (Romiečiams 7:17, 20); mūsų kūne veikia jos „įstatymas“, kuris nuolat daro įtaką mūsų elgesiui (Romiečiams 7:23, 25). Tikrai, nuodėmė labai stipriai laiko mus savo gniaužtuose (Romiečiams 7:21, 24).

6, 7. a) Kaip Jehova žiūri į tuos, kurie atgailaudami prašo jį atleidimo? b) Kodėl nevalia piktnaudžiauti Dievo gailestingumu?

⁶ Taigi Jehova žino: nors ir labai stengtumės, tobulai jam paklusti nesugebėsime. Bet jis su meile patikina, kad jei padarę nuodėmę nuoširdžiai gailėsimės, jis atleis. Psalmyno 51:17 rašoma: „Tikra auka Dievui – atgailaujanti dvasia. Širdies atgailaujančios ir nusižeminusios, Dieve, tu nepaniekinsi.“ Taigi Jehova neatstumia žmogaus, kuris nusižemina ir dėl savo nuodėmės atgailauja.

⁷ Tačiau tai nereiškia, kad galime Jehovos gailestingumu piktnaudžiauti – daryti nuodėmes teisindamiesi savo netobula prigimtimi ir kaskart tikėtis atleidimo. Jehova nėra jausmų valdomas ir į nuodėmę nežiūri pro pirštus. Jo gailestingumas turi ribas. Jis neatleis tiems, kurie nuodėmes daro sąmoningai ir dėl jų nesigaili (Hebrajams 10:26). Dievas atleidžia tik matydamas nuoširdžią atgailą. Pažiūrėkime, kaip vaizdingai Biblijoje kalbama apie Jehovos atlaidumą.

 8. Ką Jehova padaro su mūsų nuodėmėmis ir kaip dėl to jaučiamės?

⁸ Atgailaudamas Dovydas pasakė: „Galiausiai savo nuodėmę tau išpažinau, savo kaltės nebeslėpiau. [...] Ir mano kaltę, mano nuodėmes tu atleidai“ (Psalmyno 32:5). Žodžiu „atleidai“ čia išverstas hebrajiškas veiksmažodis, kuris iš esmės reiškia „pakelti“ arba „nešti“. Taigi Jehova Dovydo kaltę, nuodėmę, vaizdžiai tariant, paėmė ir nunešė šalin. Dovydui, be abejonės, labai palengvėjo (Psalmyno 32:3). Galime būti visiškai tikri, kad Dievas paims ir nuneš šalin ir mūsų kaltes, jeigu tikėdami Jėzaus aukos išperkamąja galia prašysime jį atleidimo (Mato 20:28).

 9. Kiek toli Jehova atitolina mūsų nuodėmes?

⁹ Jehovos atlaidumą Dovydas apibūdino ir kitu palyginimu: „Kaip toli rytai nuo vakarų, taip mūsų prasikaltimus jis atitolina“ (Psalmyno 103:12). O kaip toli rytai yra nuo vakarų? Taip, kaip tik galime įsivaizduoti. Šie du pasaulio kraštai niekada nesusieis. Pasak vieno biblisto, šis posakis reiškia „kuo toliausiai“, „neapsakomai toli“. Taigi, kai Jehova atleidžia, jis mūsų nuodėmes atitolina – taip sakant, nuneša jas toli, kiek tik įmanoma.

10. Kodėl Jehovai atleidus nuodėmę neturėtume manyti, kad jos žymė liks visam gyvenimui?

¹⁰ Ar kada nors bandei pašalinti dėmę iš šviesaus drabužio? Kad ir kaip stengeisi, žymė tikriausiai liko. Atkreipk dėmesį, ką Jehova sako apie savo atlaidumą: „Nors jūsų nuodėmės būtų skaisčiai raudonos, jos taps baltos kaip sniegas, nors jos būtų lyg raudonas drabužis, bus it balčiausia vilna“a (Izaijo 1:18). Mes patys niekada negalėtume savo nuodėmių, taip sakant, išvalyti. Bet Jehova gali. Jis net skaisčiai raudonas nuodėmes gali išbalinti. Tad kai Jehova nuodėmę atleidžia, nereikėtų jaudintis dėl to, kad jos žymė liks visam gyvenimui.

11. Kaip suprasti, kad Jehova nusviedžia mūsų nuodėmes sau už nugaros?

¹¹ Jehovos pakeltas iš mirtinos ligos patalo, karalius Ezekijas sudėjo jaudinančią padėkos giesmę. Jis sakė: „Visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros“ (Izaijo 38:17). Vaizdžiai sakant, Jehova paima atgailaujančio nusidėjėlio nuodėmes, sviedžia sau už nugaros ir daugiau jų nebemato, apie jas nebegalvoja. Remiantis vienu žinynu, šią mintį galima išreikšti ir tokiais žodžiais: „[Su mano nuodėmėmis] tu padarei taip, lyg jų nė nebūtų buvę.“ Argi tai mūsų nepaguodžia?

12. Kokie pranašo Michėjo žodžiai padeda suprasti, kad Jehova atleidžia nuodėmes visam laikui?

¹² Pranašaudamas apie Izraelio atkūrimą pranašas Michėjas išreiškė tikėjimą, kad Jehova savo atgailaujančiai tautai atleis: „Koks dievas gali tau prilygti? Juk savo paveldo likučiui tu atleidi kaltę, nuodėmės neįskaitai. [...] Įmesi į jūros gelmes visas mūsų nuodėmes“ (Michėjo 7:18, 19). Pagalvok, ką šie žodžiai anuomet žmonėms reiškė. Ištraukti tai, kas įmesta į jūros gelmes, buvo neįmanoma. Taigi Michėjo pasakyti žodžiai padeda suprasti, kad jeigu Jehova atleidžia – atleidžia visam laikui.

13. Kaip suprasti Jėzaus žodžius „atleisk mums mūsų skolas“?

¹³ Kai ką apie Jehovos atlaidumą galime suprasti ir iš Jėzaus maldos žodžių. Jis mokė žmones melsti Dievą: „Atleisk mums mūsų skolas“ (Mato 6:12, išn.). Nuodėmes Jėzus prilygino skoloms (Luko 11:4, išn.). Kalbant perkeltine prasme, nusidėdami mes tampame Jehovos skolininkais. Viename žinyne aiškinama, kad graikiškas žodis, lietuviškai verčiamas „atleisti“, reiškia „dovanoti skolą, nereikalaujant jos grąžinti“. Taigi atleisdamas Jehova, taip sakant, mūsų skolą panaikina. Tie, kurie dėl savo nuodėmių gailisi, gali būti ramūs – Jehova nereikalaus panaikintos skolos grąžinti (Psalmyno 32:1, 2).

14. Ką apie Jehovos atlaidumą suprantame iš žodžių „kad jūsų nuodėmės būtų išdildytos“?

¹⁴ Apie tai, koks Jehova atlaidus, gražiai pasakyta ir Apaštalų darbų 3:19: „Atgailaukite ir pasikeiskite, kad jūsų nuodėmės būtų išdildytos.“ Žodis „išdildytos“ čia išverstas iš graikiško veiksmažodžio, kuris gali reikšti „ištrinti“, „nubraukti“ arba „sunaikinti“. Pasak kai kurių biblistų, čia kalbama apie parašyto teksto ištrynimą. Senovėje rašalą paprastai darydavo iš anglies, dervos, vandens ir kitų medžiagų ir dėl to ką tik parašytus žodžius buvo galima lengvai ištrinti – nuvalyti drėgna kempine. Taigi atleisdamas nuodėmes Jehova tarsi paima kempinę ir jas nuvalo. Argi ne gražus palyginimas, padedantis suprasti, koks mūsų Dievas gailestingas?

15. Ką palyginimai, kuriuos aptarėme, padeda suprasti apie Jehovą?

¹⁵ Ką visi šie palyginimai mums pasako apie Jehovą? Jis nori, kad žinotume: jei nuoširdžiai dėl savo nuodėmių atgailausime, jis mielai mums atleis. Ir už tas nuodėmes nebaus ateityje. Kodėl galime būti tuo tikri? Biblija atskleidžia, kad Jehova nuodėmes ne tik atleidžia, bet ir užmiršta.

16, 17. Paaiškink, ką reiškia Biblijos žodžiai, kad Jehova nebeprisimins mūsų nuodėmių.

¹⁶ Naujosios sandoros dalininkams Jehova pažadėjo: „Jiems kaltę aš atleisiu ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu“ (Jeremijo 31:34). Ar tai reiškia, kad atleidęs nuodėmes Jehova nebegali jų prisiminti? Ne. Biblijoje rašoma apie daugelį žmonių, įskaitant jau minėtąjį Dovydą, kuriems Jehova atleido (2 Samuelio 11:1–17; 12:13). Jehova jų nuodėmes, be abejo, tebežino. Jis norėjo, kad mūsų labui apie tų žmonių klaidas, atgailą ir jo atleidimą būtų parašyta Biblijoje (Romiečiams 15:4). Tad kaip suprasti, kad Jehova, atleidęs nuodėmes, jų nebeprisimena?

¹⁷ Hebrajiškas veiksmažodis, Biblijoje verčiamas žodžiu „prisiminti“, reiškia daugiau negu tik neužmiršti, kas įvyko. Kaip aiškinama viename žodyne (Theological Wordbook of the Old Testament), šis žodis taip pat reiškia „imtis atitinkamų veiksmų“. Vadinasi, nuodėmę prisiminti reiškia nusidėjėlį už ją nubausti (Ozėjo 9:9). Bet Dievas, sakydamas „jų nuodėmės nebeprisiminsiu“, laiduoja, kad atgailaujančio nusidėjėlio už nuodėmę, kurią yra atleidęs, nebaus (Ezechielio 18:21, 22). Jehova užmiršta mūsų nuodėmes ta prasme, kad neprimena jų mums, dėl jų nepriekaištauja ir už jas nebaudžia. Kaip gera žinoti, kad mūsų Dievas ne tik atleidžia, bet ir užmiršta.

18. Ko Jehovos atleidimas nusidėjusiam žmogui negarantuoja?

¹⁸ Ar Jehova apsaugo atgailaujantį nusidėjėlį nuo jo blogo elgesio pasekmių? Ne. Negalime tikėtis, kad padarę nuodėmę nė kiek nenukentėsime. Paulius rašė: „Ką žmogus sėja, tą ir pjaus“ (Galatams 6:7). Jei padarėme ką bloga, bėdų, ko gero, neišvengsime. Bet tai nereiškia, kad mums jas užtraukia Jehova. Kai prislegia kokie rūpesčiai ar sunkumai, neturėtume manyti, kad Dievas mus baudžia už praeities nuodėmes (Jokūbo 1:13). Tiesiog jis neapsaugo nuo padarytos nuodėmės pasekmių. Tai gali būti skyrybos, nepageidaujamas nėštumas, lytiškai plintanti liga, prarastas kitų pasitikėjimas ar pagarba. Pavyzdžiui, nors Jehova atleido Dovydui už svetimavimą su Batšeba ir už tai, kad pražudė Ūriją, jis neapsaugojo jo nuo sunkių nuodėmės padarinių (2 Samuelio 12:9–12).

19–21. a) Kuo Kunigų 6:1–7 užrašyti nurodymai buvo naudingi tiek nukentėjusiajam, tiek kaltajam? b) Jei padarėme skriaudą kitam, ką turime daryti, kad Jehova mumis džiaugtųsi?

¹⁹ Sunkiai nusidėję galime patirti ir kitokių pasekmių, ypač jei padarėme kokią nors žalą kitiems. Pavyzdžiu paimkime situaciją, apie kurią kalbama Mozės Įstatyme. Žmogus apvagia savo artimą, pasisavina jo turtą arba apgauna. Skriaudikas neigia savo kaltę ir net drįsta melagingai prisiekti nepadaręs nieko bloga. Kadangi nėra liudininkų, jis lieka nenubaustas. Tačiau vėliau skriaudiką ima graužti sąžinė ir jis prisipažįsta nusikaltęs. Kad gautų Dievo atleidimą, jis turi padaryti dar tris dalykus: grąžinti, ką paėmęs, sumokėti nukentėjusiajam 20 procentų pavogtų daiktų vertės baudą ir už nuodėmę paaukoti aviną. Tada, kaip rašoma Įstatyme, „kunigas Jehovos akivaizdoje atliks permaldavimą už tą žmogų ir kaltė, kurią šis užsitraukė savo poelgiu, bus jam atleista“ (Kunigų 6:1–7).

²⁰ Tokie Įstatymo nurodymai liudija apie Dievo gailestingumą. Nukentėjęs asmuo atgaudavo nuosavybę ir, be abejonės, lengviau atsikvėpdavo, kai skriaudikas savo kaltę pripažindavo. Tie nurodymai buvo naudingi ir žmogui, kurio sąžinė paskatino išpažinti kaltę ir atitaisyti padarytą skriaudą, – tik taip jis galėjo sulaukti Dievo atleidimo.

²¹ Nors mes Mozės Įstatymui nesame pavaldūs, skaitydami jį galime geriau suprasti Jehovos mąstyseną ir ko reikia, kad jis mums atleistų (Kolosiečiams 2:13, 14). Dievas džiaugiasi, jei, įskaudinę kitą, nuoširdžiai stengiamės skriaudą ištaisyti (Mato 5:23, 24). Svarbu suvokti, ką padarėme, savo kaltę pripažinti ir atsiprašyti žmogaus, kurį nuskriaudėme. Tada galėsime melsti Jehovą, kad Jėzaus aukos pagrindu mums atleistų. Jis apvalys mūsų sąžinę ir pajausime palengvėjimą (Hebrajams 10:21, 22).

22. Be to, kad Jehova mums atleidžia, ką dar mūsų labui jis gali padaryti?

²² Kai Jehova atleidžia, jis, kaip ir bet kuris mylintis tėvas, gali sudrausminti (Patarlių 3:11, 12). Pavyzdžiui, nors krikščionis atgailauja, tikriausiai negalės toliau tarnauti vyresniuoju, bendruomenės patarnautoju ar pionieriumi. Ko gero, jam bus skaudu kuriam laikui netekti tarnystės, kurią taip brangino. Tačiau atminkime: toks sudrausminimas nereiškia, kad Jehova savo tarnui neatleido. Jehova drausmina, nes myli. Jei leisime jam mus taisyti, nesigailėsime (Hebrajams 12:5–11).

23. Kodėl neturėtume manyti, kad esame neverti Jehovos gailestingumo, ir kodėl turime stengtis būti atlaidūs kaip jis?

²³ Labai gera žinoti, kad mūsų Dievas yra atlaidus. Nors ir suklystume, nemanykime, kad esame neverti jo gailestingumo. Jeigu nuoširdžiai atgailaujame, stengiamės klaidą ištaisyti ir tikėdami Jėzaus aukos išperkamąja galia prašome Jehovą mums atleisti, galime neabejoti, kad jis kaltę dovanos (1 Jono 1:9). Sekime Jehova – būkime, kaip ir jis, atlaidūs vieni kitiems. Jeigu jis – Dievas, kuris niekada nenusikalsta ir nenusideda, – su meile mums atleidžia, argi neturėtume mes, nuodėmingi žmonės, stengtis atleisti vieni kitiems?